Pati sau viršininkė!

Jeigu Agnė Šemberienė nebūtų įkūrusi renginių organizavimo įmonės „Uzi Group“ ir nebūtų tapusi jos vadove, nebūtų pati joje dirbusi nuo septintos ryto iki trečios valandos nakties, daug ko dabar jos gyvenime nebūtų.

Nebūtų sulaukusi televizijos ir kino Sidabrinės gervės apdovanojimų, prodiuserio Rolando Skaisgirio pasiūlymo antrus metus rengti šį renginį, nebūtų pažinusi daugybės charizmatiškų žmonių — Donato Banionio, Marijono Giedrio, Dainiaus Gavenonio, jo žmonos Rasos Samuolytės... Galiausiai — tikrų lietuviškojo kino ir televizijos žvaigždžių Ingeborgos Dapkūnaitės ir Eugenijos Pleškytės, kurias į Sidabrinės gervės apdovanojimus prisikviesti teko būtent Agnei.

A.Šemberienės derybos su Maskvoje daugiausia laiko praleidžiančia I.Dapkūnaite prasidėjo prieš metus — iškart po pirmųjų Sidabrinės gervės apdovanojimų.

Agnė jai skambino, prašė atvykti į po metų vyksiantį renginį, ir Inga savo pažadą ištesėjo. „Sakydama kalbą apdovanojimuose Ingeborga prisipažino, kad vaikystėje ji norėjo būti panaši į Eugeniją Pleškytę. O aš norėčiau būti panaši į Ingeborgą“, — susižavėjimo šia energinga ir aistringa asmenybe neslepia „Uzi Group“ savininkė.

„Dvi mažos mergytės“, kaip juokauja Agnė — ji ir jos verslo partnerė Vita Mieliauskienė — vadovauja merginų komandai, kuriančiai ir įgyvendinančiai projektus, kurie savo apimtimi, drąsa ir fantazija kartais gąsdina. Gali nutikti taip, kad jų vadovaujama įmonė bus pakviesta organizuoti vienos vaistų kompanijos renginius visoje Europoje.

„Visa šeima — tėvai, vyras Deivydas — mane palaiko. Tiesa, buvo žmonių, kurie reaguodavo skeptiškai: „Kas yra renginių organizavimas? Kažkokie baliukai!“, bet dabar pritilo ir atidžiai stebi juos per televiziją“, — pasidžiaugia tarp šeimos ir darbų besisukanti Agnė.

Dvi dienas per savaitę šešerių metų sūnų Gabrielių prižiūri auklė. Kitomis dienomis sūnus lanko darželį, iš kurio mama jį pasiima pati, paskui vėl grįžta prie darbų. Tiems, kurie mano, kad verslą jai dovanojo vyras, žinomas futbolininkas, Agnė atkerta: „Verslo man niekas nedovanojo! Ne vienas žmogus, taip pasakęs, po kurio laiko savo nuomonę pakeitė, paskambino ir net atsiprašė.“

Didysis sunkmetis A.Šemberienės dar neužklupo: renginių užtenka, tuo su kolege Vita ir džiaugiasi. „Kai ištinka „žanro krizė“, nesigalvoja, galime viską trenkti, išvažiuoti į gamtą ar į baseiną paplaukioti. Juk vis dėlto esame pačios sau viršininkės! Bet nuo rūpesčių niekur nepabėgsi — yra partneriai, įsipareigojimai — turi juos vykdyti“, — ištaria Agnė.

Užtat šią vasarą atostogų neturės. Savaitgaliais po darbų trauks į šeimos sodybą, o pasiilgusi šaltos jūros — pas mamą į Palangą. Ners į knygų pasaulį. Žiūrės filmus, ruošis rudeniui.

O gruodžio mėnesį su šeima skris pas draugus į Ameriką (bilietai jau užsakyti), lankys teatrus, miuziklus, Disneilendą ir lepinsis visomis įmanomomis pramogomis.

„Dėl to, kad pati sau esu viršininkė, — labai daug privalumų: galiu nusistatyti darbo laiką, užsinorėjusi išvažiuoti atostogų, neturiu valdžios „ant galvos“. Pati sau vadovauju ir nuo nieko nesu priklausoma — tai didžiausias privalumas, koks tik gali būti“, — sako prieš kelerius metus nuosavo verslo ėmusis vilnietė papuošalų kūrėja, dviejų vaikučių mama Dairona Plėštienė.

Ekonomikos studijas baigusi moteris yra dirbusi vadybininke, buhaltere, kavinės direktore, vyninės vadove, valstybinės įstaigos personalo vadove, todėl žino, ką reiškia sėdėti darbe „nuo — iki“.

Sudėtinga jos darbe yra tik tai, kad pati sau turi „įsakyti“ dirbti, planuoti, tesėti pažadus, nepristigti valios ir atsakomybės siekiant tikslo.

Papuošalus Dairona kūrė seniai, tačiau prieš trejus metus, laukdamasi dukrytės, visiškai atsidėjo jų kūrimui. Džiaugiasi, kad sunkiausiu laikotarpiu ją palaikė, kurti skatino draugės, gyrusios, pirkusios jos papuošalus. Vyras, kurį vadina savo draugu ir verslo partneriu, jos pasirinkimu irgi buvo patenkintas.

Todėl dukrytei paaugus į samdomą darbą nebegrįžo — prie karoliukų, pusbrangių akmenų ir sidabro vėrinių palinkdavo namie. Vėliau išsinuomojo patalpas mieste, kur įkūrė savo dirbtuves. Pernai sostinės „Domus galerijoje“ surengė pirmąją savo darbų parodą. Šiemet dalyvavo „Amber trip“ tarptautinėje parodoje.

Panorėjusi gali bet kur, bet kada išvykti, tačiau didelių akibrokštų niekada niekam nėra iškrėtusi. „Ką nors sugalvojusi stengiuosi paskubinti ar perskirstyti darbus, perduoti savo padėjėjoms, iš anksto viską numatyti“, — sako pradedanti verslininkė.

Dar vienas tokios veiklos privalumas — Daironos niekas neatleis iš darbo. Nebent moterys nustotų puoštis. „Bet man atrodo, kad taip nebus — moterys visą laiką nori būti gražios“, — grožio galia ir būtinybe tiki D.Plėštienė.

Pramogų pasaulio atstovė, ūkininkė ar pradedanti verslininkė? „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, — juokauja dvarelį netoli Varėnos pasistačiusi ir kaimo turizmo verslo ėmusis dainininkė Daina Bilevičiūtė. Gavusi milijoninę Europos Sąjungos paramą, pastatė dailų namą, svečių namelius. Deja, verslui net neįsisukus bankas ragina grąžinti paskolą, grasina antstoliais.

Kodėl nėrusi į verslą — nusibodo smagus popžvaigždės gyvenimas? „Ne, nenusibodo, aš esu „du viename“ — tapau ūkininke, bet garso studijoje įrašinėju savo solinę plokštelę“, — pasidalija gera naujiena moteris.

Ar studijoje nekankina mintys apie buksuojantį verslą? „Kankina — niekas man neleis ramiai numirti“, — juokauja D.Bilevičiūtė pasitelkusi, atrodo, paskutinius sąmojo likučius. Bet kelio, pasak jos, atgal nėra: projektas baigtas, ji turi vykdyti įsipareigojimus, tik ne viskas nuo jos priklauso.

Maža to — žmonių samdyti neišgali, todėl viską daro pati. „Esu ir ūkvedys, ir sodininkas, ir statybininkas, ir kanalizacijos darbininkas“, — liūdnai pajuokauja. Vis dėlto rankų nenuleidžia. Sodyboje, kurią pavadino „mados, meno ir sielos svetaine“, visą vasarą numatyti renginiai: lietuviškų ekologiškų rūbų ir papuošalų pristatymas, veiks dručkių stovykla...

„Viską — ir ką uždirbau koncertuose, ir paėmusi paskolą — sudėjau į šitą sodybą. Iš kur galėjau žinoti, kad pasaulyje prasidės krizė? Dabar galvoju: „Kam man to reikėjo? Krizės metu tai tolygu beprotybei“, — atsidūsta ji. Jeigu negalės įvykdyti įsipareigojimų, sodybą praras. „O ką darysi?“ — atrodo, susitaikė ir su šia mintimi. Verslą mielai parduotų, tik šiais laikais niekas nieko nenori.

Kur stengiasi susidėlioti nelinksmas mintis — dvarelyje prie Varėnos ar bute Trakuose? „Kelyje, — juokauja šiuo maršrutu jau keletą metų kursuojanti D.Bilevičiūtė. — O kai neteksiu sodybos, pamatysite scenoje.“ Džiaugiasi, kad per rūpesčius nesušlubavo sveikata. „Depresija dar nesergu. Ja tegul serga nieko neveikiantys“, — optimizmo nepraranda vietoje nenustygstanti moteris.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė