Šešiolikos metų gyvenimo Paryžiuje patirtis sufleruoja, jog, turėdama šimtą eurų, didele ponia nepasijusiu. Galima dviese nueiti į teatrą ir gal dar taurę vyno per pertrauką išgerti. Arba neblogame restorane užsisakyti trijų patiekalų vakarienę dviem.
Tad praleisti visą savaitgalį turint tik šimtą eurų iš pradžių atrodo neįmanoma misija. Bet tik iš pradžių. Susikaupiu ir įsijaučiu į pinigais nesišvaistančios turistės vaidmenį.
Paryžių pasiekiu per Charles'io de Gaulle'io oro uostą. Nuo miesto jis kur kas toliau nei pietuose esantis Orli, bet į pastarąjį dar nepavyko rasti reiso iš Vilniaus.
Iš Vilniaus per Prahą Paryžių pasiekiu ankstyvą šeštadienio rytą. Vietos laiku dar nėra ir dešimtos ryto, o aš su lengva kuprine ant pečių jau dairausi, kaip iš oro uosto nusigauti į Paryžių.
Išėjusi į lauką pamatau porą taksi motociklų. Dievaži, jeigu turėčiau papildomus 70 eurų kišenėje, į Paryžių lėkčiau vienu tų patogių „Honda Goldwin“. Po pusvalandžio būčiau miesto centre.
Bet prisiminus vos 100 eurų saugančią piniginę svajos nutyška ant asfalto. Visuomeninis transportas – vienintelė galimybė.
Iš Charles'io de Gaulle'io oro uosto į Paryžių galima važiuoti autobusu arba priemiestiniu traukiniu (RER).
Ilgai nesvarsčiusi pasirenku antrąjį variantą. Pirmiausia, žinoma, dėl kainos.
Iškart nusiperku bilietą į abi puses. Piniginė palengvėja 16,8 euro (57,9 lito). Kelionė į abi puses autobusu kainuotų euru daugiau, o bendrovės „Air France“ autobusais – beveik dvigubai brangiau. Paryžiuje išlipčiau prie „Grand Opera“, ir viso gero.
O su tuo pačiu traukinio bilietu galiu sėsti į metro ir nuvažiuoti į reikiamą miesto vietą. Tačiau šįkart metro man nereikia.
Iš traukinio išlipu Sen Mišelio stotelėje ir kelios minutės po 11 valandos jau spoksau į barokinį Šv.Mykolo fontaną. Piniginėje – atgalinis bilietas į oro uostą ir 83,2 euro.
Iškart nutariu, jog švaistyti transportui kvaila. Rinksiuosi sportišką ir paryžietišką savaitgalį. Daugelis šio miesto gyventojų savaitgaliais vaikščioja pėstute, važinėjasi dviračiais arba riedučiais.
Riedučių, deja, neatsivežiau. Bet tai nėra didelė bėda. Dviratį Paryžiuje galima gauti beveik veltui: už eurą parai.
***
Susirandu dviračių nuomos „Velib“ stotelę. Laimė, turiu kreditinę banko kortelę. Tiktų ir debetinė, bet tokiu atveju mano sąskaitoje bent porai savaičių būtų užblokuotas 150 eurų užstatas.
Po kelių minučių jau sėdžiu ant pelės kailio spalvos dviračio ir per tiltą lekiu į Sitė salą.
Įdėmiai išstudijavau „Velib“ nuomos sąlygas ir žinau, jog tuo pačiu dviračiu naudotis ilgiau nei pusvalandį negaliu. Antraip turėsiu mokėti papildomą eurą. Todėl dviratį po keliolikos minučių pastatysiu į kurią kitą „Velib“ stotelę, o po kelių minučių pasiimsiu kitą.
Mieste šios stotelės išsidėsčiusios tankiai – maždaug kas 300 metrų.
Savo plotu Paryžius – viena mažiausių Europos sostinių. Prancūzijoje jis pagal plotą yra tik 113 vietoje – jį net keturis kartus lenkia Vilnius. Žinoma, kalbu apie Paryžių be priemiesčių.
Per pusvalandį jį dviračiu galima beveik visą pervažiuoti iš šiaurės į pietus ar atvirkščiai. Šis atstumas – vos 9,5 kilometro.
Bet grįžkime į Sitė salą, nes būtent čia, istorinėje ir beveik geografinėje miesto širdyje, ketinu apsistoti. Minu į beveik pačiame salos gale, už Teisingumo rūmų esančią Dofinės (Place Dauphine) aikštę.
Čia glaudžiasi mažytis viešbutukas „Henri IV“. Plonoms piniginėms jis – tikras stebuklas.
„Jums pasisekė. Kaip tik šiandien ryte viena rezervacija buvo atšaukta. O kitą kartą viešnagę pas mus patariu planuoti prieš tris-keturis mėnesius. Užsakymus jau priimame lapkričiui“, – aiškina kuklaus ir paprasto, bet švaraus ir palyginti skoningo viešbučio administratorė.
Už nakvynę su pusryčiais jai iškart palieku 45 eurus ir kylu siaurais išvaškuotais viešbučio laiptais pasidėti mantos.
Turbūt ir sakyti nereikia, jog už tokią kainą pačiame centre ir vienoje gražiausių, bent jau man, Paryžiaus aikščių būtų kvaila tikėtis kambario su dušu. Kambaryje yra praustuvas, o bendras dušas – koridoriuje.
Truputį gaila, kad į Paryžių išsiruošiau viena. Dviviečiai kambariai kainuoja tik keliais eurais brangiau, todėl dalinantis su pakeleiviu nakvynė būtų beveik perpus pigesnė. O dabar kišenėje turiu 37,2 euro.
Bet netrukus pagalvoju, jog prabudusi ryte galėsiu trumpam išbėgti iš viešbučio ir pasimankštinti po svyruokliu gluosniu pačiame Sitė salos gale – matysiu prieš nosį stūksančius Luvro rūmus ir Sena plaukiančius laivus.
Nusišypsau. Pasijuntu labiau privilegijuota nei koks turčius, kuris tuo pačiu metu plaukios chloru trenkiančiame baseine savo penkių žvaigždučių viešbutyje.
***
Nutariu, jog plonai savo piniginei mintyse visą savaitgalį rodysiu itin nemandagų gestą – kumštį su aukštyn iškeltu didžiuoju pirštu.
Kitaip tariant, rinksiuosi tas Paryžiaus vietas, kurioms pinigų iš viso arba beveik nereikia.
O tokių vietų – daugybė. Juk Paryžiuje galima susigalvoti kokią nors užduotį, pavyzdžiui, apžiūrėti dengtus miesto pasažus, dviračiu aplėkti Senos ir kanalų krantines, aplankyti dalį miesto bažnyčių, po kaulelį išnarstyti kurį nors vieną miesto kvartaliuką. Nutariu, kad šis vasaros savaitgalis Paryžiuje man bus žalias ir tingus.
***
Pirmiausia atsisakau minties lankyti muziejus. Į Paryžiaus sostinę atvykusi vos vienai nakčiai, juose nesilankyčiau ir milijardą piniginėje turėdama. Būtų gaila laiko.
Keistą įprotį turi kai kurie žmonės: per kelias valandas aplekia Luvrą, Pompidou centrą, d'Orsė ir dar kelis muziejus vien tam, kad pasigirtų, jog ten buvo, nors nieko ir nepamatė.
Kamuojamus priklausomybės nuo muziejų galbūt paguostų tai, jog Prancūzijoje juose nemokamai gali lankytis žurnalistai, mokytojai, kultūros darbuotojai ir jaunesni nei 26 metų asmenys.
Paryžius – prabangos miestas, kuriame labai malonu švaistyti pinigus ir vaikytis tuščių malonumų. Bet turėdamas 37,2 euro tik duonos trupinius miesto balandžiams gali švaistyti.
Už šią sumą išeitų 37 ilgi prancūziški batonai. Tiesa, ne pačios geriausios kokybės.
Nutariu, kad vis vien gyvensiu prabangiai.
Švaistysiu ne pinigus, o laiką. Traukiu į Liuksemburgo sodus.
Nuo viešbučio jie – 10 minučių dviračiu.
Šiuose soduose galėčiau praleisti ir visą savaitgalį: miegoti ant žolės, skaityti, su vaikais baseine lenktyniauti buriniais laiveliais (tiesa, laivelio nuomai reikia pinigų), su senukais pažaisti šachmatais kaštonų pavėsyje.
Galiu lažintis, kad apie Paryžių jie man papasakotų kur kas įdomesnių dalykų nei turistiniame miesto autobuse paleistas įrašas, liepiantis sukioti galvą į kairę ar dešinę.
Liuksemburgo soduose galiu klausytis dūzgiančių bičių, įsiprašyti į kokią kompaniją pažaisti stalo teniso, apžiūrėti nuostabų vaismedžių sodą.
Bet pirmiausia nutariu pasirūpinti pietumis. Duonos kepyklėlėje priešais sodus pakloju 4 eurus už didelį sumuštinį ir pusantro euro – už vandenį.
Paryžiuje galima gerti vandentiekio vandenį. Netgi raginama tai daryti, kad plastiko buteliai neterštų aplinkos.
Todėl įsigyto plastiko butelio neišmesiu, o jeigu nueisiu į restoraną, ten taip pat paprašysiu tik paprasto vandens iš čiaupo – jis nieko nekainuos.
Liuksemburgo soduose įsitaisau ant kėdės priešais Senato rūmus ir prieš pradėdama valgyti įvertinu piniginės turinį: 31,7 euro.
Vėliau nueisiu pasilepinti kava sodų lauko kavinėje, ir liks tik 28,7 euro. Bet Paryžiuje neišgerti kavos būtų visiška nesąmonė.
O jeigu gersiu, tai gražioje vietoje ir gerą.
***
Užkandusi nutariu dviračiu pavažiuoti keletą kilometrų iki gėlių parko sostinės rytuose esančiame Venseno miške. Jame liepos savaitgaliais vyksta puikūs žinomų prancūzų ir užsienio atlikėjų džiazo koncertai.
Vos už 5 eurus visą popietę vartysiuosi ant žolės ir klausysiuosi čigoniško džiazo.
Paryžiuje vasarą galima rasti daug visiškai nemokamų kultūrinių renginių – įvairiausių koncertų, kino festivalių naktimis parkuose, gatvės teatro vaidinimų, parodų.
Apie tai keliomis kalbomis rašoma svetainėje www.paris.fr.
O grįžusi iš parko vakarienės patraukiu į restoraną, nors piniginėje likę tik 23,7 euro.
Pasirenku seną, istoriškai ir architektūriškai įdomią, nuo XIX amžiaus pabaigos pigius patiekalus ruošiančią įstaigą. Joje bent kartą gyvenime verta apsilankyti ir turint neribotą biudžetą.
Restoranas „Chartier“ (7 rue du Faubourg Montmartre) yra viena tų vietų, kurias verta žinoti dėl bendro išsilavinimo.
Pirmajam patiekalui suvalgau avokadą su krevečių padažu (3,3 euro), o antrajam pasirenku kaimišką vištieną su aliejuje virtomis bulvytėmis (8,7 euro).
Vynui pinigų nelieka. Vietoj gėrimo paprašau vandens iš čiaupo.
Po pirmosios dienos Paryžiuje lieka 11,7 euro. Bet turiu nakvynę ir bilietą rytoj sugrįžti į oro uostą.
***
Sekmadienį toliau švaistau laiką. Išsimiegu iki 10 valandos ryto, pasirąžau po gluosniu, papusryčiauju ir, paprašiusi viešbutyje pasaugoti bagažą, patraukiu į maisto produktų turgų.
Paryžius vis dėlto – gastronomijos sostinė.
Pasirenku nuo Sitė salos per ketvirtį valandos pėstute pasiekiamą Monžo aikštės (Place Monge) turgų. Prekybininkai čia siūlo ragauti sūrio, kumpių, dešros, vaisių, duonos.
Prašoma nė karto nepasididžiuoju ir mandagiai (nors kartais ir kiek meluodama) pagiriu, kad skanu.
Turguje nusiperku porą kamembero sūrių iš nepasterizuoto pieno. Šios lauktuvės kainavo 8 eurus. Galėčiau rasti ir pigesnio pramoninio sūrio, bet nutariu, kad, turint mažai pinigų, leisti juos nekokybiškai prekei būtų kvaila.
Piniginė suplonėja iki 3,7 euro. Tiek man pakaktų, kad pašte nusipirkčiau tris atvirukus su pašto ženklais. Bet nutariu sau ir balandžiams iškelti tikrą puotą.
Duonos parduotuvėje nusiperku pusę batono (0,5 euro) ir picos gabaliuką (3 eurai). Lieka 20 euro centų. Iš Monžo aikštės pėstute pro Dievo Motinos katedrą ir Šv.Liudviko salą (Ile StLouis) patraukiu Vogėzų aikštės link.
Kaip tik jos parke ir kelsiu puotą, nes balandžių ten būna daug. Vandeniu apsirūpinau dar viešbutyje – prisileidau iš čiaupo.
Likusius euro centus atiduodu gatvės muzikantui.
Po pietų trumpai pasivaikščiojusi po Marė kvartalą grįžtu į viešbutį, pasiimu kuprinę, ir Sen Mišelio stotelėje vėl sėdu į traukinį, riedantį oro uosto link.