Prieš puspenktų metų iš aukštuomenės vakarėlių dingęs V.Marozas per tą laiką patyrė ir šilto, ir šalto.
Tuomet su žmona Irena pasirašęs vedybų sutartį, kuria pasidalijo verslą ir šeimos nekilnojamąjį turtą, V.Marozas gyvenimą pradėjo iš naujo.
Vilniečiai verslininkai, kurių santuoka truko dvidešimt šešerius metus, po šios sutarties įsikūrė atskirai.
I.Marozienė su dukterimis liko gyventi šeimos namuose, o V.Marozui teko nuomininko dalia.
Vaidas pasitraukė ir iš šeimos verslo, kurį su žmona kūrė dvidešimt metų. I.Marozienė liko restorano „Amatininkų užeiga“ savininkė, o V.Marozas ėmėsi naujos veiklos – ekstremalių kelionių visureigiais verslo.
Tačiau prieš pusantros savaitės V.Marozas tapo I.Marozienės pavaldiniu. Vaidas pasiprašė barmeno darbo „Amatininkų užeigos“ lauko kavinėje.
Sostinės K.Sirvydo skvere, aukštų senų medžių paūksmėje, glaudžiasi keliolika margomis staltiesėmis dengtų stalų.
Kai prie kurio nors prisėda praeivis, 53 metų barmenas V.Marozas šmurkšteli pro laikinų konstrukcijų baro duris jo link net iš toli klausdamas: „Kuo galėčiau pavaišinti?“
Stebint šį pusamžį barmeną mano galvoje kirba kitoks vaizdas, su kuriuo neretai susiduriu – už jį perpus jaunesni kolegos kai kuriose kavinėse prie lankytojo atsliūkina lyg prievarta varomi ir nepatenkintais veidais tarsi tarp kitko paklausia: „Gal jau žinote, ko norite?“
- Neabejoju, turite talentą dirbti barmenu. Bet išvysti su padėklais prie stalų lekiantį praeityje buvusį milijonierių keista. Kodėl ryžotės tokiam žingsniui? – paklausiau V.Marozo.
- Dvidešimt metų atsisuko atgal – aš vėl prie baro! Buvo laikas, kai vienas savo kavinėje Gedimino kalno papėdėje aptarnaudavau per šimtą lankytojų.
Tai buvo gūdūs 1989 metai, kai su Irena įkūrėme vieną pirmųjų lauko kavinių Vilniuje.
Ten ir įgijau barmeno patirties. O ją dabar atgaivinti nėra sunku. Mano aptarnavimo stilius – nevaržomas. Esu barmenas be uniformos, galintis prisėsti prie vieno stalo su jumis, jei to pageidaujate.
Dirbdamas pirmas dienas bare po dvidešimt metų pertraukos jutau įtampą. Atsakingai žiūriu į darbą, todėl starto būsena ištampė nervų. Bet šiandien jau ramiau negu vakar, o rytoj bus dar ramiau.
Baisiausia, kad atiduodamas grąžą nesusipainiočiau. Vakar vieną žmogų nenorėdamas apgavau, nes jis pats susipainiojo: patikino, kad gerai grąžą atidaviau.
Kai jis išėjo, suskaičiavau, kad lito neatidaviau.
- O kaip sekasi jūsų savarankiškas verslas rengti safarius po Rytų Lietuvą?
- Bandau derinti barmeno darbo grafiką su išvykomis visureigiais. Keliaujame ne tik po Rytų Lietuvą, o ten, kur nori klientai – net į Rusijos Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Latviją.
Vasarą kelionių visureigiais įprastai sumažėja, nes tokias išvykas dažniausiai renkasi įmonės.
Jų darbuotojai vasarą pradeda atostogauti su šeimomis. Safarį anksčiau užsisakydavo ir užsieniečiai.
Kadangi jų, atvykstančių į Lietuvą, pastaruoju metu taip pat sumažėjo, aš turiu daug laisvo laiko. O sėdėti be darbo negaliu.
Kurdamas šį verslą įsivaizdavau vienaip, o realybė parodė visai kitą situaciją – daugiausia užsakymų turiu gruodžio mėnesį. Klientai nori purvynų.
Šito aš nesuprantu, nes man smagiau važiuoti gražiomis vietomis.
O daugeliui įdomiau įlįsti iki ausų į purvą. Kai mašiną reikia traukti iš dumblo, keleiviams – pats didžiausias džiaugsmas.
- Gal Irena, jūsų pasigailėjusi, pakvietė užsidirbti į savo barą? Ar pats, prieš ją nusiėmęs kepurę, atėjote prašytis darbo?
- Šis darbas bare – paišdykavimas iki rudens, kol baigsis lauko kavinių sezonas. Ką užsidirbsiu, bus mano.
Manau, kad jai, kuo turi mažiau problemų, tuo geriau. Aš jos paklausiau: ar nori neturėti problemų dėl lauko kavinės? Juk ji būtų samdžiusi svetimą žmogų dirbti barmenu, o dabar jai rami galva, nes išmanau tą darbą.
- Vasaros pradžia – lietinga. Ar per tokius orus daug užsuka lankytojų? Kokį lauko kavinių sezoną prognozuojate?
- Nieko neprognozuoju, nes pasiilgau pabendrauti su žmonėmis. Ketverius metus, sakyčiau, su niekuo nebendravau.
- Negi per tą laiką nesutikote žmonių?
- Po miškus važinėjau. Kai vykstu su turistais, atrodo, lyg ir bendrauju. Bet tai tapo ne bendravimu, o darbu – juos reikia visą dieną užimti, nes jiems turi būti smagu.
Tokiuose žygiuose pavargdavau fiziškai ir dvasiškai.
Vakare grįžtant visi iš nuovargio miega mašinoje, o aš turiu būti žvalus bei geros nuotaikos parvairuoti iki galutinio tikslo.
- Kai Vilniuje kūrėte vieną pirmųjų naktinių klubų „Geležinis vilkas“, jame buvote tarsi apsigyvenęs, nes dirbote ištisas paras. Buvote savininkai su žmona Irena, bet nesigėdijote ir barmeno darbo.
- Aš nieko nesigėdiju ir nebijau. Man tik nepatinka vadovauti.
Gyvenimas tuo metu man pateikė išbandymą: teko vadovauti beveik šimto žmonių kolektyvui, nes turėjome ne tik restoranų, bet ir šviestuvų prekybos verslą, stomatologijos kliniką.
Esu blogas viršininkas, nes įsijaučiu į pavaldinių problemas.
Pavyzdžiui, negalėdavau nubausti pavaldinio, nes krimsdavausi dėl to, kad, jam nubraukus premiją, jis negalės savo vaikams nupirkti batų ar ko nors kito.
Dabar dirbu tokį darbą, kurį pats valdau, koreguoju. Nors yra keli vairuotojai, per tą laiką nebuvo nė vienos kelionės, į kurią nebūčiau pats vykęs.
- Šią vasarą pasprukote iš miškų į sostinės centrą tam, kad sutiktumėte senus pažįstamus, su kuriais kadaise eidavote į verslo elito pobūvius?
- Tikiuosi. Bet jie manęs gali nepažinti, nes pasikeičiau. Vieni nuvykę į Indiją, suranda savąjį „aš“, man nereikėjo taip toli vykti. Aš persiverčiau Lietuvoje.
Tie aukštuomenės susibūrimai – kaukių puota.
Vieną dieną man ta puota įgriso. Nusprendžiau nusiimti kaukę.
Dabar gyvenu be kaukės: važinėju dvidešimties metų senumo visureigiu. Supratau, kad džiaugsmą teikia ne naujas automobilis ir pinigai, o visai kiti dalykai.
Galiu daryti kitokio gyvenimo išvadas, nes iš aukštuomenės pasitraukiau prieš ketverius metus. Man nereikėjo eiti į tuos pobūvius tam, kad palaikyčiau ryšius su kitais verslininkais.
Koks čia mano verslas: į visureigį įsėda penki žmonės ir per miškus važiuojame šimtą kilometrų. Man nebereikia jokių verslo ryšių.
Anksčiau jausdavau diskomfortą bendraudamas su „grietinėle“. Vieniems būdavo įdomu Seime prastumti kokį nors verslui palankų įstatymą. Ką aš su tokiais galėdavau kalbėti, jeigu man tai neįdomu.
- Ar galima sukurti verslą, neturint įtakingų draugų?
- Jeigu per mėnesį uždirbi trisdešimt tūkstančių litų, galima vadinti verslu. Bet jeigu aš uždirbu keturis tūkstančius, koks čia verslas.
Kitas ir samdomas darbuotojas tiek uždirba.
Žmogus gali uždirbti keturiasdešimt tūkstančių, gali – keturis. Bet uždirbdamas keturis dešimt kartų mažiau nervų gadina, mažiau dirba.
Jam tuomet lieka daugiau laisvalaikio, kurį gali praleisti, kaip nori, o ne taip, kaip reikėtų.
Verslo reikalai priverčia bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais šiaip nebendrautum.
- Ar jums nebuvo sunku priprasti prie skurdesnio gyvenimo, kuris jums lyg palikimas teko po vedybų sutarties, prilygusios nuožmiam nuosprendžiui atsisakyti beveik visko, ką užgyvenote šeimoje? Juk jūsų pajamos sumažėjo kone dešimteriopai.
- Žmonai liko pinigai, man – kreditai. Net kai atsitinka tokios peripetijos, išsikapstyti galima.
Buvo laikas, kai nieko neturėjau: pusmetį gyvenau nuomotame bute, o dvejus su puse metų vienuolyno pusrūsyje, kuriame nebuvo šildymo. Ten keltis pasiūlė draugai. Sutariau, kad vietoj nuompinigių savo rankomis suremontuosiu tą pusrūsį.
Oj, kaip žiemą ten šalta būdavo.
Rytais, kai norėdavau pasišildyti, eidavau į šalia esantį prekybos centrą – slampinėdavau valandą, dvi. Tada apsaugininkai paklausdavo, kodėl vaikštinėju ir nieko neperku.
Nebegalėjau prabangiai gyventi, nes neturėjau pinigų. Juk buvau milijonierius, o staiga vieną dieną banko kortelė nebeveikia, mobiliojo ryšio telefonas atjungtas. Vos sukrapštydavau degalams, kad nežlugtų kelionės visureigiais.
Bet tokį gyvenimą, matyt, gavau už nuodėmes – Viešpats man pirštu pagrūmojo, bet davė šansą išsikapstyti. Na, gal ne Dievas, nes juo netikiu. Gal tai – likimo akibrokštas.
Bet taip ir turėjo kada nors nutikti: reikėjo man duoti per galvą, nes jau buvau susirgęs žvaigždžių liga. O skurdus gyvenimas tą ligą išgydė. Dabar jaučiuosi lyg ką tik gimęs – be jokių kaukių.
Atsisijojo ir draugai. Iš tų šimtų, kurie pobūviuose dėjosi bičiuliais, kai man buvo striuka, nė vienas neištiesė pagalbos rankos.
Kai vieno milijonieriaus paprašiau paskolinti tūkstantį litų, jis atsisakė išsisukdamas, kad neturi grynų pinigų.
O kitas milijonierius irgi parodė nugarą – neva neturi tūkstančio litų, nes su šeima vyksta atostogauti į tolimus kraštus.
Tuomet supratau, kad jie ir nebuvo tikri draugai, ir net ne elitas. Jei giriesi, kad pasirodžius naujam automobilio modeliui jį tuoj įsigysi, o savo sugėrovui, su kuriuo išgėrei kone tris kibirus degtinės, pagaili paskolinti kelių šimtinių, koks tu tada elitas? Esi pajacas, užsidėjęs kaukę.
Kai neturi širdies, tai brangiu automobiliu važinėji. Neslepiu, ir aš žaidžiau aukštuomenę – buvau nusipirkęs raudoną „Jaguar“, o „Ferrari“ nespėjau (ilgai kvatoja).
Anksčiau konsultuodavau vadinamąjį elitą, kai kas nors iš jo rinkdavosi naują visureigį. Dabar jau negalėčiau patarti, nes mano vertybės – visai kitos, o mašinų vertinimo kriterijai – taip pat kitokie. Manau, automobilis turi būti patogus, naudoti nedaug degalų ir nebrangus, kad jo nebūtų baisu palikti gatvėje.
- Netekote draugų iš elito, bet ar įgijote naujų?
- Man sunkiu metu atsirado kitų draugų – ne milijonierių.
Bet jie ir tūkstantį, ir penkis šimtus litų paskolino. Išsikapsčiau.
- Ar dabar lengviau atsikvėpėte, kad nebereikia vilkėti kostiumo, ryšėti kaklaraiščio?
- Kostiumų nemėgau, nors reikėdavo rengtis einant į pobūvį. O kaklaraiščio nesirišdavau. Jį užsirišęs parodyčiau, kad nesu laisvas. Iš tikrųjų kaklaraištis man verždavo kaklą, būdavo sunku sukioti galvą, todėl užkalbinus kitam žmogui į jį sukdavausi visu kūnu. Trumpai tariant, buvau papuolęs ne į savo roges.
Žmogus turi gyventi savo „lentynoje“. Gal vieniems tinka paprasto varguolio gyvenimas, o kitam – elito.
Anksčiau ir aš buvau įsikūręs elito „lentynėlėje“, bet supratau, kad buvau ne savo vietoje.
Man dabar keista, kad ir aš sirgau aukštuomenės liga: žurnalus pirkdavau dėl to, jog pasižiūrėčiau, ar juose esu. Dabar žinau, kad nebesu.
- Jūs pakeitėte „lentyną“, o Irena joje ir liko.
- Ji tebegyvena elito „lentynoje“ ir jai tai patinka.
Dabar perka naują automobilį, klausė mano nuomonės, bet aš nebegaliu jai padėti, nes nieko nebesuprantu apie tas mašinas, kuriomis važinėja aukštuomenė.
- Nesiilgite prabangaus gyvenimo?
- Kai kas nors paklausia, kaip gyvenu, sakau: geriau negu anksčiau.
- Kuo geriau?
- Gyvenu dukterų Birutės ir Justinos name, kurį joms iš anksčiau parūpino jų mama.
Trejus metus glaudžiausi bet kur, o dukterys, tai žinodamos, man pernai kovo 9-ąją pasiūlė persikelti į jų namą.
Jis – šiek tiek apgriuvęs, bet jau baigiau jį suremontuoti.
Sudėjau grindis, liko iki rudens uždengti stogą.
Man truputį gėda rodyti darbininkiškas – nudaužytas, neatsiplovusias nuo dažų – rankas.
- Bet dukterys sukurs šeimas ir gali jums vėl tekti išsikraustyti.
- Patikėkite, jų mama turi ne vieną namą. Jos kaip ant ledo neliks.
Beje, aš dabar tame name gyvenu su vyresne dukterimi 27 metų Birute, „Amatininkų užeigos“ direktore.
Ji – mano viršininkė.
O netrukus aštuonioliktą gimtadienį švęsianti jaunėlė vasaroja sodyboje.
Jei dabar ji būtų aštuoniolikametė, jau ir ištekėtų, nes turi draugą.
Su Justina kartu dirbame lauko kavinėje – pakeičiame vienas kitą, kai reikia.
- Užauginote vaikus, o dabar nuo jų esate priklausomas, nes jie – jūsų viršininkai.
- Nieko čia keista – jos nėra man griežtos viršininkės. Džiaugiuosi, kad su dukterimis išsaugojau gražų bendravimą.
- Ar nesijaučiate nuskriaustas po to, kai įsigaliojo jūsų su Irena sutartis?
- Pagyvensime – pamatysime.
Bet iš esmės nesijaučiu nuskriaustas. Jei būčiau taip jautęsis, būčiau ėjęs į teismą.
Nusprendžiau, kad esu jaunas, sveikas ir savaip turtingas.
Turtai – ne tai, ką daugelis iš tos aukštuomenės įsivaizduoja.
Nesakyčiau, kad tame elite buvo vien pajacai. Sutikau ir intelektualių bei mielų žmonių.
Aš su niekuo nesu susipykęs, net su Irena, su kuria gyvenome dvidešimt šešerius metus.
Aš su ja bendrauju. Gyvenimas ir taip priešų kiekvienam pateikia, o pačiam juos kurtis – kvaila.
- Teko girdėti, kad per tuos likimo išbandymus susigadinote sveikatą?
- Pusamžius vyrus dažnai puošia chirurgų paliktas „užtrauktukas“ kurioje nors kūno vietoje. Visų ligų priežastis – nervai.
Kai atsidūriau ant operacinės stalo, supratau, kad didžiausias turtas – ne pinigai, o sveikata.
Po operacijos negalėjau ramiai gulėti ligoninėje. Kai pradėjau vaikščioti, paprašiau gydytojų, kad leistų namo. Norėjau kuo greičiau grįžti į gyvenimą.
- Žmonai per tą laiką nesiskundėte, kad jums po tokio sandorio buvo riesta?
- Nenorėčiau giliai kapstytis. Bet kas ką norime, tą ir turime. Mes taip iki šiol nesame normaliai pasikalbėję, kodėl pasirašėme tą sutartį.
Dirbdamas lauko kavinėje savaitgaliais matau Senamiestyje besifotografuojančius jaunavedžius ir tuomet pagalvoju: jie lošia loterijoje.
Juk būna vieniems šeimos gyvenimas klostosi sklandžiai, o kitiems jis virsta ašarų pakalne. Joks mokslas neišrado sėkmingos santuokos formulės, kurią jaunimas prieš vestuves galėtų sužinoti pasiskaitęs vadovėliuose.
Aš vedžiau būdamas 24 metų. Bet dabar priėjau prie išvados: esu šeimyniškas žmogus. Mat kokius kryžiaus kelius turėjau nueiti, kad suprasčiau, jog esu šeimos žmogus. Tačiau dukteriai esu blogas pavyzdys, nes Birutė ieško tokio būsimo vyro kaip aš.
Kartu gyvename ir ji mato, kad moku nudirbti visus buities darbus, esu linksmas, mylintis šeimą, nerūkantis. Tokį žmogų šiais laikais sunku rasti. Ji vaikinų neatsigina, bet į mane panašaus neranda.
Gal kada nors suras. Ji į mane panaši tuo, kad mus abu žavi atradimo džiaugsmas.
Birutė užkariauja patinkančio vaikino širdį, o po to – paleidžia. Dabar – geri laikai. Seniau būtų senmergė, o dabar jaunimas neskuba eiti prie altoriaus.
Manau, jeigu vyras ir moteris vienas kitą myli, sutarčių nereikia. Man ir dabar galvoje netelpa, kaip mylintys žmonės nusprendžia kartu gyventi ir dar apgalvoti, kaip bus, kai skirsis. Vadinasi, iš anksto prognozuoja skyrybas.
Mane gyvenime ne tiek daug kartų yra apgavę, kalbu ne apie vedybas, o plačiąja prasme.
Visur pasitikiu žmonėmis, todėl nesivadovauju sutartimis.
Apgaus, tai apgaus, svarbu, kad balansas būtų tinkamas.
Pamenu, kai turėjome su žmona bendrą verslą, buvome įsivėlę į nemalonią situaciją: partneriai stipriai apgavo.
Bet jie tuos pinigus padėjo į banką, kuris po pusmečio žlugo. Jų pinigai nuplaukė.
Kam tos sutartys? Nors dabar esu barmenas, galiu be atlygio padirbėti ir ūkvedžiu.
Viską atsivežu, ko reikia. Jei kas sulūžo, suremontuoju.
Vieną savaitę dirbu, vieną – ne. Algą dar gausiu. Arbatpinigių gaunu. Nuo alaus bokalo – penkiasdešimt centų.
- Vasarą parduosite darbui? Ar vyksite kur nors atostogauti?
- Mano kriterijai dabar kiti. Atostogausiu tik Lietuvoje.
Man čia gražu, nors buvo laikas, kai apvažiavau kone visą pasaulį.
- Vieną koją įkėlėte į Irenos verslą, o gal grįšite pas ją ir gyventi?
- Kaip ir nesiruošiu.
- Turbūt dabar nesijaučiate vienišas?
- Turiu artimų žmonių, su kuriais galiu pasidžiaugti, pasiguosti. Ir jie man pasigiria ar paverkia ant peties. Bet nereikia to afišuoti.
* * *
Įkalbėjo pasirašyti sutartį
I.Marozienė, restorano „Amatininkų užeiga“ savininkė, po vedybų sutarties pasirašymo 2005 metais jautėsi stipri: „Esu iš tų moterų, kurių vyrai niekada nepalieka ir dėl kurių gali nusižudyti. Vaidas galėtų išeiti bet kurią akimirką, jei tik panorėtų. Aš nieko nedaryčiau.
Jei būčiau vargšė, kuri sėdi uždaryta namuose, gal mane ištiktų trauma. Bet esu laisva moteris ir darau, ką noriu. Aš net finansiškai esu nepriklausoma. Gal čia ir glūdi mano stiprybė?.. Aš visada to siekiau, niekada nenorėjau priklausyti nuo kito žmogaus.
Mes su Vaidu pasirašėme vedybų sutartį.
Įkalbėjau jį tam, kad žinotume, ką kiekvienas mūsų ir vaikai turi. Gyvenimas – labai įvairus ir jame visko gali atsitikti. Vedybų sutartis apdraudžia nuo netikėtumų. Ją sudarėme todėl, kad neprarastume to, ką abu per daugelį metų sukūrėme.
Sudaryti vedybų sutartį – ne pati maloniausia procedūra, bet ją atlieki ir daugiau prie to negrįžti.“