Pirmasis vestuvių penkmetis nuo seno vadinamas „žaliu“, nes poros santykiai dar nenusistovėję, jausmai — netvirti. Bet jie vis tvirtėja, meilė stiprėja. Sulaukiama metalinių — alavinių, plieninių — vestuvių. Jei meilė nemiršta, o pereina į pagarbą vienas kitam, švenčiamos dar tauresnės — sidabrinės, auksinės, deimantinės — vestuvės. Švenčiančius jas, sakoma, laimina angelai.
Rasa Martens (33 m.), verslininkė: „Vestuvių metinės mudviem su vyru Johannu — didelė šventė“, —
prisipažįsta sostinės „Mabre Residence Hotel“ ir restorano „Steakhause
Hazienda“ bendrasavininkė Rasa Martens.
Kiekvienais metais tą dieną beveik dvidešimčia metų vyresnis jos vyras
dovanoja gėlių, mielų dovanų. „Šiemet švęsdami 11—ųjų, plieninių,
vestuvių sukaktį, sėdėjome restorane dviese ir ramiai, jausdami, kad
tapome gyvenimo patikrinta, užgrūdinta, plienine pora, kalbėjomės. Abu
pajutome, kad santuokos įžadus laikas atnaujinti. Jeigu taip
nuspręsime, sėsime į lėktuvą ir kur nors išskrisime. Ir tai bus dar
vienas mūsų medaus mėnuo“, — šypsosi laiminga moteris.
Žinomos poros vestuvių metinės visada švenčiamos įsimintinai.
Labiausiai Rasai įsiminė medinės vestuvės po penkerių bendro gyvenimo
metų. Buvo graži šventė — tradicijų besilaikanti Rasos mama dukrai
dovanojo originalų medinį padėklą, vyras Johannas — tada dar naujiena
buvusius švytinčius medinius rėmelius bendrai jųdviejų nuotraukai.
Švęsdami 10 metų — alavinių vestuvių — sukaktį abu sugalvojo pabėgti
nuo šurmulio ir išskrido į senąją Romą.
Rasa ir Johannas — netradicinė šeima. Ji gyvena ir dirba Vilniuje, jis
verslo reikalais užsiima Latvijoje, todėl žmona įpratusi svarbius
sprendimus priimti viena. Tačiau tai yra tam tikras privalumas —
susitikę juodu džiaugiasi vienas kitu, nesipyksta dėl buities, netampa
vienas kito šešėliu.
Daugelis stebisi, kad į renginius daili moteris eina viena arba su
draugėmis. Vis dėlto perdėto vyrų dėmesio nesulaukia. Kodėl? „Todėl,
kad nesiunčiu perdėto domėjimosi jais signalų. Jeigu juos siunti, jų ir
sulauki“, — žinomas tiesas dėsto Rasa. Neneigia — kartais būna
liūdna, kad vyras, net ir būdamas Vilniuje, į ją dominančius renginius
neina, laimei, ją mielai išleidžia. Pavyzdžiui, Rasai dalyvaujant
„Lietuvos šokių dešimtuke“, buvo didžiausias jos palaikytojas,
aistringiausias sirgalius.
Jie prisibūna bendrų draugų kompanijose savaitgaliais. Labai dažnai
Rasa važiuoja į Latvijoje esančią Papę, kur Johannas gyvena. Kartais jis
atvažiuoja į Vilnių, kurį yra įsimylėjęs.
Dešimtis kartų per dieną pasikalba telefonu, siunčia vienas kitam
žinutes. Būna, kad apsipyksta, būna, kai vyras gerokai žmoną sunervina,
bet ji pagalvojanti, kad ir ji galbūt jį nervina, ir pykčio — kaip
nebūta. „Nekalbadienių tarp mūsų niekada nebūna“, — džiaugiasi Rasa.
Galbūt — kad jos vyras yra gerokai vyresnis, santūresnis ir
protingesnis, bet Rasa irgi stengiasi nedemonstruoti principų, suvaldyti
„ožius“, nes jaučia, kad Johannui yra svarbiausias žmogus pasaulyje.
„Išsidraskyti labai lengva. Gal kam atrodo, kad gyvenimas su kitu gali
būti stebuklingesnis, bet aš taip nemanau“, — patikina moteris.
Pavasarį kartu ilsėjosi Tailande, porą savaičių praleido Vokietijoje,
kur turi gražius namus. Rudenį planuoja skristi į Ameriką, kur dirba
Johanno duktė. Bėgant metams sutuoktiniams vis geriau būti kartu,
nepaisant išbandymų (Rasa persirgo sunkia liga, sudegė jųdviejų
puoselėta kaimo sodyba).
„Vyras visada šalia, kaip ir aš būnu su juo, kai jam sunku“, — sako
12—ųjų, šilkinių, vestuvių metinių nekantriai laukianti R.Martens. Jai
labai gražiai skamba šis pavadinimas — šilkinės. „Tikiuosi per
vestuvių metines kitąmet gauti daug šilko dovanų“, — gražią dovanų
idėją visiems panašios sukakties laukiantiems pašnibžda verslininkė.
Inga Budrienė (34 m.), verslininkė: „Kol su Dariumi nebuvome susituokę, kasmet minėdavome pažinties sukaktį — birželio 15—ąją. Tą pačią dieną po penkerių metų ir susituokėme.
Vestuvės buvo tik santykių įforminimas, šventė giminėms ir draugams.
Šiemet jau 12 metų, kai esame kartu, ir 7 metai nuo mūsų vestuvių“, —
pasakoja kaunietė verslininkė Inga Budrienė.
Savo vestuvių dienos, kai pasipuošę lininiais drabužiais į Kauno rotušę
važiavo karieta, sako niekada nepamiršiantys. „Visada stengiamės ją
atšvęsti — romantiškai dviese pasėdėti, kažkur nors išvažiuoti,
pasidaryti sau šventę“, — sako I.Budrienė.
Ji prisimena, kaip švęsdami vienerių vestuvių metinių sukaktį su
draugais važinėjo po Kauną Ingos sumanytu ir Dariaus sukurtu velobaru,
priiminėjo ekologiškas dovanas — verpimo ratelį, medinius suvenyrus,
kurie dabar puošia jųdviejų restoraną „Briedžių medžioklė“.
Penkerių metų vestuvių sukakties proga Inga ant kojų sukėlė pusę Kauno.
Vestuvių metinių tema buvo kaubojiška. Į Rotušę jaunieji atjojo ant
žirgų, Rotušėje pasikeitė mediniais žiedas, gavo medinių vestuvių
liudijimą, priiminėjo sveikinimus ir dovanas. Po ceremonijos smagi
kompanija laivu plaukė į Zapyškio bažnytėlę ant Nemuno kranto. „Su
Dariumi vienas kitam davėme ištikimybės priesaiką, į vandenį paleidome
auksinę žuvelę, kurios prašėme išpildyti norą. Vėlai vakare visą šeimą
palaimino kunigas“, — mena savo sumanymais stebinanti I.Budrienė.
Šiemet septynerių metų — varinių vestuvių — sukakties proga pora
išskrido į Londoną, kur gyvena geri draugai, buvę vestuvių liudininkai.
„Jie mus pasveikino vestuvių sukakties proga ir pakvietė apsilankyti
karališkose žirgų lenktynėse“, — pasakoja Inga.
Iš vakaro angliškoje alinėje vaišinosi, kėlė šampano taures, tačiau
lenktynių dieną Inga pasijuto blogai — nepratus prie britų maisto
sustreikavo skrandis. „Vyko nuostabaus grožio renginys — žirgų
lenktynės, išsipuošusios damos varžėsi savo skrybėlaičių grožiu, o aš
sėdinėjau ant žolės leisgyvė — taip buvo bloga. Tik Darius džiaugėsi
— gal pagaliau laukiuosi dukrytės“, — juokauja greitai pasveikusi
Inga.
Iš Londono nuskrido į Kroatiją, ir tai buvo vestuvinė Dariaus dovana
mylimai žmonai. Vaikštinėjo prie jūros, plaukiojo jachta. „Tai buvo
dar vienas mūsų medaus mėnuo“, — juokauja 10 dienų be vaikų praleidusi
moteris.
Sakoma, kad po septynerių metų šeimos laukia krizė. „Mes tos krizės,
matyt, išvengėme, o sūnaus Kerniuko gimimas mūsų šeimą tik sutvirtino“,
— tvirtina moteris. Tepriduria, kad idėjas generuoja ji, o įgyvendina
Darius. „Jis žino, kad tai, ką sugalvosiu, bus įdomu. Juk šventė turi
būti šventė. Kad ir patiems liktų prisiminimas, ir kitiems patiktų“, —
įsitikinusi I.Budrienė.
Asta Svirkienė (38 m.), chirologė: Kiekviena vestuvių sukaktis, pasak chirologės Astos Svirkienės, nėra formalus dalykas. Ji turi gilesnę prasmę. Todėl pora, kartu išgyvenusi penkerius, aštuonerius, dešimt ar dvidešimt metų, turėtų ne tik linksmintis, bet ir pagalvoti, kas per tą laiką nutiko gera, kas — nelabai, ko reikėtų tarpusavio santykiuose atsisakyti.
„Sukakties paminėjimas turėtų būti įvykis, duodantis impulsą naujam veiksmui — naujai priesaikai, naujam pasižadėjimui. O jeigu švęsdami sukaktį ruošiamės tik papuotauti, pavalgyti, tuomet nėra jokios prasmės“, — įsitikinusi A.Svirkienė.
Vestuvių metines, pasak chirologės, sutuoktiniams geriausia prisiminti
dviese. „Mudviem su vyru irgi mieliausias pasisėdėjimas dviese“, —
prisipažįsta antrus metus antroje santuokoje gyvenanti A.Svirkienė.
Jos teigimu, linksmintis su būriu žmonių, liudininkų verta sulaukus
reikšmingesnio jubiliejaus.
Porcelianinių, sidabrinių, perlinių sukakčių proga brandaus amžiaus
sulaukusios poros ypač dažnai atnaujina santuokos įžadus. Tai labai
prasminga, nes sutuoktiniai turi progą dar kartą pasikeisti žiedais,
prisipažinti, kad po tiek metų vis dar nori būti kartu. Jeigu porai
svarbu, ji tikinti, santuoką dar kartą gali palaiminti kunigas,
vienuolis ar kitas dvasininkas.
Pasak Astos, vestuvių metinių paminėjimo iniciatyvos, kitaip nei
vestuvių, drąsiai gali imtis moterys — nebūtina laukti vyro staigmenų.
Tačiau dažnai jų akcentuojamos ir pageidaujamos dovanos — mediniai,
odiniai, geležiniai, variniai ar sidabriniai daiktai, suvenyrai, pasak
Astos, yra tik simboliai, tam tikro žaidimo dalis, kurį žaidžiame. Nors
iš tiesų jie atspindi poros santykius: vieni — trapumą,
neužtikrintumą, kiti — jausmų stabilumą, brandą. „Juk santykiai kaip
vynas — kuo toliau, tuo tampa brandesni“, — įsitikinusi A.Svirkienė.
Ji perspėja, kad pajutus santykių krizę santuokos sutvirtinimas nepadės.
Nebent viena pusė nenori paleisti antrosios ir tempia į bažnyčią, o ši
pasiduoda. „Jeigu myli, visiškai nesvarbu, kur prisieki ištikimybę —
bažnyčioje, koplyčioje ar paplūdimyje. Svarbu tai daryti nuoširdžiai“,
— tolerantiškai dėsto A.Svirkienė.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė