Girtas į virėją J.Venckų sostinės „Amatininkų užeigoje“ 2007 metų rugpjūčio 15-ąją paryčiais šaudęs buvęs prezidento Algirdo Brazausko apsaugininkas J.Paulikas išvengė baudžiamosios atsakomybės. Neseniai prokuratūra nutraukė jam iškeltą baudžiamąją bylą.
Nors sostinės policija nusprendė iš buvusio Vadovybės apsaugos departamento majoro konfiskuoti pistoletą „Sig Sauer“ ir šovinius, J.Paulikas su tuo nesutinka ir reikalauja, kad ginklas ir šaudmenys jam būtų grąžinti.
Beveik dvejus metus trukęs teismų maratonas išvargino virėją J.Venckų, o teismo nuosprendis labai nuvylė.
„Neturiu tiek daug pinigų ir dvasinių jėgų, kad galėčiau toliau kovoti už teisybę. Juk teisėjas nutarė, kad patologinis apsaugininko girtumas ir medikų diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas ir adaptacijos sutrikimas su mišria nerimo ir depresijos reakcija – lengvinančios aplinkybės.
O jeigu aš, būdamas girtas, būčiau pašaudęs? Jau seniai barščius virčiau Pravieniškių pataisos namuose“, – liūdnu balsu patikino apsaugininko medžiotas virėjas, taip ir neišgirdęs iš jo net atsiprašymo.
***
Paprašytas prisiminti 2007-ųjų rugpjūčio 15-osios nakties įvykius „Amatininkų užeigos“ virtuvėje, esančioje rūsyje, J.Venckus išbalo, rankos drebėjo. Pusamžis vyras iki šiol negali pamiršti girto majoro įsakymų: rankas aukštyn, gultis, klauptis.
Apsaugininkas lipo laiptais į rūsį, nors darbuotojos jam aiškino, kad į virtuvę pašaliniams įeiti draudžiama. Virėjas pro pravirų virtuvės durų tarpą išvydo kostiumu vilkintį augalotą, apie 1,9 metro ūgio vyrą. Jo švarko užantyje kyšojo pistoletas.
„Padavėja Irena manęs paprašė greičiau į lėkštę įdėti jautienos kepsnelius, tačiau atsakiau, kad jie turi dar dvi minutes pakepti. Nė minties nebuvo, kad apsaugininkas šaudys.
Aš nukėliau keptuvę nuo viryklės, dėliojau kepsnelius į lėkštę, o jis išsitraukė pistoletą ir man įrėmė į galvą įsakydamas kelti rankas. Supratau, kad jis išgėręs, tačiau maniau, kad juokauja“, – tuomet vylėsi J.Venckus.
Bet girto restorano lankytojo veiksmai virto pasikėsinimu nužudyti virėją.
„Iškėliau rankas, tačiau išvydau labai piktą jo žvilgsnį. Po to ginkluotas apsaugininkas man liepė eiti iškeltomis rankomis. Bet kai išgirdau, kad jis užtaisė ginklą, supratau: ne juokai. Perėjau išilgai virtuvę, o jis nurodinėjo: gulkis, klaupkis. Pamaniau: jei atsigulsiu, nebeatsikelsiu.
Kai apsimečiau, kad guluosi, bandžiau ranka išmušti pistoletą. Virtuvės kampe man buvo per mažai vietos, tad ginklą tik paliečiau, o tuo metu nuaidėjo šūviai. Bėgau į indų plovyklą, o jis iš paskos šaudė. Apsaugininkas mano pečių lygyje pataikė į elektros skydinę“, – kraupias nakties akimirkas prisiminė J.Venckus.
Virėjas slėpėsi už šaldytuvo, bet įniršio pagautas apsaugininkas jį vis tiek surado. Ginkluotas vyras nesitikėjo, kad auka jį pargriaus. „Kaip jį pargrioviau, nepasakosiu“, – virpančiu balsu ištarė J.Venckus.
Kai ginkluotas restorano klientas buvo pargriautas, į virtuvę atskubėjo ir iškviesti restorano apsaugininkai. 1,8 metro ūgio virėjas laikė prispaustą jį medžiojusį lankytoją, pistoletas gulėjo ant žemės.
„O jeigu man būtų pavykę pasprukti, jis turbūt būtų šovęs į bulvių skutimo mašiną plaunančią darbuotoją Teresą. O jeigu aš gindamasis jį būčiau prismaugęs?“ – šios dvejonės iki šiol ramybės neduoda virėjui.
***
Išgyventos siaubo akimirkos J.Venckaus iki šiol nepaleidžia. Virėjo vaizduotėje neretai iškyla jį medžiojusio agresyvaus ir girto J.Pauliko veidas, nors po šio incidento jiedu vienas kitą matė tik sykį teismo salėje.
„Kol vyko bylos tyrimas, nujaučiau, kad jį gali išteisinti, nes apsaugininką gynė garsus advokatas. Kadangi tai buvo valstybės kaltinimas, aš advokato neturėjau. Kiek galima pasitikėti tokia valstybe? Galiu bandyti apskųsti nuosprendį, bet netikiu, kad Lietuvoje gali būti teisybė“, – tikino virėjas, kurio nuojautos pasitvirtino.
Nors teismo nuosprendis paskelbtas, J.Venckų šiurpina tai, kad jį medžiojęs J.Paulikas siekia susigrąžinti ginklą. O jeigu padauginęs alkoholio jis vėl sumanys grįžti naktipiečių į „Amatininkų užeigą“?
J.Venckus net ir po šio incidento nenustojo dirbti naktimis, nes yra pripratęs prie naktinio režimo.
„Man patinka dirbti naktį, nes kol ginklu nesišvaistė girtas majoras, darbe patirdavau mažiau įtampos nei dieną. Naktimis būna nedaug lankytojų, todėl ir darbo mažiau.
Kadangi man pakanka penkias valandas per parą pamiegoti, jaučiuosi žvalus dirbdamas naktinėje pamainoje. Jaunimui ir moterims dirbti naktimis per sunku, o man gerai. Dieną turiu laiko pasivaikščioti po sostinę, nes man įdomu“, – pasakojo iš Pagėgių kilęs, sostinėje penktus metus gyvenantis J.Venckus.
Virėjas abejoja, ar kada nors pamirš akistatą su buvusiu A.Brazausko asmens sargybiniu. Rugpjūčio 15-ąją, kuri jam primena grumtynes dėl savo gyvybės, J.Venckus švenčia lyg antrą gimtadienį.
Vasario 21-ąją gimęs virėjas neabejoja: rugpjūčio 15-oji galėjo tapti jo mirties data. Tik netaiklūs J.Pauliko šūviai dovanojo virėjui antrą gyvenimą.
***
Šįmet rugpjūčio 15-ąją J.Venckus savo kolegas darbe vaišins saldainiais, nes taip įprasta, kai kas nors iš „Amatininkų užeigos“ darbuotojų švenčia gimtadienį. Nors virėjas jaučiasi lyg dukart gimęs, jį iki šiol aplanko mirties nuojauta.
Labiausiai J.Venckus bijo paryčiais grįžti į namus siauromis Senamiesčio gatvėmis. Rytą jo darbas baigiasi penktą valandą, o savaitgaliais – šeštą, todėl tokiu metu pakeliui kyla grėsmė sutikti įkaušusių naktibaldų, grįžtančių iš naktinių klubų.
„Įtampą jaučiu kiekvieną rytą, kai iš darbo einu namo. Įsivaizdavau, kad apsaugininkas prie kiekvienos šiukšlių dėžės galėtų pastatyti po benamį, kuris trenktų akmeniu man į galvą ir nužudytų. Kol vyko teismo procesas, to labiausiai ir bijojau. Juk manęs atsikračius apsaugininko byla būtų greičiau pasibaigusi“, – baimėmis dalijosi pašnekovas.
Nuo girto apsaugininko kulkų išsigelbėjęs virėjas patirti tokių gaudynių, jų sukeltos įtampos ir beveik dvejus metus trukusio teismo proceso nelinkėtų nė didžiausiam savo priešui. Šis incidentas įbaugino ne tik jį, bet ir sukėlė nerimo jo artimiesiems.
J.Venckaus motina 75 metų Elena, gyvenanti Pagėgiuose, sūnaus po šio nemalonaus įvykio maldavo nebegrįžti dirbti į Vilnių. Bet virėjas sostinėje mato daugiau perspektyvų negu gimtinėje.
Tad motinai teko su tuo susitaikyti.
O kai ji telefonu skambina sūnui, vis teiraujasi: „Ar tu gyvas, Juozuk?“
Žemaitiško užsispyrimo turintis sūnus nepasidavė motinos įkalbinėjimams, nes dar tiki, kad visų sutiktų žmonių nereikėtų bijoti. Jeigu jis galėtų atsukti laiką atgal, norėtų išvengti tos darbo nakties, kai virtuvėje apsilankė J.Paulikas. „Jau geriau tą naktį būčiau nedirbęs“, – sakė vyras.
Austrijoje gyvenanti virėjo duktė 26-erių Kristina, sužinojusi apie pasikėsinimą į tėvą, netikėjo, kad apsaugininkas gali būti išteisintas.
„Austrijoje tokiu atveju būtų atstatydintas visas Vadovybės apsaugos departamentas, o ne vien tik siautėjęs majoras“, – įsitikinusi Kristina, kurios tėvai išsiskyrę.
* * *
Moterį guodė ir klientai
Ligita VALONYTĖ, LR korespondentė
Pernai lapkričio 1-ąją Trakų rajone, Julijanavos kaime, Česlavą Albertavičienę nužudęs jos buvęs gyvenimo draugas Algis Aleksa iki šiol nerastas. 57-erių žudiko paieška tęsiama. Č.Albertavičienės motina Elena ir duktė Rasa, nukentėjusios nuo šio žudiko kulkų, turi pagalbos telefonus, kurių vienu mygtuko paspaudimu grėsmės atveju būtų galima išsikviesti policiją.
Kol žudikas nerastas, jo nužudytos moters artimuosius valdo baimė, košmariški sapnai.
- Kas pasikeitė jūsų gyvenime po šios tragedijos? – paklausiau sostinės salono „Nail Bar“ manikiūro meistrės 27 metų R.Albertavičiūtės, kurios motiną nužudė nesugaunamas nusikaltėlis A.Aleksa.
- Dar karščiau myliu visus, kurie yra šalia manęs. Nelaimė patikrino mano draugus. Net nežinojau, kad tiek daug jų turiu. Palatos durys neužsiverdavo nuo lankytojų, dabar netyla telefono skambučiai. Draugai mane lanko ir patys kviečia į svečius, kad tik prasiblaškyčiau nuo liūdnų minčių.
Pabėgti nuo baimių ir apmalšinti netekties liūdesį padėjo grįžimas į darbą, kurį labai mėgstu. Klientai man – lyg artimieji, nes galiu su jais atvirai išsišnekėti, o salonas – lyg antrieji namai.
- Ko labiausiai bijojote, kai jus peršovė A.Aleksa?
- Užuodžiau parako kvapą. Iš pilvo plūdo kraujas, spengė galva. Jutau, kad silpstu. Labai bijojau numirti.
Esu dėkinga medikams už jų profesionalumą, nuoširdumą, rūpinimąsi. Jų dėka šiandien šypsausi, esu kupina optimizmo, svajonių.
- Ar dabar jaučiate pyktį žmogui, kuris jūsų motinai atėmė gyvybę?
- Negaliu pykti ant to vargšo, dabar niekam nereikalingo padaro. Jo mintys jį patį užkankins, nubaus mirties bausme.