Pamatęs Denalio šlaitu slystančius alpinistus, lietuvis skubiai iškvietė gelbėtojus. Į pagalbą suskubo ir pats, bet šimtus metrų stačiu šlaitu kritusiems žmonėms jau nebuvo galima padėti.
„Į kalną užkilti fiziškai sunkiau, bet leidžiantis reikia būti labai susikaupusiam. Būtent leidžiantis žemyn nutinka daug nelaimių - gal dėl atsipalaidavimo ar per didelio nuovargio“, - neabejoja 37 metų S.Vilius.
Daugiau nei dvidešimt metų alpinizmui paskyręs šiaulietis birželio 15 dieną su dviem alpinistais iš Estijos pasiekė aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denalį.
6194 metrų aukščio viršukalnė - netoli poliaračio. Vietinių indėnų kalba „denali“ reiškia „didysis“.
1897 metais kalnui buvo suteiktas Makinlio pavadinimas, tačiau 1980 metais viršūnė vėl buvo pervadinta į Denalį. Pirmieji į ją 1913-aisiais įkopė trys amerikiečių alpinistai.
Šio klastingo kalno viršūnę pasiekia tik apie pusė kopiančiųjų. Vasarą tarp aukštutinės stovyklos ir viršukalnės laikosi 20-40 laipsnių šalčio.
Kalną nuolat talžo audros ir vėjai. Oras keičiasi staiga ir dramatiškai.
S.Vilius per šią ekspediciją kalno viršūnę pasiekė dukart. Pirmąsyk užkopęs su estais, antrą kartą - su alpinistu Kęstučiu Lesevičiumi. Vyrai pakliuvo į stiprią audrą.
Nepaisant ypač žemos temperatūros ir prasto matomumo, iš aukštutinės stovyklos jau pažįstamu maršrutu iki viršūnės alpinistai pakilo per dvylika valandų.
Bet leistis žemyn buvo ne lengviau - ėmė snigti. Bijodami ilgam įstrigti kalnuose, lietuviai per 16 valandų nusileido kone tris kilometrus žemyn.
Savaitgalį namus pasieksiančiam S.Viliui iki svajonės užkopti į aukščiausias žemynų viršūnes liko vienas kalnas - Vinsonas Antarktidoje.
Pasiektos viršūnės
S.Vilius jau yra įkopęs į šiuos kalnus:
* Everestą Azijoje (8850 m);
* Akonkagvą Pietų Amerikoje (6963 m);
* Kilimandžarą Afrikoje (5895 m);
* Elbrusą Europoje (5642 m);
* Kosciuškos kalną Australijoje (2228 m);
* Denalį Šiaurės Amerikoje (6194 m).
Garsus alpinistas su S.Viliumi koptų į kalnus
Vladas Vitkauskas
Pirmasis alpinistas, iškėlęs Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse
„Tokie kopimai į kalnus yra prasmingi, ypač dabar, kai pasaulyje viskas keičiasi akimirksniu. Jie padeda suvokti, kad žmogus yra dalis kažko didesnio - nesvarbu, Dievu ar likimu tai vadinsi. Juk dažnai įsivaizduojame esą patys svarbiausi.
Sakoma, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Taip pat ir dėl kalnų. Į kalną tuo pačiu maršrutu vieną kartą gali eiti pasišvilpaudamas, kitą - džiaugtis, kad likai gyvas.
Svarbu ne aukštis, ledo masė ar kur tas kalnas yra, o pastangos, kurių prireikia viršūnei pasiekti.
Nors su S.Viliumi nė karto neteko kopti drauge, neabejoju, su šiuo žmogumi eičiau kartu į kalnus.“
Patikimas kelionės draugas
Algirdas Kumža
Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, keliautojas, alpinistas
„Kartu su Sauliumi Viliumi kopėme į aukščiausią Tibeto kalną Šišma Pangmą. Jo aukštis - 8013 metrų.
Galiu pasakyti nedvejodamas, kad jis - profesionalus, patikimas, įdomus pašnekovas, nepaprastai stiprus ir fiziškai, ir dvasiškai.
Mudu ėjome susirišę viena virve. Prisimenu tą jausmą - buvo labai saugu.
Kai septynių kilometrų aukštyje paslydau ant ledo uolos, ir jėgos jau buvo beveik išsekusios, nebežinojau, kaip teks išsikapstyti. Saulius taip pat buvo pervargęs, išsekęs, bet elgėsi labai stropiai, rūpestingai.
Ir žodžiais, ir veiksmais jis padėjo man išsikapstyti iš labai pavojingos padėties.
Visi aukščiausi skirtingų žemynų kalnai, į kuriuos užsibrėžė įkopti S.Vilius, yra labai skirtingi. Kiekvienas jų yra nenuspėjamas, negali žinoti, kokie pavojai tykos.
S.Vilius niekuomet nesako, kad nugalėjo kalną. Tik žiūrėdamas į kalną su didžiausia pagarba galėsi pasiekti viršūnę.
Man atrodo, kad aukščiausios visų žemynų viršūnės - ne pati didžiausia jo ambicija. Jaučiu, kad S.Vilius ketina įveikti ir visus pasaulio vadinamuosius „aštuntukus“ - kalnus, kurių aukštis siekia daugiau nei 8000 metrų. Jų pasaulyje yra keturiolika.“