Ji negali tuo patikėti. Priblokšta Brigita žvelgia Juozui į
akis. Tos akys atrodo svajingos, šiltos, meilios — iš tikrųjų tokios
pat kaip visada. Lyg nė nebūtų buvę paskutinių sekundžių.
„Aš nebegaliu daugiau, — ką tik pasakė jos vyras. — Mano gyvenimas
atrodo kaip vientisas melas. Jis yra tas, kurio man reikia. Man labai
gaila...“
Ašara nurieda per jos skruostą lūpų kampučio link. Jos skonis sūrus.
Brigita galvoja: „Jis? Ar jis iš tikrųjų pasakė „jis“? Juozas pameta
mane dėl vyro? Kaip taip gali būti?“
Gėda, įniršis, neviltis — Brigita nebežino, kaip jai jaustis. Pagaliau
ji sušnabžda jam: „Turbūt dabar bus geriausia, jei tu išeisi. Tau
reikia laiko susitvarkyti. O man reikia laiko, kad galėčiau tave
suprasti.“
Netrukus ji išgirsta, kaip užsitrenkia durys. Brigita lieka viena.
Viena savo namuose Vilniaus pakraštyje. Viena su dviem sūnumis. Viena
su kūdikiu po širdimi.
„Tikėjausi, tai bus tik trumpas nuotykis“
Ketveri metai praėjo nuo to dienos, kai Brigitos gyvenime įvyko toks
pokytis, kokio ji nė sapne nesapnavo.
Kad jos vyras galėtų prisipažinti įsimylėjęs iš naujo?! Vyrą!
„Aš pažinojau Juozą nuo šešiolikos metų, — pasakoja šiandien 43 metų
moteris. — Dvylika iš jų mes buvome vedę. Tai buvo mano gyvenimo
meilė. Mes buvome laimingi. Bent jau aš taip visą laiką maniau...“
Kai ištaria tuos žodžius, jos balsas tampa kimesnis.
Atrodo, kad ji vis dar negali patikėti, kad jos tobula šeiminė laimė
taip paprastai galėjo žlugti.
„Pirmąsias savaites po jo prisipažinimo galvojau, kad tai galbūt yra tik
tokia jo gyvenimo fazė, savotiškas erotinis nuotykis, kurį jis turi
išgyventi.
Tikėjausi, kad kada nors jis vėl sugrįš. Ir viskas vėl bus kaip
anksčiau.“
Tačiau nuotykis nepraėjo.
Ir pamažu Brigita pradėjo suprasti, kad jos vyras pasirinko kitą
gyvenimą, kuriame jai nebėra vietos.
„Blogiausia buvo tai, kad aš negalėjau niršti ant jo, — prisimena
Brigita skyrybas. — Kiekvienas žmogus turi teisę į savo jausmus. Jei
varžovė būtų buvusi kita moteris, aš tikrai būčiau kovojusi.
Bet taip... Prieš ką galėjau kovoti? Mano vyras myli vyrą. Čia aš jau
negaliu konkuruoti.“
„Ilgą laiką negalėjau girdėti net jo mašinos ūžesio“
„Tikriausiai jo sąžiningumas ir atvirumas palengvino skyrybas, — sako
Brigita šiandien. — Man nebereikėjo graužtis ir klausinėti savęs, ką
blogai padariau. Kaip dažniausiai būna kitiems po skyrybų.“
Tačiau ją prislėgė sunkus bejėgiškumas, kurį jautė trijų vaikų motina.
„Po širdimi nešiojau mūsų trečiąjį kūdikį. Šešis mėnesius jis buvo mūsų
meilės liudytojas. Meilės, kuri pasibaigė taip neįtikėtinai.“
Brigita nuolat klausinėja savęs: kodėl ji nieko nepastebėjusi? Ir kada
tai įvyko?
Ilgą laiką ji negalėjo ir nenorėjo kalbėtis su vyru. Vos išgirdusi jo
mašinos ūžesį, kai jis parveždavo vaikus, ji pratrūkdavo raudoti.
Tik palaikoma draugų ir artimųjų ji sugebėjo šiek tiek išsikapstyti iš
tos prarajos, į kurią įkrito.
„Beveik metus aš tik stūmiau dienas. Ne gyvenau, tik egzistavau. Kol
vieną dieną suvokiau, kad turiu dabar apsispręsti: gyventi toliau arba
ne.“
Brigita nusprendė gyventi.
„Aš pradėjau lankytis pas psichologus. Pokalbiai man labai padėjo, —
pasakoja ji. — Be to, pradėjau ieškoti kontakto su buvusiu vyru.
Norėjau, kad jis man pagaliau atsakytų į visus kankinančius klausimus.“
Kuo daugiau ji sužinodavo apie jo gyvenimą, tuo lengviau jai darėsi
pripažinti įvykusį faktą.
„Aš suvokiau, kad jis daug metų iš gėdos kovojo su savo polinkiu. Tik
kai įsimylėjo draugą, su kuriuo žaisdavo tenisą, suvokė, kad turi
išgyventi tą meilę“, — sako moteris.
Brigita trumpam nutyla, susimąsto.
„Man svarbiau buvo suvokti, kad jis mane tuos šešiolika metų vis dėlto
mylėjo.
Kad aš nebuvau jam tik alibi, kad ilgą laiką jis buvo laimingas su
manimi“, — jos lūpomis nuslysta švelni šypsena.
„Mano vyras tapo man geru draugu“
Šiandien Brigita ir Juozas — geri draugai. Ji savotiškai susitaikė su
jo santykiais su vyru, priėmė tai kaip faktą. Taip pat ir trys bendri
jų vaikai.
„Jie reguliariai mato savo tėvą ir didžiuojasi juo. Nė vienas iš
berniukų nesistengia neigti tėvo santykių su vyru.
Priešingai, jie gana atvirai pasakoja apie tai savo draugams. Kartais
man atrodo, kad vaikai į viską žiūri kur kas paprasčiau nei aš. Gal ir
gerai“, — svarsto Brigita.
Parengė Gražina Vasiliauskienė