Asta Svirkienė: „Nesu ragana, esu laumelė“

Tuo tarpu delnai, kuriuos tarsi rentgenu perskrodžia vilnietės chirologės Astos Svirkienės (37 m.) žvilgsnis, — neatskiriama žmogaus kūno dalis. „Kažkada buvo kilusi mintis tapti pastore, bet esu katalikė, o kunigauti religija neleidžia. O ir kur man — į kuniges? Manęs net į vienuoles nepriimtų! Tektų susisupti į kelias skaras, kad paslėpčiau savo temperamentą“, — juokiasi gerą nuotaiką ir optimizmą skleidžianti ezoterinių mokslų centro „Du pasauliai“ vadovė A.Svirkienė.

— Dažniausiai žmonės pas mane ateina po didelių tragedijų, avarijų, raudančiomis sielomis dėl vaikų netekčių, buvę ir pas psichologą, kuris, beje, nepadėjo.

Nesakau, kad aš jį visiškai pagydysiu, apversiu pasaulį, bet pamąstau: kaip gerai, kad esame, kad galima į mus kreiptis kaip į dar vieną instanciją. O jeigu mūsų nebūtų? Pirmu traukiniu ne vienas „išvažiuotų“ iš šio pasaulio.

— Chirologija — ne tik mano darbas, bet ir aistra. Kaskart žvelgdama į žmonių delnus suprantu, kokią Didžią tiesą Kūrėjas taip sumaniai užkodavo savo vaikų rankose. Todėl mėgindama ją atspėti atiduodu save visą.

Bet namai yra namai. Čia svetimų žmonių nebūna. Tik mano šeima, artimiausi žmonės, kitų bėdomis jų nekankinu. Šalia Vilniaus, soduose, įsigijome namuką. Kaip tik šiuo metu tą namuką didiname — juk šeimoje auga trys berniukai, jiems reikia daugiau vietos.

Pirtelę vyras pastatė — džiaugiamės. Ričardas labai nagingas. Viską namuose, net baldus, daro pats.

— Tąsyk klausiau tik širdies balso. Aš jau buvau išsituokusi, o jo šeimoje santykiai buvo labai prasti. Jis buvo po netekties — sudegė jo tėviškė, tėvas su moterimi, su kuria gyveno — ir tai paskatino jo skyrybas.

Kartais turi įvykti kas nors tragiška, kad žmogus suprastų, jog gyvena ne taip. Tiek jam, tiek man nepavyko įgyvendinti savo svajonių iš pirmo bandymo.

Pirmą kartą ištekėjau labai anksti — aštuoniolikos. Įstojusi į Lietuvos veterinarijos akademiją patekau tarp tiek daug vyrukų, kad vienam neatsispyriau. Kadangi laukiausi, neliko nieko kita, kaip tekėti. Tuo metu atrodė, kad su vyru vienas kitam kažką jaučiame, bet po aštuonerių metų paaiškėjo, jog esame visiškai skirtingi.

Bet kiek man tai kainavo! Po skyrybų viena auginau du berniukus, prižiūrėjau namus, studijavau. Užuot laisvai mokiusis, važinėjusi po pasaulį, sėmusis patirties, ant savo pečių užsikroviau sunkią naštą.

— Neišmaniau ir nebuvo kas paprotina. Užtat dabar sakau: viskas turi būti savo laiku — įgyji specialybę, kvalifikaciją, savo laiku atsistoji į vėžes, sukuri šeimą, būdamas savame prote pasigimdai vaikelius, kurių nori, lauki, ir ne vien tik tu, bet ir tavo vyras. Kad neužkluptų visa tai nepasirengusios: bėda gėda, ir visi puola tave auklėti ir ką nors daryti.

Nesusitupėjusios motinos gimdo nelaukiamus vaikiukus. Nelaukiami vaikai tarsi paženklinami gilaus vidinio liūdesio.

— Ką gali žinoti? Vienam žmogui padedi, jis pasidaro geresnis kitiems. Šitie — aplinkiniams. Čia — kaip tinklinėje rinkodaroje: būsi darbštus, ir tave sups darbštūs. (Juokiasi.)

Kai kas mano veiklą prilygina Sizifo darbui, bet man labai malonu iš žmonių sulaukti padėkos, kad paskatinau susimąstyti, keisti gyvenimą, iš savo mokinių išgirsti, kaip per trejus mokslo metus jie pasikeitė. Žinoma, į gerąją, ne į blogąją pusę.

— Ateitį kuriame šiandien — kiekvieną sekundę, minutę. O ją rodantys rankų atspaudai — kintantis dalykas. Tyrinėdama delnus žiūriu, ko žmogus yra pasiekęs: ką veikia, kaip gyvena, kokią patirtį, energiją — gerą ar negerą — yra sukaupęs. Tik tada žiūriu į ateitį.

Įspėju, jei matau ką nors negatyvaus. Visada įvertinu, kaip žmogus realizuoja savo duotybes. Jei gyvena pagal savo vidinį „radarą“ — puiku. Tokių žmonių ir rankos būna dailios, harmoningos. Tačiau jei nuolat su savimi pykstasi — kaip patvirtinimas tam būna kreivi, nelygūs pirštai. Kad tai pasikeistų, užtektų atsisakyti rūkymo, stikliuko, nebekankinti savęs, pakeisti gyvenimo vietą, darbą, gyvenimo partnerį. Atsisakyti to, kas skaudina, dirgina.

— Tiek vyrai, tiek moterys yra dirgikliai. (Juokiasi.) Todėl, kad santuokos—partnerystės energija teka horizontaliomis linijomis, kurios chirologijoje laikomos kliūtimis. Išskyrus pagrindines Galvos ir Širdies linijas. Todėl visiškai natūralu, kad santuokoje žmonės turi „dirbti“, šlifuotis. Turi siekti supratimo, pagarbos vienas kitam. Tuo tarpu mūsų visuomenėje sklando įsitikinimas, kad didžioji dalis vyrų ištižę, o moterys tapusios „supermenėmis“.

Manau, moteris turi rūpintis šeima ir kokią nors laiko dalį skirti socialinei sferai. Bet tik tam, kad neužsisėdėtų namuose, o ne tam, jog kiekvieną dieną, tarsi kalbėtų „Tėve mūsų“, eitų į darbą. Arba plėšytis per tris darbus, kad tik išlaikytų šeimą, nes vyras nesugeba.

— Kas pasakys, kurgi ta laimė slypi? Paradoksalu: kuo moteris darosi protingesnė, tuo ji nelaimingesnė. Nes protas amžinai nepatenkintas — vyras netobulas, per mažai uždirba. Taip, egzistuoja ir nelaimingos namų šeimininkės sindromas, atsirandantis dėl pagarbos jai trūkumo, kai vyras tėškia: „Išlaikytinė...“

Jeigu vyras moterį gerbia, jis sako: „Jei nori — dirbk, mokykis, bet nepamiršk, kad esi labai svarbi mums.“ Svarbiausia, kad grįžusi namo dar galėtum šypsotis.

Užsikraudamos visus rūpesčius — karjerą, namų ruošą, vaikų, tėvų ir visos giminės „auklėjimą“, moterys atima iš vyrų stiprybę, paverčia juos nulėpausiais.

— Kokie ten vyrai! Šitie „gražuoliukai“ ignoruoja, niekina moteris. Lyg ne moteris juos pagimdė.

Mados pasaulio diktatoriai, gražiausias pasaulio merginas priversdami badauti ir galuotis, jas paverčia distrofikėmis ir sunaikina. Didesnės nuodėmės negali būti.

Šitie žmonės pelnys tokias baisias bausmes, kad bijau ir sakyti. Jie gali atgimti visiškais luošiais, proto ligoniais.

— Viena mano taisyklių: „Neteisk“. Labai dažnai manęs klausia patarimo: tekėti ar netekėti, skirtis ar nesiskirti. Meilės srityje ne chirologė turėtų atsakyti į šį klausimą, bet širdis.

Taip, delnuose mes nešiojame visus atsakymus. Santuokos vis dažniau byra, vis daugiau nelaimingų žmonių randasi mūsų visuomenėje. Todėl vertėtų pasidomėti prieš žengiant lemiamą žingsnį. Juk keliaudami į nepažįstamą šalį visada pasidomime, kur vykstame. Tad kodėl pasirenkant svarbiausią savo gyvenimo kelią — santuoką — nepasidomėjus jo saugumu?

— Jeigu vyras paspaudė ar paglostė ranką, stenkitės prisiminti, kaip jis tai padarė.

Gero vyro ranka negali būti minkšta. Jeigu taip yra, turėsite su juo problemų. Jeigu vyro rankos labai kaulėtos — jis gali būti sausas, lovoje neįdomus. Jeigu nykštys ilgas, stiprus ir tvirtas — vyras tikras despotas. Plaukuotos rankos rodo, kad vyras prikaupęs daug testosterono, gali būti labai aktyvus meilėje, fiziškai stiprus. Jeigu vyro rankos didelės — prieš jus geras žmogus.

Pernelyg mažos rankos byloja, kad prieš jus — egoistas. Jei nagas į aukštį ilgesnis, tai rodo gerumą, pažiūrų platumą, kompromisus. Kuo nagas siauresnis, tuo pažiūros siauresnės. Tai, kas jums įdomu, jam bus visiškai neįdomu. Ir labai prastas ženklas, jei nagas horizontaliai platesnis į plotį nei į ilgį — prieš jus konfliktiška asmenybė.

— Sakykime taip: yra laikas sėti, yra laikas pjauti. Ne laiku pasėta sėkla laukiamo derliaus gali ir nesubrandinti. Jeigu žmogus vedė ar ištekėjo ne jam skirtu laiku, jo kelyje atsiras pagundų. Kad taip nenutiktų, savo poreikius reikia išsakyti: noriu, kad mane apkabintum, pakalbėk su manimi, išgerkime kartu kavos. Pasėdėkime, pašnekėkime. Kitą kartą jis pats ateis ir paklaus, ar ko nereikia. Meilumu, švelnumu, kantrybe, gudrumu galima pasiekti visko. Juk kiekvienas nori šilumos ir švelnumo. Kad grįžus iš darbo šlepetes atneštų ne šuo, o paduotų vyras arba žmona.

Bet jeigu žmonės vienas kitą ėda, graužia, metų metais nesimyli, juodu — sau, vaikai — sau, kūnas kenčia, bet dvasia stengiasi ištrūkti. Ir vieną dieną įvyksta stebuklas — susitinka dvi tokios nesuprastos sielos ir nebesiskiria. Gal žmogiškai tai amoralu, bet sielos atžvilgiu tai yra išsivadavimas.

— Perfrazuočiau kitaip: ne sena siela ieško jaunos sielos, o senas kūnas gviešiasi jauno kūno. Šiuo atveju kalbame apie pasileidimą. Su branda turi ateiti visai kitos vertybės. Jeigu vyro vertybės auga, pas piemenę jis niekada neišeis.

Man labai patiko Rusijoje populiaraus dainininko Boriso Moisejevo pasakymas: „Kūnas — kaip „mersas“. Gali jį paremontuoti, „pašpakliuoti“, bet pagaminimo data vis tiek liks ta pati.“

Po penkerių metų moteris bus pačiame žydėjime, o vyras — ištižęs. Pusamžis žmogus turėtų pailsėti: vaikai užauginti, karjera padaryta, galėtų atsikvėpti — keliauti, rašyti, o čia vėl — meilės, kančios, vėl maži vaikai. Vaikai visada suteikia gerų emocijų, bet jiems — savas laikas.

Beje, jeigu vyras neištikimas, o moteris su tuo susitaiko, didelė tikimybė, kad ji susirgs rimtomis ligomis — atsiras cistų, miomų, onkologinių ligų.

— Norite paklausti, kodėl moterys susižavi blogiukais? Vienas aspektų — naivus tikėjimas, kad duodamas meilę tą žmogų pakeisi. Jis pagis ir išbris iš savo blogio. Kitas aspektas — nebrandi siela, traukianti girtuoklius, mušeikas, vagis. Esame vienas kito veidrodis — kokia tavo antroji pusė, toks ir tu.

Gali būti, kad Dž.Butkutė dvasiniu požiūriu smuktelėjo. Arba ji atsispirs ir tą žmogų paliks, arba toliau riedės žemyn. Bet gal ji jį pakeis? Juk stebuklų būna. Kodėl jais netikėti?

— Nesu nei burtininkė, nei ragana, greičiau — laumelė, žmonėms linkinti gera. Mane erzina fatališkumas — sakymas, kad bus taip, o ne kitaip: ištekėsi, turėsi tris vyrus, du vaikus, liksi našlė, kas nors mirs...

Tai žiauru. 20 metų žmogui pasako, kad sulaukęs 45—erių mirs. Būna, kad laukdami to meto žmonės ima gesti. Todėl sakau: nerodykite rankų bet kam — mėgėjams, pradedantiems, nes su tuo žaisti negalima. Už smalsumą brangiai mokame. Ateis laikas, ir sužinosi. O dabar žiūrėk, kaip gyveni, džiaukis, ne problemų ieškok bendraudamas, o stenkis pasiimti iš gyvenimo tai, ką jis tau siūlo. Patyrimo, gerumo, žinojimo.

— Charakterį iš delno galiu nusakyti gana tiksliai. Silpnas, stiprias puses, tendencijas. Bet tik matydama tam tikrus ženklus delne galiu pasakyti, ar jis laimės, ar nelaimės, gaus ar negaus kokį postą.

Tarkime, prieš pastaruosius Seimo rinkimus pamačiusi Arūno Valinsko delnų atspaudus pasakiau, kad į politiką jam netinkamas laikas. Iš tiesų dabar jis kaip politikas žlunga, jo autoritetas visiškai sutryptas. O tiems, kuriems buvo tinkamas laikas, puikiausiai sekasi.

— Iš pažiūros ji — labai uždara ir tuo savo uždarumu gali žmones atstumti. Jos laikysena labai prieštarauja žvilgsniui: laikysena tvirta, o žvilgsnis nėra labai tvirtas. Jis kaip tik gana jautrus ir švelnus. Jeigu jos tikslai bus gerai sudėlioti, viskas bus gerai. Tik vis galvoju, iš ko ji rinks savo komandą. Čia tas pat, kaip atvesti į pievą gerą piemenį ir jam duoti bandą klišų, netikusių, ligotų, išdribusių avių. Iš ko jam suformuoti bandą, kad ji būtų gera, stipri, duotų prieauglio?

— Ne, nesikreipia. Nei būsimieji Seimo nariai, nei ministrai. Aš nesiruošiu būti nei Lolišvili, nei kitu pranašu. Jei kreipiasi dėl konkrečių dalykų — patariu, padedu savyje susidėlioti.

Chirologijos principas paprastas: jei turi tam tikrų savybių, būsi ir ministras, ir prezidentas. Bet ir vėl — kad ir kas būtum, jei valstybės valdymo mechanizmas sugedęs, supuvęs, detalės susidėvėjusios, viena detalė nieko nepakeis. Reikia keisti visą mechanizmą.

— Nuvažiuosime pas draugus į sodybą, pas giminaičius į Svėdasus, prie mūsų Baltijos. Žmonių gausybė manęs negąsdina — jūros ir oro užteks visiems. Iki šiol važiavome su visais sūnumis.

Vyriausias, Gintaras, ką tik baigė vidurinę mokyklą. Aš jam pagal savą sistemą patariu, ką tiktų studijuoti, bet, žinoma, jis rinksis pats. Šešiolikmetis Rokas — sportininkas, visur jo pilna, visko jam reikia. Mudviejų su Ričardu pagrandukui Robertui greitai bus penkeri. Labai geras vaikas, darbštus. Nuo dvejų metukų tėčiui padeda rekonstruoti namą. Turime savo namus. Prie pat jų — miškas, Neris, ežeras. Kur gali būti geriau?

— Drabužiai, pasakysiu tiesiai šviesiai, man — „dzin“. Tik didelė iškirptė labai gražu. Moters krūtinė simbolizuoja žemę maitintoją, ir jeigu tik moteris nori, tegu ji matosi. Beje, neturiu laiko vaikščioti po parduotuves.

Mane nervina ten sukabinti nenormaliai maži rūbai: vieną sijoną užsimaunu ant vienos rankos, kitą — ant kitos ir turiu dvi rankoves, o sijono taip ir nerandu. Mano rūbai — be etikečių, nei „dolče“, nei „gabana“, bet man dėl to — nei šilta, nei šalta.

Užtat labai mėgstu juvelyro Arvydo Markevičiaus gamintus papuošalus. Užsisakau ką nors, vyras ką nors padovanoja.

Nemėgstu masinės gamybos daiktų. Jau geriau pas bobutę gatvėje ką nors gražaus nusipirksiu. Tiesa, šiek tiek prakutau — iškart atpažįstu savo mėgstamus kvepalus. Bet ką čia kalbėti! Varnai, turinčiai tris varniukus, pirmiausia rūpi juos pamaitinti, vyrą apžiūrėti ir tik likusį laiką skirti sau. Į vakarėlius eiti laiko nelieka, be to, tai tuščias laiko leidimas. Kam reikės, tas mane susiras. Niekada nebuvau išpuikusi. Jeigu taip atsitiks, savo vyrą įspėjau: „Duok sprigtą.“