Senoviniai šokiai dvelkia erotika (nuotraukos)

„Sykį turėjome koncertuoti bažnyčioje, todėl pasirodymui parinkome ramią, kuklią programą, kurioje „nepadorių“ šokių nebūtų. Be damų kilnojimų, porų apsikabinimo, užtat kupiną tokių erotiškų šokėjų žvilgsnių! Dabar viliojimo žvilgsniu menas pamirštas, atsitiktinių prisilietimų, lengvo pakoketavimo nebelikę. Senuosiuose šokiuose jie privalomi. Net nejauku buvo, kai po pasirodymo organizatoriai pasakė: „Kaip tai buvo seksualu ir erotiška“, - šūkteli senuosius šokius įsimylėjusi V.Jašinskienė.

Gal tai - svarbiausia priežastis, dėl kurios tie šokiai ir muzika išliko iki mūsų dienų? Ansamblio meno vadovė muzikologė Jūratė Vičienė bei ansamblio narė V.Jašinskienė pasikalbėti apie tai pakviečia į vieną restauruotų sostinės rūsių, kur vyksta ansamblio repeticijos.

Kartu su Jūrate leidžiamės stačiais plačiais laiptais, lendame po skliautais, kol atsiduriame mene virtusiame rūsyje. Prie sienos - senoviniai šarvai, keletas kardų, vėliavos, muzikos instrumentai. Šalta ir drėgna, bet jauku.

„Tai - vienas seniausių Vilniaus rūsių, išlikęs iš XV amžiaus. Manoma, kad čia buvo laikomas vynas. Matote, užmūrytos angos, pro kurias vynas buvo keliamas į viršų“, - žiupsnelį faktų apie senąjį Vilnių pažeria ekskursijų vadove dirbanti Virginija.

Iki šokių repeticijos likęs vos pusvalandis. Klausiu to, kas labiausiai rūpėjo ateinant, - ar gyvenimo būdu tapęs muzikavimas, repeticijų vieta virtęs rūsys moterims padeda užmiršti kasdienius rūpesčius, pajusti keleto šimtų metų senumo dvasią?

„Žinoma, - atsako Jūratė. - Ir ne vien tik rūsys. Bet ir šis pastatas, jo kiemas, arkos. Žiemą jas apšviečia žibintai, vasarą slepia medžių šešėliai.“ Tik laiko romantiškiems pasisėdėjimas kiemelyje nėra. Moterų laukia repeticijos, koncertai, banketai, į kuriuos kviečia ansamblį, reikia pasirūpinti kostiumais. Kiekvieną kartą priklausomai nuo pasirodymo vietos ir laiko jų reikia vis kitokių.

Kokios tos viduramžiškai šiuolaikiškos puotos, pasibuvimai? „Viskas priklauso nuo šeimininkų, nuo to, kaip jie nori pusdienį ar kelias valandas praleisti. Prisitaikome prie jų arba patariame, kokį variantą rinktis, nes per 22 ansamblio gyvavimo metus esame įgavę neįtikėtinos senovinių puotų rengimo patirties!“ - šūkteli J.Vičienė.

Neseniai ansamblį koncertuoti pakvietė užsieniečių moterų, einančių aukštas pareigas diplomatinėse tarnybose, organizacija ir užsakė net tris po tris valandas trunkančius ansamblio pasirodymus. „Retas, bet mus labai sužavėjęs atvejis. Paprastai mūsų pasirodymas būna tik viena iš renginio dalių“, - sako nelengvą kelią į lietuvių širdis pasirinkusi senovinės muzikos puoselėtoja.

Ji priduria, kad ansamblio programa nuolat plečiama - anksčiau jis atlikdavo XV-XVI a. šokius ir muziką, dabar jau „užkabina“ ir viduramžius, vėlyvąjį baroką, romantizmą.

„Pernai viename renginyje mūsų šokėjai pristatė visų šių laikotarpių šokius, todėl persirengti teko net septynis kartus“, - savo mokiniais didžiuojasi J.Vičienė.

Vasara „Banchetto musicale“ - koncertų metas. Birželio pabaigoje Plungėje, Mykolo Oginskio dvare, kartu su kitais senosios muzikos kolektyvais ansamblis pristatys XIX a. pradžios muziką, šokius ir naujutėlaičius (ką istorijoje reiškia keleri metai!) kostiumus, su kuriais filmavosi italų televizijos seriale „Karas ir taika“.

„Filmavimo darbai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Sankt Peterburge. Labai stengėmės, taip gražiai šokome ir grojome, kad italai atsidėkodami padovanojo net keletą šio laikotarpio drabužių“, - netikėta sėkme džiaugiasi J.Vičienė ir priduria, kad ypatingoji dovana - romantiški napoleonmečio, „Karo ir taikos“ herojų Natašos Rostovos, Pjero Bezuchovo kostiumai.

Senųjų šokių mokytoja V.Jašinskienė buvo sužavėta ne tik tų dailių drabužių, bet ir nuolatinio mados atsikartojimo: „Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu buvo madingas vadinamasis princesių stilius: nuo krūtinės žemyn platėjančios suknelės. Tokios pat buvo madingos ir napoleonmečiu. Dabar jos irgi madingos - jas vadiname tunikomis. Keičiasi tik detalės ir audiniai. XV amžiuje jie sunkūs, XIX amžiuje - lengvi, mūsų dienomis - visai lengvučiai, plazdantys. Tai, kas mados pasaulyje karaliauja pastaruosius metus, yra ampyro mada. Aišku, šiuolaikiškai interpretuota.“

Kolektyvo moterys turi po kelis kostiumus: vėlyvojo Renesanso laikotarpio asketiškų, napoleonmečio romantiškų... Su jais geriausiai jaučiasi tame renginyje, į kurį svečiai irgi atvyksta panašiai pasipuošę - senoviniais - pirktais ar išsinuomotais - drabužiais, ir patys tampa šventės dalyviais.

„Jeigu jie nedalyvauja, o tik švenčia, tuomet mes jiems „vaidenamės“, - juokauja J.Vičienė.

Daugelis žiūrėdami į karštą vasaros dieną aikštėje trypinėjančius šokėjus neslepia gailesčio - esą su sunkiais kostiumais jiems karšta. Ar iš tiesų taip? „Iš tiesų, - neneigia J.Vičienė, - bet drabužių pakeisti negalime - tokios kažkada buvo mados, etiketas, kurio nevalia buvo pažeisti. Moterims net neateidavo į galvą, kad gali apsirengti kitaip, apnuoginti riešą ar blauzdą. Net apatiniai drabužiai buvę tokie uždari, kad moterys juose pasijusdavo tarsi su šarvais.“

„... ir jie priminė skaistybės diržą...“ - bandau sužibėti savo žiniomis. „Muziejuose tų diržų yra, bet iš tiesų jų ... nebuvo“, - atrodo, sensacingą faktą praneša V.Jašinskienė.

Ši legenda, anot pašnekovės, pasklido XIX amžiuje, romantikams stengiantis praeitį padaryti kuo romantiškesnę, kuo paslaptingesnę. Laikas bėga, o žmonės nesikeičia - ieško sensacijų!

Vėlyvojo Renesanso laikotarpiu, Europoje įsigalėjus inkvizicijai, ne tik damos, bet ir kavalieriai į drabužius susisupo iki pat nosies galiukų.

Vyrai vaikščiojo su stačiomis gofruotomis apykaklėmis krezomis, damos - liemenį veržiančiomis suknelėmis. Ir vieni, ir kiti nešiojo dirbtinių plaukų perukus ir visada po ranka turėdavo specialius pagaliukus galvai pasikasyti, kai įkasdavo utėlytė. „Iki šiol mėgstame dirbtinius plaukus, perukus, jų įpiname į dabartines ševeliūras. Tik pagaliukų jau nebereikia“, - netikėtų paralelių atranda J.Vičienė.

Taigi pagaliuko vežtis nebereikia, užtat senovinį klavesiną, koncertui duodantį muzikinį toną, J.Vičienei į koncertą temptis privalu! Jos kolegoms lengviau - tereikia po pažastimi pasispausti smuikelį, kornemiuzą, krumhorną, pomerį - ir į mašiną. „Šiuolaikiniuose orkestruose jais negrojama - ne tik instrumentai, bet ir grojimo jais tradicijos išnykusios“, - gailisi moteris.

Tiems, kurie nežino, - Lietuvoje šie senoviniai instrumentai atsirado tik „Banchetto musicale“ vadovės J.Vičienės iniciatyva, nors juos surankioti iš privačių kolekcijų, pagaminti kopijas buvo nelengva - 1985-aisiais tuometėje Sovietų Sąjungoje buvo tik du senovinės muzikos ansambliai: Maskvos „Madrigalas“ ir estų „Hortus Musicus“. Visi instrumentų brėžiniai, senosios muzikos kūrinių rankraščiai buvo Vakaruose ir nepasiekiami. „Bet kuo toliau, tuo lengviau darėsi pasiekti, pamatyti, paskaityti, pritaikyti savo reikmėms“, - pasidžiaugia viską po kruopelytę į ansamblį sunešusi J.Vičienė.

Kokiu senoviniu instrumentu užgrojus publika eina šokti? „Taip nebūna, - nusijuokia šokių mokytoja V.Jašinskienė. - Bet mūsų renginiuose būna vadinamieji šokių pamokymai, kai šiek tiek pasimokę žmonės visai smagiai šoka. Mieliausiai šokamas prancūziškasis branlis, kuris šokamas lėtai judant ratuku. O štai iškilmingąją ispaniškąją pavaną „pavaikščioti“ sugeba ne kiekvienas.“

„Viskas suprantama, - sakau aš, - moterys visais laikais veržėsi šokti. O kaip sekasi galjardą, kurantę, saltarelą, pasakaliją, pavaną, žigą ar alemandą šokti ansamblio vyrams?“

„Problemų dėl jų neturime. Ansamblyje - kelios šokėjų poros, ir nė vienai damai netrūksta kavalieriaus“, - nepaliauja stebinusi V.Jašinskienė.

Tiesa, nei Jūratės vyras Vaclovas, nei Virginijos vyras Laimis nėra ansamblio nariai. „Blogai“, - pareiškiu. „Kodėl blogai? - nesutinka Jūratė. - Gal kaip tik gerai?“ „Žinoma, - mėginu pasitaisyti, - nes nepavojinga. Juk viduramžių šokiai - tai ne salsa.“ Ir vėl nepataikau. „Nesutinku, senoviniai šokiai - labai erotiški: juose daug pakėlimų, apsikabinimų, pasukimų. Ir gana intymių“, - nė nemano slėpti Jūratė.

Vienas laisvamaniškiausių šokių, pasak jos, - vadinamasis la volta - prancūzų didikų šokis. „Kas tik nepadoru, viskas prancūzų“, - juokais replikuoja J.Vičienė, o Virginija žinovės tonu tęsia: „Kadangi šokio metu kavalierius kilnodavo damą, krinolininis sijonas pasikeldavo ir pasirodydavo koja iki kelio. Tai buvo nepadorumo viršūnė! Senos damos, susėdusios pasieniais, kraipė galvą. Bet vis tiek, lyginant su šiuolaikiniais šokiais - tango ar lambada, tai - kuklumo įsikūnijimas.“

Trečią dešimtmetį gyvuojantis kolektyvas nuolat pasirodo karaliams, prezidentams, ambasadoriams. „Trakų pilyje esame šokę Švedijos karaliaus Carlo Gustafo garbei, Monako kunigaikštytei Caroline, kuri į Lietuvą inkognito buvo atlydėjusi Monako baleto trupę. „Jiems Renesanso epocha - papročiai, šokiai - jokia naujiena. Tik mums tai - nauja žemė. Užsieniečiams tai - kasdienybė. Šia prasme jie labai turtingi, visko turi labai daug“, - sako J.Vičienė ir didžiuodamasi prasitaria, kad kartais ansamblio nariai pasijunta labai geidžiami - pasirodymų būna tiek daug, kad ansamblis priverstas dalytis į dvi dalis. Pavyzdžiui, šiemet Vasario 16-osios proga muzikantai dalyvavo iškilmėse Prezidentūroje, šokėjai - Lietuvos ambasados Airijoje kvietimu skrido į Dubliną.

Europoje nuolat vyksta senosios muzikos festivaliai. Pirma jų išvyka buvo į Vengriją, paskui buvo kelios kelionės po Vokietiją - Leipcigą, Erfurtą, Liuksemburgą, porą kartų apsilankyta Norvegijoje. Koncertuota tų šalių didmiesčiuose, miesteliuose, pilyse, kaimuose. Tačiau ypatingiausia kelionė į Vakarus įvyko 1991-aisiais, iškart po Sausio 13-osios įvykių.

„Kad naktis praeitų autobuse, išvažiavome naktį ir patekome į keistą rūką. Netrukus pamatėme, kad važiuojame paskui ką tik nuo Vilniaus televizijos bokšto besitraukiančius sovietų tankus. Pervažiavę Lenkijos sieną, tapome pirmaisiais lietuviais, ištrūkusiais iš sovietų gniaužtų. Mūsų kelionės globėjas apie tai pranešė Liuksemburgo televizijai, teko duoti trumpą interviu apie Lietuvos reikalus. Visi visko klausinėjo, vaišino, jautėmės tikri didvyriai“, - pasakoja J.Vičienė.

Vėliau ansamblis koncertavo Sankt Peterburge Menšikovo rūmuose Ermitažo darbuotojams, kurie labai gyrė dailius lietuvių kostiumus, Viduramžių skyriaus vadovė netgi vedžiojo po Ermitažo saugyklas, leido čiupinėti įvairiausius daiktelius. Pernai rudenį lankėsi Lvove, kur vyko Lietuvos kultūros dienos.

Ansamblio atliekama muzikai visais laikais buvo reprezentacinė - skambėjo pasiuntinių priėmimuose, valdovų vestuvėse, kurios buvo švenčiamos savaitėmis ir kuriose nebuvo gailima pinigų fejerverkams, muzikantams, dainininkams, šokėjams, teatro pastatymams. „Dvaro lygį rodė dvariškių mokėjimas šokti“, - dar vieną viduramžių etiketo subtilumą atskleidžia J.Vičienė.

Liepos pradžioje ansamblis „Banchetto musicale“ dalyvaus ypatingoje šventėje - naujosios Valdovų rūmų ekspozicijos atidengimo ceremonijoje bei oficialiame Valdovų rūmų atidaryme, į kurį pakviesti kaimyninių šalių vadovai, prezidentai. Jau numatytas ansamblio pasirodymas koncerte, kuris vyks naujajame Valdovų rūmų kieme.

„Manau, kad šokiams, koncertams jis bus tinkamas“, - viliasi daugelį pasaulio pilių ir rūmų mačiusi V.Jašinskienė, nesutrinkanti nei prieš paprastą publiką, nei šokdama karaliams.

Beje, kas galima, ko - ne koncertuojant valdovams? Ypatingų reikalavimų, pasak Virginijos, atlikėjams nėra. Žinoma, jie negali atbėgti į renginį vėliau nei prezidentas ar jo svečiai. Tik kviesti juos į šokėjų būrį nepatartina, nes tai protokole nenumatyta.

Buvo laikas, kai J.Vičienė ne tik grojo klavesinu, bet ir šoko, vesdavo muzikos ir šokių repeticijas, tačiau neseniai šokių pamokas noriai perleido Virginijai. Viena gabiausių J.Vičienės mokinių Giedrė Strikulienė įkūrė senosios muzikos ansamblį „Puelli Vilnenses“, į kurį šokti ir muzikuoti pakvietė vaikus.

„Banchetto musicale“ šoka ir Jūratės dukterėčia Rūta. Ji į ansamblį įsitraukė paskatinta mylimos tetos. „Ne muzikantė, bet labai muzikali. Grojusi fortepijonu, šokusi, todėl labai pas mus tinka“, - giminaite didžiuojasi J.Vičienė, pastebinti, kad senovinė muzika - ypatinga. Ji patinka tik tam, kas sugeba pajusti jos dvasią.

J.Vičienė visa galva panirusi į senovinius šokius, muziką. Tai - jos gyvenimo dalis. „Gal esate iš garsios senos giminės?“ - teiraujuosi. „Kas čia dabar išsiaiškins, iš ko esame kilę? Iš Chodkevičių, Radvilų ar kitų. Juk tiek laiko praėjo...“ - nei paneigia, nei patvirtina ji. Teprasitaria, kad yra kilusi iš Trakų ir kad vaikystėje matė atstatomą Trakų pilį. Kai su tėvais atsikraustė į Trakus, stovėjo tik vienas jos bokštas. Per tą laiką, kol ji mokėsi, studijavo, griuvėsiai virto pilimi, kur nacionalinė Filharmonija ėmė rengti kamerinės muzikos koncertus.

Juos pamačius Jūratės fantazija „sužaidė“. „Pamaniau, kad čia gali atgimti gyvenimas, kuris virė pilyje. Ir įkūrėme ansamblį „Banchetto musicale“.

1995-aisiais tuometiniuose Vilniaus žemutinės pilies griuvėsiuose pastatė autentišką baroko operą Henryo Purcello „Didonė ir Enėjas“, kur viskas - nuo grimo iki kostiumų, nuo giesmių iki judesių - buvo autentiška. Taip prasidėjo ir iki šiol tęsiasi J.Vičienės ir jos vadovaujamo ansamblio praėjusių amžių muzikavimo atradimai.

Ar Jūratė - praėjusių laikų žmogus? Užuot atsakiusi, moteris prasitaria, kad neseniai Birštone atidarant prabangią rezidenciją po koncerto su vyru Vaclovu jai pasiūlė pernakvoti prabangiame kambaryje, kurio didžiąją dalį užėmė lova su baldakimu. „Nebuvo jauku. Tikruose rūmuose būtų buvę kas kita“, - su ilgesiu atsidūsta senovinės muzikos ir papročių puoselėtoja.