Mados orbitoje – ryški naujokė

Labiausiai jaunąją dizainerę lietuviškos mados pasaulyje išgarsino jos kolekcija „Miesto vaikai“. Pirmą kartą ji buvo pristatyta pernai vykusiame konkurse „Mažoji mis“, po to Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje „Už švarų miestą“, parodų rūmuose „Litexpo“ vykusiuose renginiuose „Baltijos tekstilė ir oda“ ir „Vaikų šalis“.

Viešbutyje „Villon“ surengtame konkurse Aurelija nurungė „Effigy“, „Utenos trikotažo“ bei kitus žymius kolekcijų kūrėjus ir laimėjo didįjį prizą.

Šešių patogių, judesių nevaržančių modelių kolekcija buvo Aurelijos baigiamasis darbas Vilniaus dailės akademijoje.

Pernai sukurti drabužiai skirti laisvai, turinčiai savo stilių ir stiprią nuomonę merginai, kuri laisvalaikį leidžia su draugais gatvėje. Jos didžiausi pomėgiai – riedlentė ir breikas.

Kolekcijoje dominuoja raudona – dinamikos ir aistros – spalva bei pilka, juoda. Gausu įvairių detalių: gaubtuvų, dirželių, pirštinių, nuotaikingų pakabučių, petnešų.

Modelių siluetas laisvų formų, nevaržo judėjimo laisvės – tai svarbu jaunimo gyvenimo būdui. Kadangi nėra kirpinių, gausu laisvai krintančių, vėjyje ir judant plevenančių audinių.

Jauna ir perspektyvi dizainerė Aurelija modeliuoti drabužius pradėjo dar vaikystėje. Pirmuosius drabužius pasiuvo ruošdamasi vyresnės sesers Neringos septintajam ar aštuntajam gimtadieniui.

„Siuvome iš visko, ką radome. Tik vėliau paaiškėjo, kad panaudojome kažkokias retas medžiagas, šeimos relikvijas. Tai sužinoję tėvai nebuvo labai patenkinti, bet ilgai nepyko“, – prisipažįsta Aurelija.

Baigusi vidurinę mokyklą mergina pristatė pirmąją savo kolekciją „Sunglasses“, o į išleistuves su draugais atėjo šilkiniais kostiumais ir basomis kojomis.

„Mokytojai tai pamatę pašiurpo. Puolė siūlyti savo pagalbą, batus, pamanė, gal tėvai jiems neuždirba“, – juokiasi prisiminusi dizainerė.

Baigusi mokyklą, Aurelija įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Prieš porą metų, būdama ketvirtame kurse, kaip pažangiausia studentė išvažiavo studijuoti į Olandiją – Utrechto aukštąją menų mokyklą.

Ten ji pažino kitą kultūrą, susipažino su Olandijos dizaino atstovais, pasisėmė patirties ir atskleidė savo gebėjimus. Dar studijuodama Lietuvoje Aurelija itin pamėgo kurti iš džinsinio audinio, o svetimoje šalyje atrado naujų kūrybos formų.

Olandijos dizainerius lietuvė sužavėjo savo kūrybingumu ir gebėjimu ne tik sukurti drabužį, bet ir jį sukonstruoti, pasiūti. Daugelis studentų geba tik sukurti drabužio eskizą.

Studijos užsienyje Aurelijai padovanojo ir vieną išskirtinę pažintį. Mokydamasi Olandijoje jaunoji dizainerė susipažino su iš Džakartos kilusia Indonezijos princese Ewita.

Merginos gyveno viename bendrabutyje, o jų kambarius jungė balkonas.

„Taip po truputėlį ir susidraugavome. Tik atvykusi ji pas mane paliko lagaminus, nes nežinojo, kad prieš tai reikia pasiimti raktą“, – pažinties pradžią prisimena Aurelija.

Ilgainiui merginos tapo geromis draugėmis, o princesė vis žadėjo atvažiuoti į Lietuvą pažiūrėti tikro sniego. Jį jau buvo mačiusi viešėdama Japonijoje, bet ten jis pasirodė kažkoks netikras, dirbtinis.

Aplankyti lietuvę draugę Indonezijos princesei pavyko tik šiemet, kai Aurelija jau buvo baigusi mokslus Olandijoje ir grįžusi į Lietuvą.

„Ji atvažiavo manęs aplankyti, o ne Lietuvos pažiūrėti. Būčiau rusė, būtų atvykusi į Rusiją“, – patikslina Aurelija.

Vasaros pradžioje į Lietuvą atvykusi princesė svečiavosi penkias dienas.

„Laiką leidome linksmai. Svarbiausia jai buvo maistas ir pirkiniai. Buvo smagu, nors tik atvykusiai teko net savo striukę paskolinti dėl mūsų neprognozuojamų orų, o giminaičiai jos vis teiravosi, kokioje pasaulio šalyje ji yra, kad negali jai prisiskambinti“, – juokiasi Aurelija.

Merginos laiką leido taip, kaip dažnai būna savaitgaliais, – ėjo į naktinį klubą, su Aurelijos draugais valgyti picos. Sekmadienį nuvažiavo į Trakus.

Aurelijos mama, sužinojusi, kokia viešnia lankysis jų namuose, truputį nerimavo, kuo reikės ją pavaišinti, tačiau princesė nebuvo išranki.

„Ji yra labai paprasta, linksma, draugiška mergina. Gatvėje niekuo neišsiskyrė iš kitų užsieniečių“, – pasakoja Aurelija.

Princesės nereikėjo įkalbinėti išbandyti tradicinių lietuviškų patiekalų. Merginos tuojau pat nuvažiavo paragauti cepelinų, vėliau ir šaltibarščių.

„Juos ji vadino rožine sriuba ir viską fotografavo“, – juokiasi Aurelija.

Kilmingoji viešnia taip pat panoro paskanauti ir rytietiškų patiekalų.

„Pavalgiusi pastebėjo, kad lietuviai juos gamina panašiai kaip ir rytiečiai, tik žaliosios arbatos ledai ne visai tokie, bet ir su jais buvo „beveik pataikyta“, – prisimena Aurelija.

Princesei smalsu buvo užsukti ir į Aurelijos darbo vietą. Mergina net pasisiūlė padirbėti kartu su ja.

Tik įsigyti daug drabužių Ewita negalėjo, nes atskrido su mažu lagaminu, už kurį jau buvo sumokėti mokesčiai.

Išlydėjusi draugę Aurelija ir pati pradėjo gyventi išvykimo nuotaikomis. Baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo rudens mokslus ji planuoja tęsti Centriniame Šv.Martyno menų ir dizaino universitete Londone.

„Kiekviena šalis suteikia ką nors nauja, o studijuodamas Lietuvoje neretai užsibūni pats su savimi. Juk magistrantūroje dėsto tie patys dėstytojai“, – pasirinkimą išvykti mokytis į Londoną motyvuoja ji.

Šiuo metu mergina vos spėja suktis. Iki išvykimo ji turi sukurti pažadėtuosius džinsus savo draugams ir jų draugų draugams.

Džinsai – Aurelijos vizitinė kortelė. Draugai pamato juos ir pareiškia, kad nenešios jokių kitokių, tik jos sukurtus.

„Iki išvykimo liekant vis mažiau laiko sulaukėme tiek užsakymų, kad net aš niekaip neprisiprašau, kad man kokius sukurtų“, – šypteli vyresnioji Aurelijos sesuo Neringa.

Aurelija šiuo metu greičiausiai jau žingsniuoja Londono gatvėmis. Mieste, kuriame ruošiasi praleisti pusantrų metų, lietuvė ketina ne tik mokytis, bet ir siekti savo svajonės – įsitvirtinti mados pasaulyje.