Išrinktoji prezidentė visada skyrė savo asmeninį gyvenimą nuo darbo, tad ir dabar apie save nieko nepasakoja. Tačiau artimiau ją pažįstantys išduoda ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias jos savybes. „Gyvenimo būdas“ iš daugybės pasakojimų lyg mozaiką sulipdė būsimos šalies vadovės portretą.
***
Išrinktoji prezidentė dažnai pavadinama vieniše. Ji neturi nei brolių, nei seserų, o motina ir tėvas jau mirę. Karjeros siekianti moteris nesukūrė ir savo šeimos. Tačiau 53 metų D.Grybauskaitė, matyt, gali pasikliauti moteriška draugyste.
Išrinktąją šalies prezidentę jos buvusi bendraklasė Aurelija Juškevičienė vadina sielos seserimi.
Aurelijai būsima šalies vadovė - viso labo gera draugė, kurią pažįsta nuo vaikystės ir todėl nebijotų paskambinti naktį, jei ištiktų bėda, su ja pirmiausia skubėtų pasidalinti džiaugsmais ir nenuobodžiaudama galėtų kalbėtis iki ryto.
„Meldžiu Dievą, kad jis suteiktų Daliai daug sveikatos ir stiprybės. Dabar jai to reikės labiausiai. Žinau, kad mano draugės laukia sunkus metas“, - sakė farmacijos bendrovės „Eli Lilly Lietuva“ vadovė A.Juškevičienė.
Moterų draugystė atlaikė daug išbandymų. Jų santykių neatšaldė laikas, atstumas, šeimos rūpesčiai, aukšti postai ar naudingos pažintys.
Pavasario pradžioje, prieš prasidedant prezidento rinkimams, draugės daug kalbėjosi.
„Įkalbinėjau Dalią nekovoti dėl prezidento posto. Nenorėjau, kad jos pečius užgriūtų sunki valstybės našta. Bet kai apsisprendė dalyvauti rinkimuose, visomis išgalėmis ją palaikiau. O po pergalės pasveikinau telefonu“, - pasakojo A.Juškevičienė.
Paprašyta pasidalinti prisiminimais apie vieną artimiausių savo draugių, dalykiška moteris iš pradžių tik skėstelėjo rankomis: „Tai kad negaliu nieko bloga pasakyti apie Dalią. O visa kita ar jums bus įdomu?“
53 metų vilnietė dabar jau tiksliai neprisimena, kaip prasidėjo jos ir D.Grybauskaitės draugystė. Tiesiog jos kažkaip energetiškai viena kitai tiko, turėjo panašių pomėgių.
A.Juškevičienė ir D.Grybauskaitė mokėsi tuometėje sostinės Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija).
Neišskiriamomis draugėmis jos tapo trečioje klasėje.
Pradinėse klasėse Aurelija, kaip ir D.Grybauskaitė bei kiti moksleiviai, rašydavo atsiminimus su linkėjimais draugams į specialius sąsiuvinius ir apipiešdavo piešinėliais.
Vaikystės laikų sąsiuvinių, piešinių ar savo kūrybos atvirukų A.Juškevičienė neišsaugojo. Gal šalies prezidentė savo namuose, kokiame nors atokiame kampe, vis dar laiko mokyklinių dienų relikvijas?
„Nemanau, kad ji ką išsaugojo. Nei ji, nei aš nesame sentimentalios. Dalia yra gyva ir man nereikia kaupti daiktų, kurie ją primintų.
Mes susirašinėjame elektroniniu paštu ar kalbamės telefonu. Ji man pasako, kada iš Briuselio atvyks į Vilnių. Nors dažnai būna užsiėmusi, randa laiko nors trumpam susitikti, dovanų atveža šokolado. Mūsų bendravimas, bėgant metams, nepasikeitė“, - tikino Aurelija.
***
Klasė, kurioje mokėsi D.Grybauskaitė, buvusi draugiška, judri. Mokiniai ir šunybių prikrėsdavo, ir iš pamokų pabėgdavo, ir sprigtą į kaktą vienas kitam skeldavo, ir į turistinius žygius traukdavo, ir vieni nuo kitų nusirašydavo namų darbus ar kontrolinio užduočių sprendimus.
Grybce pravardžiuojama D.Grybauskaitė buvo tokia pat, kaip ir kiti mokiniai. Nors ji pati niekada nerengė bėgimo iš pamokų akcijų, tokioms draugų sumanytoms idėjoms neprieštaraudavo - pabėgdavo kartu.
„Dalia nebuvo klasės lyderė, niekada nesiveržė dominuoti. Ji iš tų, kurie autoritetą pelno per ilgą laiką. Nebuvo „zubryla“ - dėl geresnio pažymio galvos sau per daug nesuko. Iš kitų išsiskyrė kaip puiki sportininkė“, - apie klasės draugę pasakojo A.Juškevičienė.
D.Grybauskaitė nuo mažens pasižymėjo stipriu charakteriu.
Jau mokykloje buvo darbšti, sąžininga, laikėsi duoto žodžio, siekė užsibrėžto tikslo.
Aurelija ir Dalia beveik kasdien po pamokų eidavo į sporto mokyklą, kur lankė krepšinio treniruotes. Rytais, prieš pamokas, dviračiais važiuodavo į Vingio parką, ten pabėgiodavo ir po to lėkdavo į mokyklą.
Ir dar - skaitymas būsimai politikei buvo lyg narkotikai.
A.Juškevičienės tėvų namuose buvo didžiulė biblioteka. Į svečius atėjusi D.Grybauskaitė nešdavosi namo paskaityti sudėtingas politines, filosofines ar ekonomikos knygas.
Tuo metu ji ėjo tik į septintą klasę. Aurelija, regėdama, kaip jos bendraklasė lyg užkerėta vieną po kitos kremta storas knygas, neslėpė nuostabos.
A.Juškevičienė mano, kad mokykline meile D.Grybauskaitė nesirgo.
„Gal jai kažkiek patiko kai kurie berniukai iš klasės, bet ašarų dėl nelaimingos meilės neliejo. Dalia pasimatymams, jausmų virpesiams neturėjo laiko - daug sportavo ir skaitė.
Nei aš, nei Dalia nebuvome šokių vakarų lankytojos, nes jie buvo neįdomūs - mokytojai ramstydavo salės sienas ir akylai žiūrėdavo, kaip mokiniai šoka“, - kalbėjo A.Juškevičienė.
Būsimoji politikė nemėgo mergaitiškų rankdarbių, nekepė pyragų. Nebent šeimininkaujančioms klasės draugėms padėdavo maišyti tešlą ar daržoves supjaustyti.
Nors kulinarija niekada netapo politikės pomėgiu, ji turi vieną firminį patiekalą, kuris patinka jos draugams. Tai - šaltasis užkandis „Silkė pataluose“. Nekart per draugų rengiamus suneštinius pobūvius D.Grybauskaitė pasirodydavo su pačios ruoštu silkės patiekalu.
***
Po vidurinės baigimo Dalios ir Aurelijos keliai kuriam laikui išsiskyrė. Būsimoji politikė išvyko į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), kur septynerius metus mokėsi aukštojoje mokykloje ir dirbo kailių fabrike „RotFront“. Iš pradžių ten buvo paprasta darbininkė, vėliau tapo laborante.
Aurelija, užaugusi medikų šeimoje, pasekė tėvų pėdomis - pasirinko medicinos studijas.
Studijų metais draugės matydavosi retai, bendraudavo laiškais.
„Kartais būdavo apmaudu dėl to, kad man viskas susiklostė puikiai, o ji ten toli vargsta. Dalia neturėjo jokio užnugario, jos tėvai buvo paprasti žmonės. Mama dirbo pardavėja, o tėvas - vairuotoju. Viską ji pasiekė savo jėgomis ir niekuomet nesiskundė“, - sakė A.Juškevičienė.
Po studijų Aurelija sukūrė šeimą, daug metų dirbo gydytoja pediatre ir augino dukteris Rasą bei Eglę. D.Grybauskaitė, baigusi mokslus Leningrade, grįžo į Vilnių. Draugės dažnai susitikdavo.
D.Grybauskaitės akyse užaugo Aurelijos dukterys. Politikė - jaunesniosios A.Juškevičienės dukters Rasos krikštamotė. Rasai buvo septyneri, kai tėvai ėmė ruoštis krikštynoms. Niekas nenustebo, kai mergaitė pareiškė norinti, kad ją krikštytų Dalia.
Šeimos nesukūrusi ir savo vaikų neturinti politikė nesunkiai randa kalbą su vaikais.
„Dalia su vaikais bendrauja kaip su asmenybėmis. Todėl jie ją labai mėgsta“, - kalbėjo A.Juškevičienė.
D.Grybauskaitė niekuomet nepamiršdavo savo krikšto dukters gimtadienių - dovanodavo knygų, lėlių, šokolado.
Vieną savo gimtadienį paauglystėje Rasa prisimins ilgai. Kol jos motina sukiojosi prie viryklės, sportiškoji krikštamotė į kiemą pasikvietė Rasą ir jos draugus.
Juodąjį karatė diržą turinti moteris paaugliams paaiškino, kaip apsiginti nuo užpuolikų, ir parodė kelis specialius judesius.
R.Juškevičiūtei dabar - jau 24 metai. Ji perspektyvi fotomenininkė, spėjusi surengti ne vieną fotografijų parodą. Rasa krikštamotei yra padovanojusi ne vieną savo fotografiją. Jauna menininkė su D.Grybauskaite tariasi įvairiais gyvenimo klausimais.
„Iki šiol Daliai dažniausiai dovanoju rimtas knygas. Tokias, kokias ji pamėgo dar vaikystėje. Bet dabar kartais nuperku ir vieną kitą romaną. Manau, kad jai reikia ir lengvesnio pobūdžio kūrinių skaityti“, - šyptelėjo A.Juškevičienė.
Naujai išrinktą Lietuvos prezidentę dėl jos griežtų kalbų ir išorinio šaltumo imta vadinti Geležine ledi. Ar geriausia draugė pritaria tokiam apibūdinimui?
„Nepasakyčiau, kad ji geležinė. Tiesa, ji trumpai ir aiškiai pasako savo nuomonę. Darbe yra reikli sau ir kitiems, bet už griežtokos išorės slepiasi geras ir jautrus žmogus“, - tikino A.Juškevičienė.
Jeigu turėtų rūpestį ar norėtų išsiverkti, Aurelija skambintų draugei: „Ji pati niekada nedramatizuos įvykių. Jei nesiseka, nedejuoja atsisėdusi, o žiūri, kaip rasti išeitį iš blogos situacijos. Tačiau kad ir kokia būtų energinga ir tvirta, ji supranta svetimą skausmą“.
***
Dalia niekada neturėjo užnugario. Viską, ką pasiekė, turėjo pasiekti pati. Galbūt tai ir išugdė jos ambicingą charakterį.
„Kai prisimenu S.Nėries mokyklą, apima prieštaringi jausmai“, - neslėpė kita buvusi išrinktosios prezidentės D.Grybauskaitės klasės draugė dailėtyrininkė Laima LaučkaitėSurgailienė.
Šią elitinę mokyklą lankė dviejų socialinių sluoksnių vaikai: vienų tėvai priklausė nomenklatūrai, buvo visų rangų sovietinės Lietuvos ir Vilniaus viršininkai, ministrai, direktoriai, partiniai veikėjai, žymūs mokslininkai, medikai, meno garsenybės.
O kitų tėvai buvo paprasti žmonės, jų vaikai lankė šią mokyklą pagal gyvenamąją vietą Senamiestyje.
„Dalia priklausė pastarajai grupei, jos tėvo neįsiminiau, bet mamą dažnai matydavau Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje, kur ji dirbo pardavėja.
Socialinė skirtis turėjo įtakos mokyklos atmosferai, kur stigo šilumos, nuoširdumo, užtat pakako individualizmo, arogancijos, snobiškumo.
Pirmoji mokinių grupė priklausė „auksiniam jaunimui“, kuris buvo viskuo aprūpintas, jam buvo atviros aukštųjų mokyklų durys, užtikrinta ateitis. Dalia priklausė tiems, kurie negalėjo tikėtis protekcijų. Viską, ką vėliau pasiekė, ji pasiekė pati. Tam reikėjo nemažų sugebėjimų ir ambicijų“, - sakė L.LaučkaitėSurgailienė.
Kokia D.Grybauskaitė buvo mokykloje?
„Man pirmiausia iškyla jos vaizdas iš trečios ar ketvirtos klasės.
Tai metas, kai berniūkščiai terorizuoja bendraklases tampydami už kasų, pakišdami koją, apmėtydami kreida ar atimdami daiktus.
Gerai atsimenu, kad nusikratyti įkyraus persekiotojo galėjai paprašiusi Dalios užtarimo, nes berniūkščiai privengė jos niukso, su ja skaitėsi ir klausė. Ji buvo draugiška, moteriškai solidari, drąsiai užstodavo silpnesnius, skriaudžiamus ir gynė teisybę“, - pasakojo L.LaučkaitėSurgailienė.
Paskui merginos susižavėjo sportu. Kai per fizinio lavinimo pamokas klasės mergaites padalindavo į dvi grupes žaisti krepšinio, Laima nemėgdavo patekti į Dalios priešininkių komandą.
Žaidžiant atsiskleisdavo Dalios charakteris: ji buvo ūmaus būdo, staigios reakcijos, greitos orientacijos, puiki puolėja, be to, taikliai mėtė į krepšį.
***
Tačiau D.Grybauskaitei lengviau buvo tapti prezidente negu krepšininke. Taip mano Vilniaus krepšinio mokyklos treneris Šarūnas Gedminas.
„Kai dabar per televizorių išvydau kalbančią Dalią, nenustebau, kad nuo vaikystės nepasikeitė jos kalbėsena, laikysena. Ir anuomet ji buvo kategoriška, turėjo tvirtą savo nuomonę.
Linkiu jai su Dievo pagalba padaryti nors gramą to, apie ką ji kalba. Aš ją dabar irgi vertinu kaip treneris: viskas priklauso nuo žmogaus galimybių. Dabar jos galimybės yra nemenkos“, - Š.Gedminas džiaugėsi, kad buvusi jo auklėtinė D.Grybauskaitė iškilo iki šalies prezidentės.
D.Grybauskaitė, kaip ir nemažai to meto paauglių, buvo užsikrėtusi krepšinio virusu. Nors Dalia stropiai lankė treniruotes, jose daug plušo, jai trūko fizinių duomenų tapti perspektyvia krepšininke.
Būsimoji prezidentė vaikystėje krepšinio treniruotes lankė su Vida Šulskyte (dabar Beselienė, olimpinė bei pasaulio čempionė. - Red.). Tačiau Vida visuomet būdavo pirmame penkete, o Dalia - tik antrame. Dalios gabumai žaisti krepšinį tuomet neprilygo būsimai žvaigždei Vidai.
Š.Gedminas, nuo 1970 metų treniravęs ir D.Grybauskaitę, ir V.Šulskytę, patikino: „Jos - nepalyginamos“.
70 metų trenerio prisiminimuose Dalia išliko kaip eilinė krepšininkė, nors darbšti ir rimta, šešta ar septinta mergina keitimuose. Jos stovėsena ir kūno sudėjimas vaikystėje buvo berniukiški.
Tačiau D.Grybauskaitei krepšinio aikštėje stigo šoklumo, greičio, plastiškumo. Kaip krepšininkė - ne iš aukštaūgių.
„Atkreipkite dėmesį, kaip krepšinį žaidžia tamsiaodžiai amerikiečiai. Krepšinis yra tokia sporto šaka, kuriai reikalinga ne tik drausmė, protas, bet ir ūgis, šoklumas. Tad Dalia perspektyvų tapti krepšininke neturėjo“, - tikino Š.Gedminas.
Kai V.Šulskytei sukako septyniolika metų, Š.Gedminas 1,9 metro ūgio gabią auklėtinę atidavė į savo brolio Algimanto Gedmino tuo metu treniruojamą Vilniaus „Kibirkštį“.
O D.Grybauskaitei teko patirti tik moksleivių čempionatų pergalių skonį. Treneris nežino, ar Dalia baigė Vilniaus krepšinio mokyklą, mat šis žaidimas nebuvo jos pašaukimas.
„Džiaugiuosi, kad vėliau ji pasirinko karatė, nes jos vaikystėje tokia sporto šaka nebuvo praktikuojama, o krepšinį žaidė kone visi vaikai“, - svarstė Š.Gedminas.
***
Kartu krepšinį žaidusių klasės draugių keliai irgi išsiskyrė. Būsimoji menotyrininkė L.Laučkaitė susidomėjo menu ir treniruotes iškeitė į pamokas dailės mokykloje.
Nors Daliai tuo metu sportas buvo įdomesnis už mokslus ir ji mokėsi vidutiniškai, didelį šuolį padarė paskutinėse klasėse.
Dalia linko į tiksliuosius mokslus, buvo darbšti, turėjo valios susikaupti ir pasivyti, nors atrodė, kad pasivyti tai, kas praleista per kelerius metus, neįmanoma.
Į mokytojų klausimus D.Grybauskaitė visada atsakinėdavo greitai, trumpai, konkrečiai, užtikrintai.
S.Nėries mokykla buvo išskirtinė, nes joje nuo pirmos klasės buvo mokoma anglų kalbos.
Tokios mokyklos Sovietų Sąjungoje buvo įsteigtos šaltojo karo laikotarpiu rengti karo vertėjus, kurie pažintų priešą iš vidaus.
Tačiau ši mokykla virto vakarietiškos kultūros, vakarietiškų vertybių skleidimo židiniu (kiek tai buvo įmanoma sovietmečiu), kuris formavo auklėtinių mentalitetą, idealus, gyvenimo pasirinkimus.
„Mes mokėmės ne tik kalbos, bet ir Didžiosios Britanijos kultūros, per pamokas „vaikščiojom“ po Londoną, žinojome jo įžymybes, dainavome angliškas dainas, aukštesnėse klasėse išėjome anglų literatūros kursą.
Turėjome gerų mokytojų, kurios buvo reiklios, dalykiškos, mums darė įspūdį ir dėl savo išvaizdos: vilkėjo elegantiškus klasikinius kostiumėlius, parsivežtus ar atsiųstus iš užsienio, nuo jų sklido geri kvepalai, vakarietiško pasaulio pojūtis“, - prisimena L.LaučkaitėSurgailienė.
Vakarai lietuviams sovietmečiu buvo uždraustas, bet geidžiamas vaisius, o S.Nėries mokyklos auklėtiniams jis buvo dvigubai toks.
„Mes žavėjomės Vakarų jaunimo muzika, madomis, bitlomanija. Tikrųjų Vakarų pažinti negalėjome, tačiau anuomet jie mums reiškė viliojančią laisvę ir materialinę gerovę.
Sovietmečiu patekti į tą pasaulį buvo beveik neįmanoma, nebent studijos Maskvos ar Leningrado aukštosiose mokyklose, partinė priklausomybė ir diplomatinės, tarptautinės karjeros galimybės, nors konkurencija čia buvo milžiniška.
Manau, Dalia pasirinko studijas Leningrado universitete, nes tai galėjo atverti kelią į Vakarus - darbą ekonominėse diplomatinėse struktūrose, tarptautinių ryšių institucijose.
Taip vėliau ir įvyko, tad mokykla Dalios kelyje suvaidino savo vaidmenį“, - svarstė D.Grybauskaitės bendraklasė.
***
Išrinktosios prezidentės buvusios mokytojos mano, kad Geležinės ledi įvaizdis nėra pats tinkamiausias D.Grybauskaitės apibūdinimas.
Jos ją pažįsta kaip šiltą, nuoširdžią ir neišdidžią, o geležinio žmogaus etiketė esą tinkama bet kuriam žmogui, atkakliai siekiančiam savo tikslo ir ištikimam savo principams.
„Kukli, nerodanti savo „aš“, nesiafišuojanti, rimta ir susitelkusi“, - tokią D.Grybauskaitę prisimena dar ir dabar Vilniaus S.Nėries gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbanti 64 metų Rima Žemaitienė.
Pareiginga mokinė nuo mažens daug skaitė, bet visai nenorėjo rodyti to, ką žino, nebuvo klasės lyderė.
R.Žemaitienė mokė D.Grybauskaitę trejus metus - nuo 9 iki 11 klasės - ir tuo metu pati buvo jauna mokytoja: mokinei buvo 15 metų, mokytojai - 25-eri. Gal dėl to ji daugiau galvojo, kaip dėstyti pamoką, ir nespėdavo geriau įsižiūrėti į savo mokinius.
D.Grybauskaitė lituanistei įsiminė savo smulkia ir labai preciziška rašysena.
R.Žemaitienė neblogai prisimena D.Grybauskaitės motiną, kurią dažnokai sutikdavo po to, kai Dalia baigė mokyklą.
„Ji pasakodavo apie dukters studijas, darbą, laimėjimus. Dabar pagalvojau, kokia jos žodžiuose skambėdavo šiluma, pasididžiavimas. Nesunku suvokti, jog rimtas, susitelkęs žmogus ateina iš mylinčios šeimos, mylinčių šiltų namų“, - kalbėjo R.Žemaitienė.
Kai D.Grybauskaitė jau buvo finansų ministrė, R.Žemaitienė pakvietė ją kaip vieną ryškesnių mokyklos auklėtinių dalyvauti mokyklos jubiliejaus renginyje.
Tada D.Grybauskaitė pasakojo, kad ją vilioja naujos patirtys, ji troško dirbti diplomatinį darbą.
***
Taip pat S.Nėries gimnazijoje tebedirbanti anglų kalbos mokytoja Stefanija Kasiulaitienė D.Grybauskaitę mokė nuo antros iki vienuoliktos klasės.
„Apgailestauju, kad tuo metu nežinojau, jog Dalytė bus prezidentė. Būčiau gal labiau į ją atkreipusi dėmesį“, - sakė 67 metų anglistė.
Mokytoja, mačiusi D.Grybauskaitę nuo pat mažens iki mokyklos baigimo, prisimena, kad ji buvo gana judri, bet kukli ir nereikalaujanti daug dėmesio mergaitė.
Aukštesnėse klasėse mokytoja ją įsiminė labiau kaip vienišę.
Būsimoji prezidentė mokėsi anaiptol ne geriausiai, tik gerai ir vidutiniškai, mėgo tiksliuosius mokslus.
„Dalytė turi labai greitą reakciją. Ji jau vaikystėje neieškodavo žodžių kišenėje - visada turėdavo ką pasakyti. Buvo tiesmuka - sakė tai, ką galvojo. Tai ne visiems gali patikti“, - pasakojo S.Kasiulaitienė.
Be to, D.Grybauskaitė kalbėjo greitakalbe. Mokytoja ją, atmintinai deklamuojančią eilėraštį, vis stabdydavo ir prašydavo neskubėti.
„Kai dabar kalbamės telefonu, irgi turiu labai atidžiai klausyti, kad ko nors nepraleisčiau“, - šypsojosi mokytoja.
Grįžusi iš Leningrado, kur A.Ždanovo universitete studijavo politinę ekonomiją, D.Grybauskaitė atėjo į mokyklą ir paprašė mokytojos padėti prisiminti anglų kalbą. Ši davė jai knygų ir pasisiūlė padėti, bet Dalia pasakė pasimokysianti savarankiškai.
Kai S.Kasiulaitienė girdi D.Grybauskaitę kalbant angliškai, ja didžiuojasi.
Kai buvusi mokinė tapo eurokomisare, S.Kasiulaitienę apėmė didelis džiaugsmas ir ji išsiuntė D.Grybauskaitei sveikinimo atviruką Europos Komisijos adresu į Briuselį.
Jame, be kita ko, parašė, kad nori matyti savo mokinę šalies prezidente.
Mokinė paskambino mokytojai iš Briuselio padėkoti už sveikinimą.
Kalbėdama ji paklausė, kodėl mokytoja taip skuba kalbėti, juk už pokalbį nereikės mokėti.
Per prezidento rinkimų kampaniją S.Kasiulaitienė taip pat bendravo su D.Grybauskaite telefonu.
Mokinė pasakojo, kad rinkėjai, su kuriais ji susitinka, daug iš jos tikisi - pačiumpa už rankų, bučiuoja.
Tuomet dar kandidatė į prezidentus guodėsi mokytojai, kad kartais dėl to sutrinka ir nebežino kaip elgtis.
***
Faktas, kad D.Grybauskaitė buvo išrinkta į šalies vadovo postą, sujaudino ir pirmosios jos darbovietės - Lietuvos nacionalinės filharmonijos darbuotojus.
Personalo skyriaus vadovė Milda Samulionienė jau kitą rytą po rinkimų atsivertė archyvines darbuotojų bylas, kad įsitikintų, ar tikrai Dalia dirbo šioje įstaigoje.
Abejonių neliko - 1979 metų rugsėjo mėnesį D.Grybauskaitė buvo priimta į tuometinį kadrų skyrių dirbti inspektore.
„Aš šiek tiek prisimenu ją, bet tiesiogiai mums bendrauti neteko. Pareiginga, tvarkinga mergaitė buvo, tačiau tik tiek išliko atmintyje - tai buvo daugiau nei prieš 30 metų“, - atmintį perkratė tuometis Filharmonijos vadovas Rimvydas Žigaitis.
Prieš prezidento rinkimus D.Grybauskaitė lankėsi pajūryje, kur Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove dirba R.Žigaičio duktė Audronė Nekrošienė.
Kai juodvi susitiko, A.Nekrošienė pasiteiravo, ar kandidatė į prezidentus prisimena buvusį Filharmonijos vadovą R.Žigaitį.
„Taip, prisimenu“, - malonus dabar R.Žigaičiui D.Grybauskaitės atsakymas. Ji paprašė perduoti pirmajam darbdaviui linkėjimų.
***
Kai lygiai prieš dešimt metų D.Grybauskaitė šventė savo išleistuves po trejų metų darbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone, kolegos juokais palinkėjo: „Dabar jums tik į prezidentus“.
Buvo 1999-ųjų birželis. Istorinio Lietuvos ambasados pastato kiemelyje diplomatai ant kepsninės kepė mėsą, užkandžiavo ir gurkšnojo vyną - kaip visada, kai ambasadą palieka savo kadenciją baigiantis pareigūnas.
„Mūsų išleistuvės vyko vieną dieną, - prisiminė Ramūnas Astrauskas, dabartinis Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje administratorius. - Sutapimas, kad tuomet palinkėjau jai tapti prezidente. Dalia tik nusišypsojo. Ko gero, pati apie tai negalvojo“.
Trejus metus D.Grybauskaitė dirbo Vašingtone Lietuvos įgaliotąja ministre. Šis žmogus - antrasis pagal rangą po ambasadoriaus.
Vašingtone D.Grybauskaitę pažinę Amerikos lietuviai pasakojo, kad išrinktoji prezidentė nesileido su jais į artimas draugystes ir visada skyrė savo asmeninį gyvenimą nuo darbo.
„Buvę ambasadoriai Stasys Sakalauskas ir Alfonsas Eidintas, su kuriais dirbo ponia Grybauskaitė, buvo labiau bendraujantys. O ji - uždaresnė“, - sakė Amerikos lietuvė Meilė Mickienė, ilgai dirbusi ambasadoje.
Ji buvo viena iš nedaugelio, kurie artimiau pažino D.Grybauskaitę.
***
Ant jos stalo kabinete stovėjo kompiuteris ir gulėjo tušinukas. Tvarkingesnės darbo vietos ambasada turbūt niekada nebuvo mačiusi.
D.Grybauskaitės darbo stalas geriausiai atspindėjo jos požiūrį į darbą - viskas suplanuota, jokio tuščiažodžiavimo ir laiko švaistymo.
„Ji - tikras vyturys, į darbą ateidavo anksčiausiai. Sakydavo: „Jei nemoki laiku baigti darbo, tai nemoki dirbti“. Pati veikė kaip laikrodis“, - prisiminė 42 metų R.Astrauskas, nuo 1992-ųjų septynerius metus dirbęs Lietuvos atstovybėje Vašingtone.
„Ji buvo reikli sau, daug reikalavo ir iš kitų.
Tai organizuotas žmogus, kuris žino, kokius tikslus nori pasiekti, viską planuoja ir įvykdo“, - pasakojo 43 metų Linas Orentas, buvęs D.Grybauskaitės padėjėjas.
Įgaliotosios ministrės automobilis visada buvo nuplautas, o jei kitas važinėdavo purvinu, kartais išgirsdavo D.Grybauskaitės pastabą.
„Ji mėgdavo akį užmesti, kad viskas eitų kaip reikia. Mėgo tvarką ir grožį, - sakė M.Mickienė. - Visi turėjo deramai atstovauti Lietuvai.
Net jei pamatydavo, kad ambasados vairuotojas ne taip apsirengęs, o reikia pavežti svarbų žmogų, prašydavo persirengti tamsesniu kostiumu. Sakydavo: „Eini ne į maskaradą“. Bet ji viską darė gražiuoju. Žinodavo, kaip pasakyti, ką reikia“.
***
Tais laikais vairuotojas gyveno ambasados pastate įrengtame bute.
O į Vašingtoną atvykę Lietuvos diplomatai turėjo patys susirasti, kur gyventi.
JAV sostinės rajonas, kuriame dar nuo 1924-ųjų veikė šalies atstovybė, prieš dešimt metų buvo gana pavojingas. Kadaise prabangi gatvė ir apylinkės dabar - vėl prestižinė vieta, tačiau vienu metu rajonas garsėjo apiplėšimais ir susišaudymais. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje apylinkėse nebuvo net metro.
D.Grybauskaitė butą išsinuomojo Arlingtone, iki kurio yra maždaug pusvalandis kelio automobiliu.
Didžiuliame raudonų plytų daugiabutyje šalia Pentagono dviejų kambarių buto nuoma dabar kainuoja nuo 1600 dolerių (4000 litų) per mėnesį.
Pastate yra sporto klubas, baseinas, ant stogo - terasa.
Šiame namų komplekse gyveno ir keli kiti kolegos - dabartinis Lietuvos ambasadorius Turkijoje Darius Pranckevičius bei R.Astrauskas.
Nors ir būdami kaimynai, kolegos neidavo vienas pas kitą vakarieniauti ar vakaroti.
D.Grybauskaitė laisvalaikį mėgdavo leisti viena. Išrinktoji prezidentė nuo vaikystės mėgo knygas. Kita jos aistra - kelionės.
„Namisėda ji nebuvo. Vietoje nesėdėjo. Jos galvoje ne tik darbo, bet ir laisvalaikio sąrašiukai, - šyptelėjo R.Astrauskas. - Savaitgaliais ji keliaudavo, kiek tik galėdavo“.
Jis prisiminė, kaip kartą D.Grybauskaitė savo automobiliu važiavo į vaizdingą Vermonto valstiją. Iki ten nuo Vašingtono - daugiau nei 900 kilometrų. Daugumoje JAV greitkelių leistinas greitis - vos 65 mylios per valandą (105 km/h). Tai D.Grybauskaitei užkliuvo vos atvykus į Ameriką.
„Grįžusi iš Vermonto skundėsi, kad greitis taip ribojamas, jog net negalėjo smagiai ir greitai nulėkti, - su šypsena pasakojo R.Astrauskas. - Teko su ja pavažiuoti, tai jaučiausi kaip ralio trasoje.
D.Grybauskaitė nemėgdavo, kad ją vežiotų vairuotojas. Sakydavo: „Nereikia, aš pati nuvažiuosiu“. Ji mėgo aštrius pojūčius. Ne veltui Vašingtone pradėjo lankyti karatė treniruotes“.
***
Kai D.Grybauskaitė papasakojo savo kolegoms, kad sumanė mokytis karatė kovos meno, visi pamanė, kad ji juokauja.
Patikėjo tik pamatę, kad tamsios spalvos „Ford Contour“ bagažinėje visada paruoštas jos kimono.
„Mes vis paklausinėdavome, ko ji ten mokosi. Judesių nerodydavo, bet juokaudavo, kad geriau nesimaišytume, - juokėsi R.Astrauskas. - Kartais po darbo sakydavo: „Važiuoju į egzaminą“. Ji vis keitė diržų spalvas“.
Vašingtono kovos menų akademijoje išrinktoji prezidentė pasiekė pirmąjį daną. Tai yra pirmasis juodojo diržo laipsnis, kurį pasiekti nelengva, nes prieš tai dar reikia gauti baltąjį, geltonąjį, oranžinį, žaliąjį, mėlynąjį ir rudąjį. Tik po jų eina juodieji diržai - nuo 1 iki 10 dano.
D.Grybauskaitė privalėjo būti ne tik puikiai pasirengusi fiziškai, bet ir parodyti technines žinias. Kaip sako karatistai, vien pasiryžimas siekti tokio aukšto lygio rodo vidinę savitvardą ir psichologinį pasirengimą.
„Atvažiavusi į ambasadą Dalia įnešė vėjo.
Ji apskritai kaip asmenybė yra sūkurys. Bet tai turbūt ne naujiena“, - sakė R.Astrauskas.
***
Jos plaukai prieš dešimt metų buvo ilgesni nei dabar. Tokie pat šviesūs, bet siekė žemiau ausų.
Žiūrint senas nuotraukas matyti, kad D.Grybauskaitė mėgdavo rengtis tamsių spalvų kostiumėliais. Ji kadruose atrodė pasitempusi ir šilta, bet kažkiek paslaptingai šypsojosi.
„Dalia buvo savotiškai užsidariusi, bet ir šiltas žmogus. Į kolektyvą įsiliejo labai greitai. Ir žmonės apie ją burdavosi. Ji turėjo ir turi trauką, aplink ją žmonės - kaip aplink magnetą“, - sakė R.Astrauskas.
Kai ant sienos būdavo surašomi darbuotojų gimtadieniai, D.Grybauskaitė savo gimimo metus paversdavo keturiais nuliais.
„Sakydavo: „Nėra čia ko“, - su šypsena prisiminė M.Mickienė, nenorėjusi atskleisti ir savo amžiaus.
Jos moteriškos rankos visada padėdavo D.Grybauskaitei puošiant ambasados pastatą prieš priėmimus, nes tais laikais čia dažnai lankydavosi svarbūs svečiai ne tik iš JAV valdžios, bet ir iš Lietuvos - Vytautas Landsbergis, Gediminas Vagnorius, Algirdas Saudargas ir kiti.
„Ponia Grybauskaitė mėgdavo, kad viskas būtų kaip turi būti - gražiai. Ir aš esu pedantiška, todėl mes gerai sutikome, - pasakojo M.Mickienė. - Dabar formalumų būna mažiau, bet tuomet per priėmimus ji svečius pasitikdavo labai oficialiai.
Jei nebūdavo ambasadorienės, pati stovėdavo pasitinkančiųjų eilėje. Ji norėdavo, kad visur būtų gėlių puokštės.
Kai pamatė, kad aš galiu jas padaryti, tai prašydavo manęs, kad galėtume taupyti pinigus ir nereikėtų užsakyti“.
***
Dar prieš atvažiuodama į Vašingtoną D.Grybauskaitė turėjo kiek nepaklusnios viršininkams pareigūnės aurą.
„Nenuspėjama“, - dažnas apibūdindavo. Ambasadoje visi staigiai pajuto, kad įgaliotoji ministrė netoleravo simuliavimo ir visiems kėlė aukštus reikalavimus.
„Ji reikalaudavo, kad žmogus dirbtų. Svarbiausia jai būdavo atsakomybė“, - pasakojo L.Orentas.
„Tvarkydavo ir vyrus“, - šyptelėjo M.Mickienė.
„Negaliu pasakyti, kad kas nors jos bijojo. Bet ko ji tikrai nemėgo, tai - netikrumo. Jei bandai tik sudaryti vaizdą, kad ką nors žinai, ką nors dirbi, ji netoleruos.
Bet jei su Dalia diskutuoji darbo klausimais, turi savo poziciją, ji tai labai gerbia, - sakė R.Astrauskas. - Tai buvo viena iš mano vadovių, su kuriomis buvo tikrai lengva dirbti, nes sprendimai daromi tuoj pat. Padarydavome daug ir labai operatyviai“.
***
Galbūt todėl 1999 metais finansų ministru tapęs ekonomistas Vytautas Dudėnas tapti dešiniąja savo ranka pakvietė D.Grybauskaitę.
Tuomet jie jau buvo pažįstami aštuonerius metus. Nuo to laiko, kai po ilgų Jungtinėse Valstijose praleistų metų V.Dudėnas su žmona Egle sugrįžo į Lietuvą dirbti kaip savanoriai.
„Susipažinome, kai atsitiktinai ją sutikau Užsienio reikalų ministerijoje - ieškojau vieno žmogaus kabineto ir ji man padėjo surasti. Ji pasirodė esanti labai maloni ponia“, - patikino 72 metų V.Dudėnas.
Vėliau jiems taip pat teko ne kartą susitikti, spręsti įvairius klausimus ir kai Amerikos lietuvis dirbo finansų ministro patarėju, ir kai įkūrė Lietuvos investicijų banką ir tapo jo pirmininku, ir kai tapo Seimo nariu.
„Visus tuos metus nuolat bendravome. Ji buvo išvykusi į Briuselį, Vašingtoną, Džordžtauną.
Mes retkarčiais susitikdavome. Dalia visuomet patvirtindavo esanti šilta, draugiška, paslaugi, miela asmenybė“, - negailėjo komplimentų buvęs finansų ministras.
D.Grybauskaitei tapus dešiniąja V.Dudėno ranka - viceministre - šį pagyrimų sąrašą ministras papildė - aukšto intelekto, darbšti, ryžtinga, nebijanti priimti sprendimų, atsakomybės, puiki derybininkė.
***
Jei nori, kad darbas būtų gerai atliktas, paskirk jį moteriai.
Tokios taisyklės laikosi Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius.
Jį žavi D.Grybauskaitės energingumas ir mokėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai.
Klaipėdos meras iki šiol prisimena vieną konfliktišką pokalbį, kai Finansų ministerijai vadovavo D.Grybauskaitė, tačiau nuoskaudos jo širdyje jau nebeliko.
Kartą klaipėdietis įstrigo Finansų ministerijoje Vilniuje, nes vis nesibaigė derybos dėl pinigų. Temo, artinosi naktis, o pokalbis pas vieną ministerijos sekretorių - vis be pabaigos.
Netekęs kantrybės R.Taraškevičius išėjo į koridorių, jis ketino iš ministerijos pastato neiti tol, kol negaus pažado, kad Klaipėdai bus skirtas papildomas finansavimas.
Nusivylęs meras grasino net nakvoti susirangęs ant fotelio, stovinčio ministrės priimamajame.
„Žiūriu, eina ministrė, ji mane užkalbino ir lyg atspėdama, ką ketinu daryti, klausia: „Ką čia taip vėlai darai? Gal ketini nakvoti?“
R.Taraškevičius nesutriko, atsikirto: „Ieškau pinigų“.
„O pas ką ieškai?“ - toliau kamantinėja D.Grybauskaitė.
„Pas sekretorių“, - atsakė R.Taraškevičius.
„Ieškok toliau, tiek tu jų ir gausi“, - tai pasakiusi D.Grybauskaitė nusišypsojo, bet nesivėlė į smulkmenas.
Po to pokalbio merui atlėgo, jis suprato, kad D.Grybauskaitė gali būti ne tik griežta, bet moka pasišaipyti iš užsispyrusių kietakakčių.
„Tai vadovė, su kuria be galo sunku dirbti, bet visada jaučiu motyvaciją tobulėti“, - sakė Europos komisarės kabineto vadovo pavaduotoja 35 metų Lina Adakauskienė.
Ji su D.Grybauskaite dirbo apie dešimtį metų - ne tik penkerius metus Briuselyje, bet talkino ir Lietuvos finansų ministerijoje, kai D.Grybauskaitė dirbo joje ministre bei viceministre. L.Adakauskienė tuo metu buvo ministerijos sekretorė.
Kai tik atėjo dirbti į ministeriją, D.Grybauskaitė pasikvietė darbuotojus ir pabrėžė, kad jos durys visada bus atviros visiems, turėsiantiems darbo pasiūlymų ar klausimų. Norint pro jas patekti nereikės užsirašyti į priėmimą ar laukti eilėje.
Tačiau jau pirmomis savo darbo dienomis ji sugebėjo darbuotojams užkrauti daug didesnę atsakomybę, negu jie tikėjosi.
„D.Grybauskaitė pirmiau parodydavo savo pasitikėjimą žmogumi, o tik po to jį išbandydavo.
Labai jaudinausi, kai ji pasirašė politiškai svarbaus nutarimo projektą pasakydama: „Aš jumis pasitikiu“. Visą naktį negalėjau miegoti, iš naujo skaičiau tą nutarimą baimindamasi, ar neįvėliau kokios klaidos“, - pasakojo L.Adakauskienė.
Toks atsakomybės užkrovimas paskatino pavaldinius atsakingiau gilintis į savo darbą.
Su D.Grybauskaite visada buvo nelengva dirbti, nes ji - reikli vadovė. „Mes gaudavome ir velnių“, - prisipažino L.Adakauskienė.
Bet pavaldinė visada gerai jautėsi žinodama, kad įstaigos viduje pelniusi vadovės pasitikėjimą už jos sienų gali jaustis saugi.
„Tai suteikė pasitikėjimo, kad ji niekada mūsų neapvils ir neišduos. Buvo lengviau tartis su kitomis institucijomis žinant, kad politiniame lygyje ji mus pridengs“, - tikino L.Adakauskienė.
***
Dirbdama ministerijoje D.Grybauskaitė trumpai dalyvaudavo oficialiuose priėmimuose. Jos vadovaujamose įstaigose nesusiklostė tradicijos ir kartu švęsti gimtadienius ar rengti išvykas į gamtą.
Pasitempusi, tvarkingai apsirengusi vadovė pati visada anksčiau už kitus ateidavo į darbą, ruošdavosi dienai, skaitydavo darbuotojų vakare paliktą informaciją.
„Būdama pasitempusi ji skatino ir mus visada būti pasitempusius“, - sakė L.Adakauskienė. Pavargusią viršininkę jai tekdavo pamatyti nebent vėlų vakarą.
Anksti gulanti ir anksti pabundanti D.Grybauskaitė darbui užtrukus vakare kartais pasiguosdavo: „Jeigu šis posėdis vyks dar valandą, mano energija išseks“.
Vadovė savo pavaldiniams negailėdavo ir pagyrimų, paklausdavo, kaip sekasi jų vaikams, kaip praleido atostogas.
Kartais, kai L.Adakauskienė atsivesdavo savo vaikus į darbą, euromisarė užsukdavo į kabinetą sakydama: „Girdėjau vaikiškus balsus“. Ji pakalbindavo vaikus, kaip šiems sekasi.
Grįždama iš Lietuvos D.Grybauskaitė lauktuvių parveždavo lietuviškų saldainių, kuriuos padėdavo ant stalo per rytinį posėdį geriant kavą.
Ji ne kartą priminė L.Adakauskienei pasiimti saldainių vaikams.
Jei reikėdavo žmogiško supratimo, pavaldinė visada galėdavo jo iš viršininkės tikėtis. Todėl mano, kad jai taikomas žodis „geležinė“ - per stiprus.
„D.Grybauskaitė moka ir suprasti žmones, todėl epitetas „geležinė“ tinka tik apibūdinti ją kaip darbo vadovę, sukuriančią griežtą discipliną ir siekiančią darbo rezultato.
Kaip vadovė ji yra gera strategė, gebanti sutelkti aplink save tinkamus žmones ir kitų rankomis pasiekti norimo rezultato.
Todėl žmones ji vertina pagal atsidavimą darbui, dėl to gali nekreipti dėmesio ir į neigiamas žmogaus savybes. Iš prasčiau dirbančio žmogaus D.Grybauskaitė ir reikalauja daugiau - jį kritikuoja, jei mato, kad jis gali patobulėti“, - teigė L.Adakauskienė.
***
Bet energingos ir ryžtingos išrinktosios prezidentės įvaizdį kartais gadina paraudusios ir drumzlinos akys, lyg ją kamuotų nemiga. Storas pudros sluoksnis maskuoja raukšles - pirmieji požymiai, kad D.Grybauskaitė vis dažniau jaučiasi pavargusi.
Prieš keletą savaičių lankydamasi viename Vilniaus festivalio koncertų, kuriame dainavo garsi solistė Violeta UrmanavičiūtėUrmana, ji sunkiai tramdė žiovulį, nors liejosi dieviško grožio muzika.
Klasikinei muzikai neabejinga politikė tąsyk buvo nugrimzdusi į save, todėl jos veide buvo matyti dar daugiau raukšlių.
Kas nuvargino kasdien šeštą valandą ryte pabundančią politikę?
Nepasitikėjimas savimi? Pasidygėjimas, kai nepažįstami žmonės artinasi prie jos, kad galėtų priglausti lūpas prie jos skruosto ar bent apkabinti, patapšnoti per pečius?
O gal raukšlių padaugėjo nuo atsinaujinusių nugaros skausmų?
Per rinkimų maratoną tuomet dar kandidatė į valstybės vadovo postą D.Grybauskaitė, atvykusi į įvairius susitikimus, kalbėdavo dažniausiai stovėdama, bet niekas nematė, kad ji avėtų aukštakulnius, suteikiančius eisenai grakštumo.
Moteris dažniau mūvėjo kelnes, o ne segėjo sijoną.
Niekas ir nepastebėjo, kad vienoje televizijos laidoje ji pasirodė su fiziologine avalyne, kuri padeda išvengti stuburo negalavimų.
Apie savo sveikatą nelinkusi kalbėti politikė per rinkimų agitacijos maratoną užsukdavo ir į vieną sostinės centre esantį sporto klubą, kuriame patalpas nuomoja manualinės terapijos specialistas.
Šį specialistą jo draugai juokaudami praminė prezidentės asmeniniu gydytoju.
D.Grybauskaitei buvo taikoma daugiau kaip valandą trunkanti procedūra, stiprinanti raumenis bei kraujotaką, stimuliuojanti limfos apytaką.
Karatė meistrė ir juodojo diržo savininkė, patarta manualinės terapijos specialistui, įsigijo ir vadinamąją fiziologinę avalynę, padedančią tausoti sąnarius.
Užsukusi į sostinėje įsikūrusią tokia avalyne prekiaujančią bendrovę D.Grybauskaitė pasimatavo ne vieną porą batų, kol išsirinko tinkamiausią avalynę.
Bendrovės darbuotojoms politikė prisipažino, kad lankyti sporto klubo ji nebeturi laiko. Įsigijusi specialų kilimą tatamį moteris mankštinasi tik namuose, tačiau susitikimai su rinkėjais, kai reikėdavo daug stovėti, jai kėlė rūpesčių.
Todėl D.Grybauskaitė prašė išrinkti tokius batus, kuriuos ji galėtų avėti ne tik vaikščiodama miško takais, bet ir kasdien.
„Negaliu teigti, kad tuometinė kandidatė į prezidentus po televiziją vaikščiojo su sportbačiais, ji sveikata nesiskundžia, yra kupina energijos ir ryžto vykdyti būtinas Lietuvai reformas“, - tikino D.Grybauskaitės spaudos atstovas Linas Balsys.
Šalies vadovė ketina nuolat tikrintis sveikatą ir neprieštarauja, kad duomenys apie sveikatos būklę būtų viešai skelbiami. Tačiau ją prakalbinti nėra lengva.
Prieš keletą metų viename interviu D.Grybauskaitė yra minėjusi, kad norėtų kai kurių savo savybių atsisakyti, pavyzdžiui, prieš išsižiodama norėtų suskaičiuoti iki dešimties, bet ne visada tai pavyksta, nes yra pernelyg greita ir impulsyvi.
Istorija apie batus, kuriuos neseniai įsigijo D.Grybauskaitė, turi ir netikėtą atomazgą.
„Gyvenimo būdui“ pradėjus domėtis politikės sveikata, jos padėjėja pranešė pardavėjams ketinanti fiziologinę avalynę grąžinti.
Matyt, į valdžios olimpą įkopusiai D.Grybauskaitei įvaizdis yra svarbiau už viską.
* * *
D.Grybauskaitės biografijos faktai
* Gimė 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje.
* Mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Būdama 19 metų pradėjo dirbti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
* 1976 m. išvyko mokytis į Leningrado (dabar - Sankt Peterburgas) A.Ždanovo universitetą, kur studijavo politinę ekonomiją vakariniame skyriuje. Tuo pat metu dirbo darbininke kailių fabrike „RotFront“.
* 1983 m. grįžusi į Vilnių pradėjo dirbti Mokslų akademijoje atsakingąja sekretore. Vėliau dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.
* 1988 m. eksternu apgynė mokslinį darbą Maskvos visuomenės mokslų akademijoje.
* 1991 m. Džordžtauno universitete, Vašingtone, baigė specialųjį studijų kursą vadovams. Dirbo Lietuvos vyriausybėje programų vadove, tais pačiais metais pradėjo dirbti Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje, kur vadovavo Europos departamentui.
* 1993 m. Užsienio reikalų ministerijoje ėmė vadovauti Ekonomikos departamentui. Po metų paskirta įgaliotąja ministre Lietuvos misijoje prie Europos Bendrijų.
* 1996-1999 m. dirbo Lietuvos ambasadoje JAV, kur ėjo įgaliotojo ministro pareigas.
* 1999 m. grįžusi į Lietuvą paskirta finansų viceministre.
* 2000 m. tapo užsienio reikalų viceministre, o 2001-aisiais - finansų ministre.
* Nuo 2004 m. - Europos Komisijos komisarė, atsakinga už finansinį programavimą ir Europos Sąjungos biudžetą.
* 2009 m. gegužės 17 d. išrinkta Lietuvos prezidente.
* * *
Skandalą įpūtęs žurnalistas tiki naująja prezidente
„Džiaugiuosi, kad D.Grybauskaitė tapo prezidente. Man įdomu ir patinka, ką ji kalba. Žmonėms ji suteikia vilties. Tikiuosi, kad ji tą viltį pateisins“, - kalbėjo žurnalistas ir dailininkas Vaidotas Žukas.
Dėl vienos į eterį paleistos frazės apie D.Grybauskaitę jis prieš penkerius metus neteko darbo Lietuvos radijuje, tačiau dėl to nesijaučia nuskriaustas ir nejaučia pagiežos.
2004-ųjų lapkritį Lietuvos radijo laidoje „Rudens studija su Vaidotu Žuku“, kuri buvo skirta seksualinėms mažumoms, jos autorius ir vedėjas pareiškė: „Mūsų ypač gabi ir talentinga komisarė D.Grybauskaitė, tai vieša ar ne vieša tiesa, bet pati yra seksualinių mažumų atstovė. Bet dėl jos jokių nekyla skandalų“.
Ši V.Žuko frazė pribloškė kitus laidos dalyvius ir sukėlė nemažą skandalą.
„Tokį išpuolį prieš save vertinu kaip mažų mažiausiai nepadorų, kai leidžiama sau prekiauti nežabotos fantazijos vaisiais, parduodant prasimanymą kaip tikrą tiesą. Ir tokį veiksmą, ir radijo laidą, ir to žmogaus poziciją laikau labai nepadoria“, - atkirto eurokomisarė D.Grybauskaitė.
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovybė netrukus pasiūlė žurnalistui pasitraukti iš radijo. V.Žukas pasinėrė į savo pagrindinį - dailininko - darbą.
Nors po šio skandalo praėjo keleri metai, V.Žukas nesigaili savo poelgio.
„Maniau, kad būdami Europos Sąjungoje ir būdami demokratai turime teisę kalbėti apie viešus žmones, galime kalbėti apie viską. Juk aš nesmerkiau D.Grybauskaitės.
Norėjau pasakyti, kad komisarų būna įvairių. Vieni - vienokie, kiti - kitokie. Vieni priklauso seksualinei daugumai, kiti - mažumai. Bet svarbiausia yra jų kompetencija. Tik tai norėjau pabrėžti“, - prisiminė V.Žukas.
Vėliau išplatintame savo pranešime spaudai jis pakartojo labai vertinąs D.Grybauskaitės kompetenciją.
Tačiau paprašytas išeiti iš radijo savo teisių negynė.
„Nenorėjau kreiptis į teismą ir knibinėtis, nes tuo metu reikėtų atitolti nuo svarbesnių savo gyvenimo tikslų“, - tikino nuo politikos nusišalinęs dailininkas ir žurnalistas V.Žukas.
Ši nemaloni istorija D.Grybauskaitei buvo priminta šių metų vasarį delfi.lt elektroninėje konferencijoje.
„Prieš keletą metų spauda aprašė istoriją, kad jūs lyg ir draugaujate su kita moterimi, jūsų lyg ir yra netradicinė orientacija. Kaip rinkėja norėčiau žinoti, kokia jūsų orientacija?
Tiesus jūsų atsakymas išsklaidytų visus gandus, nes prasidėjus rinkimų kampanijai tokių klausimų tikrai sulauksite“, - tokio klausimo sulaukė D.Grybauskaitė.
Netekėjusi moteris, kuriai kovo 1-ąją sukako 53 metai, į tokias užuominas atsakė tiesiai: „Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu“.
* * *
Išrinktosios prezidentės parašas - lyg Neso ežero pabaisos atvaizdas
Vilnietis grafologas Leopoldas Malinauskas gavo keturis naujai išrinktos šalies prezidentės D.Grybauskaitės parašo pavyzdžius, tačiau nežinojo, kieno jie yra. Per kelias minutes jis turėjo atskleisti pasirašiusiojo asmenybę.
„Vien tik iš kelių parašo pavyzdžių labai sunku atskleisti asmenybę. Žinomi Europos grafologai net nesiimtų jų tyrinėti. Norint papasakoti apie žmogų, reikia turėti mažiausiai kelis jo ranka parašytus sakinius ant neliniuoto popieriaus. Tačiau aš pabandysiu žmogaus natūrą atskleisti tik pagal jo parašą.
Tai - vyriškas parašas, kuris baigiasi raide „s“. Tiksliau, vyrui jis tiktų labiau nei moteriai.
Jeigu šis parašas moters, jo pabaiga neteisinga. Vadinasi, tokia moteris grafologija nesidomėjo.
Paslaptis paprasta. Jei moters paraše paskutinės raidės uodegėlė leidžiasi į apačią, reiškia ne ką kitą, kaip užprogramuotą nesėkmę tvarkant reikalus, nugesimą, susitaikymą su situacija. Arba tam žmogui išaušo ne patys geriausi laikai.
Bet mes nežinome, kaip tas žmogus pasirašinėjo prieš penkmetį ar dešimtmetį.
Tačiau vienareikšmiškai galiu pasakyti, nesvarbu ar tai vyras, ar moteris, jam reikia pakeisti parašo pabaigą - bent uodegėlę pakelti į viršų. Ir tada galima tikėtis daug didesnės sėkmės gyvenime.
Šis žmogus pasirašo labai dažnai. Parašų raitymas ant įvairiausių dokumentų jam tarytum kvėpavimas. Dėl šios priežasties parašas per laiką labai supaprastėjęs.
Manau, kad šio parašo savininkui ar savininkei turėtų būti apie penkiasdešimt metų.
Manau, kad šis žmogus labiau linkęs į humanitarinius mokslus. Kita vertus, jis gana sausas, konkretus, apibrėžtas. Manau, jog ši asmenybė yra stipriai save įspraudusi į rėmus.
Iš to, kaip suraitytas parašas, justi, kad žmogus yra pavargęs.
Vardo raidė ryškesnė ir išraiškingesnė nei pavardės. Susidaro įspūdis, tarsi žmogus sąmoningai savo vardą norėtų iškelti aukščiau pavardės.
Tikriausiai jis labiau akcentuoja save kaip asmenį, o ne savo kilmę, giminystės ryšius?
Kyla įtarimas, kad žmogus nori savo pavardę paneigti. Ji suraityta neįskaitomai ir atrodo kaip bereikšmis pavingiavimas.
Šis žmogus netrokšta, kad jį atskleistų. Gal jis turi ką slėpti nuo aplinkinių? Todėl nieko geresnio nesugalvoja, kaip kuo giliau pasislėpti po kaukėmis.
Staiga pagalvojau, kad šio žmogaus parašas man panašus į Neso ežero Škotijoje mistinę pabaisą Nesę - niekas nieko konkretaus apie ją nežino, bet domisi.
Šis žmogus pats susikūrė savo legendą. Nedaug kas žino, koks šis asmuo yra iš tikrųjų. Aplinkiniams jis parodo tik mažą dalelytę savęs.
Iš visų parašų matyti, kad šiam žmogui nelabai svarbu, kaip jis pasirašė.
Tai rodo, kad asmuo yra uždaras, įsigilinęs į save ir kad išoriniai veiksniai jam nėra labai svarbūs. Šiam žmogui aktualesnis turinys nei forma.
Galima teigti, kad šis žmogus daugiasluoksnis. Išoriškai jis elgiasi vienaip, o kitaip - būdamas vienumoje ar su labai artimais žmonėmis. Susidaro įspūdis, kad jis viešai vaidina kokį nors vaidmenį.
Valios ir ryžto šiam žmogui užtenka, bet nepasakyčiau, kad jis yra stipriai fiziškai sudėtas. Fiziškai stiprių žmonių prisilietimas prie lapo ryškus ir stiprus. Pasirašydami jie net lapą gali įplėšti.
Šis žmogus veiklus, dinamiškas, kryptingas, kūrybingas. Tai - ne flegmatiškas asmuo. Paraše neatsispindi nei įtampa, nei baimė.“