Volanda Raupelytė — Svarstyklės, kurios niekada nesvarsto

„Stasas sako, kad su juo atrodau kaip laputė su pavadėliu, bet be jo negaliu“, — juokiasi širdies draugo dėmesiu ir dovanomis lepinama moteris. „Nereikia samdytis apsaugos?“ — juokauju omenyje turėdama išskirtinio dirbinio kainą. „Net į galvą nešauna, kad kas nors bloga gali nutikti! Kasdien jį nešioju, nors mano darbas — ne rankeles sudėjus sėdėti. Skulptūrų tampymas, paveikslų kabinimas, dažai... Ne pati balčiausia veikla“, — šypteli pati sau viršininke prisistatanti moteris.

Prieš kiekvieną parodą pati kabina paveikslus, pati stato skulptūras, nes niekas geriau nepadarys. „Be to, darbas gėdos dar niekam nepadarė, ypač teikiantis malonumą“, — pasitenkinimo neslepia elegantiška elegantiškos galerijos savininkė.

Žvėryno centre stovinti Mažoji galerija — šviesi, didžiuliais langais į gatvę žvelgianti meno buveinė. Ant sienų kabo, pasieniais rymo įvairių kartų ir stilių menininkų darbai: tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos objektai, juvelyrika. Volanda mitriai sukasi tarp jų, žvilgsniu glosto mėgstamus darbus. Atmintinai žino viską — kiekvieną, net mažiausią daiktelį. Valandų valandas gali kalbėti apie savo gyvenimo draugo S.Chailovo išskirtinę juvelyriką.

„Žiedas su turmalinu, žiedas su meksikietišku obsidianu, žiedas su opalu...“ — vardija iš papuošalų dėžutės traukdama aikčioti verčiančias Staso kurtas puošmenas. Apie tokias svajoja arba jas jau įsigijo ne viena aukštuomenės dama, tačiau Volanda joms nepavydi. „Kodėl turėtų pavydėti? Juk jų turi daugiau už kitas“, — švelniai į savo gyvenimo moterį žvelgia mūsų pokalbio besiklausantis S.Chailovas.

Volanda šypsosi, kad buvo visko. Sykį dovanų gavusi prabangų Staso žiedą su akute, po kuria slėpėsi dar viena akis, mylimajam pareiškė: „Jau šito „torto“ tai aš nenešiosiu!“ Bet dabar nešioja! Suprato, kad prabangus papuošalas moters neužgožia, o ant jos riešo, kaklo ar piršto „suskamba“. „Staso darbai turi savotiškos magijos. Jei juos priimi, be jų nebegali, jokia kita juvelyrika nebeatlaiko jų jėgos. Tik ne visos išdrįsta taip puoštis! Kodėl bijome būti matomos, skirtingos, ypatingos?“ — nesuvokia originalia išvaizda garsėjanti menininkė.

Kur tie stebuklai kuriami? Volanda šypteli: „Staso dirbtuvėje“. Eskizai popieriuje, piešiniai kompiuteryje ir knygos, knygos, knygos... Papuošalų ir laikrodžių vizijos atsiranda netikėtai — klausantis muzikos, sapnuojant, kelionėse, pamary... Stasas mėgaujasi laisve neskaidyti savo laiko į darbo, poilsio, švenčių, atostogų dienas, o dirbti kada nori — dieną ar naktį. Minčių turi labai daug, tik joms išpildyti neužtenka laiko. Pavyzdžiui, vienas prabangus, unikalus, vienetinis laikrodis (jų jis yra sukūręs dvylika) kuriamas aštuonis mėnesius.

„Tai — labai sudėtingas darbas. Ne kiekvienam užtektų noro ir kantrybės gilintis į sudėtingas, išnykusias, užmirštas technologijas, jų ieškoti senose knygose, eksperimentuoti. Bet Stasui to reikia, jis tai sugeba, aš jį už tai gerbiu“, — Dievo dovanotu talentu džiaugiasi V.Raupelytė.

Džiaugiasi, kad būtent juvelyrikoje jis atrado saviraiškos pilnatvę, nors dar sovietmečiu net du kartus buvo įstojęs į tuometį Maskvos VGIK studijuoti režisūros. Bet mokslus metė. Paskui dirbo teatre scenografu, domėjosi archeologija, bet viskas buvo ne tai. Kol vyrą pasiglemžė juvelyrika. Beje, šiuo metu Stasas kuria ne tik papuošalus ir laikrodžius, bet ir rašo apsakymus, kuria dainas, dainuoja. Ar įmanoma jas išgirsti plačiajai publikai? „Nemanau“, — neabejoja Volanda.

Pati ji iliustruoja knygas, piešia pasteles, kuria interjerus. Viskas jai įdomu, viskas patinka, bet kaip aukštaitiškai pajuokauja, „viena subinyte kelių kėdžių neužsėsi“, nors ir linkusi tai daryti — viską pati, viską viena... Ir savo kolegų darbus į galeriją atsirenka ypatingai — kliaudamasi tik savo skoniu. „Turiu uoslę tikram, profesionaliai sukurtam kūriniui. Be viso to, išmanau amato techninę virtuvę. Madingo, perkamo meno man nereikia. Toks jau mano būdas“, — potencialius klientus perspėja ypatingu skoniu garsėjanti moteris.

Smalsu, kur tokie išskirtiniai, be galo reiklūs sau ir kitiems žmonės — Stasas ir Volanda — susipažino. Pasak Volandos, tai buvo keista istorija. Kažkada Žvėryne prie Neries ji turėjo mažytę vieno kambario galeriją. Kartą Stasas pro ją važiavo į Šilutę, kur tuo metu gyveno. Sustojo, užėjo. Nežinia kodėl, bet jam čia labai patiko. Surankiojo visus savo darbus iš kitų Vilniaus galerijų ir atvežė Volandai parduoti.

Tačiau galerijoje jos nebuvo — gretimame name rėmino paveikslus. Kolegė pasiuntė pas Volandą. „Pamačiau Stasą, ir jis man kažkoks kitoks nei visi — aukštas, ilgaplaukis, keistas — pasirodė. Susirinkau rėmus ir lekiu į savo galeriją, o jis — iš paskos. Vėliau sakė norėjęs man padėti, bet nedrįsęs — tokia išpuikusi atrodžiau“, — šypsosi lemtingą pažintį prisiminusi Volanda. Staso darbus, kurie jai pasirodė kitoniški, netgi nesuprantami (juk jis — iš Donecko, kitokios meno mokyklos atstovas), vis dėlto pasiliko. Stasas atveždavo vis naujų, atsirado nuolatinių pirkėjų. „Jaučiau, kad jam vis dažniau norisi atvažiuoti, o man — jį matyti. Įsidrąsinusi pasakiau tai, ką pati pamažu suvokiau: kad jo talentas — Dievo dovana, ir jis manimi patikėjo“, — mena nuo tol su keistuoju menininku nebesiskyrusi Volanda.

Už ką myli Stasą, nežino, tik jaučia, kad tai — didelė laimė. „Stasas — nuostabus žmogus. Labai stipri asmenybė, gerbiantis mano vidinę laisvę. Jis niekada nesako: „Tu nedaryk to ir to, nes priklausai man.“ Juk žmonės — laisvi, vienas kitam nepriklauso. Jeigu gerai — gerai, jeigu blogai — pasistenkite būti atskirai. Tai taip natūralu, kaip pasakyti „laba diena“ ar „ačiū“, — įsitikinusi ne vieną skaudžią gyvenimo pamoką išmokusi menininkė. Ar tik ne vyrai privertė?

„Visi mano gyvenimo vyrai velniškai gabūs, — įtarimų neneigia Volanda ir netikėtai priduria. — Mylėjau taip, kaip romanuose aprašoma, filmuose rodoma. Meilė buvo įstūmusi į tokias situacijas, kad man sakydavo: „Tavo vietoje pasikarčiau“, bet aš nieko nesigailiu — laiminga buvau tada, laiminga dabar. Esu optimistė. Tikiu žmonių gerumu, gyvenu šia diena ir džiaugiuosi. Kai kas nors skundžiasi, niurzga, atsakau: „Pažiūrėkit — žmonės be rankų, be kojų, be namų. Ko inkšti, dejuoti? Kad krizė? Bet ne maras ir ne karas!“

Vaikystėje Volanda norėjo būti balerina, paskui — fotografė. Dar vėliau įsigeidė tapti aktore. „Labai mėgau vaidinti, šokti, piešti, lankiau muzikos mokyklą. Buvau klasikinė pianinu grojanti provincijos panelė. Nemėgau nieko, kas susiję su matematika, skaičiais, formulėmis. Man tai buvo žiauriai neįdomu. Viskas, ką dariau, turėjo būti labai reikalinga ir tikra, todėl įstojau į tuometį Dailės institutą studijuoti grafikos“, — aiškina savo logišką pasirinkimą. Kartu su Volanda (tiesa, ne grafikos, o skulptūros) čia pradėjo mokytis ir jos dvynė sesuo Jolanta.

Nuo pat kūdikystės sesės neišvengė palyginimų — kuri dailesnė, geresnė, gabesnė... Jolanta (skulptorė Jolanta Balkevičienė. — Red.) gimė didelė, stipri, Volanda — mažytė, smulkutė. „Sesė svėrė apie keturis kilogramus, aš buvau, kaip sakė tėvukas, ūgio sulig dideliu šaukštu“, — šypteli Volanda. Su Jolanta ir liko tokios skirtingos, kad daug kas netiki, jog yra seserys, juo labiau — dvynės. Sieja tik abiem būdingas retas užsispyrimas. Volanda jau 12 metų nepavargdama rūpinasi Mažosios galerijos ūkiu, Jolanta kuria skulptūras, medalius, projektuoja landšaftus, pati tampo akmenis... Nenuostabu. Pasak Volandos, nuo mažens sesės turėdavo ką veikti, norėjo kurti grožį, harmoniją, o tai pasiekiama tik darbu.

To mokė mama gydytoja, anksti mirusi nuo vėžio. Tėtis vedė antrą kartą. Ką? „Nuostabią moterį, anglų kalbos mokytoją. Kai juodu susituokė, tėvukui buvo 62—ji, pamotei — 49—eri. Bet taip gražiai sutariančių, vienas kitą mylinčių, lyg būtų jauni, reikia paieškoti. Ir taip 25 metus. Mūsų Vitiulė mums artimesnė už tikrus giminaičius. Ji — Ignalinoje ant ežero kranto stovinčių gimtųjų namų geroji dūšelė. Labai labai ją mylime, — jaudinasi Volanda. — Tik ji mums ir liko, nes tėvuko jau treji metai kaip nebėra.“

Jautrų pašnekesį nutraukia kavos ir saldėsių pasiūliusi simpatiška tamsiaplaukė galerijos darbuotoja. „Tai — mano būsimoji martelė Ignė, — nusišypso Volanda. — Mano sūnus — Ignas, o ji — Ignė, retai būna tokių sutapimų. Ignė galerijoje dirba meno vadybininke. Žavi, gera, protinga mergina. Nežinau, ką be jos daryčiau. Ir vėl man pasisekė“, — džiaugsmo neslepia iš pažiūros į bendraamžes tinkanti anyta.

Taigi Mažoji galerija — šeimos verslas: mama — direktorė, sūnus — juvelyras (dirba S.Chailovo studijoje), grožio pajautimą paveldėjęs iš savo meniškos giminės. Jo tėtis — architektas, mama — grafikė, močiutė — keramikė, dvi tetos — skulptorės, senelis — irgi skulptorius Bronius Vyšniauskas, kūręs skulptūras ant Žaliojo tilto.

Mažosios galerijos duris talentingiausi Lietuvos kūrėjai ir išskirtinio jų meno ieškantys žmonės varsto ne šiaip sau. Lietuvių autorių darbų parodos Valensijoje, Briuselyje, Rygoje, Londone — toli gražu ne visas jos savininkės darbų sąrašas.

Užsienyje jas surengusi V.Raupelytė sulaukia susižavėjimo kūrėjais lietuviais. „Lietuvoje — labai stiprus menas, tik mes tai suvokiame, pamatome vėliausiai“, — gailisi ji. Džiugina tik tai, kad meno poreikis didėja, žmonės ėmė suprasti jo reikšmę. Atsirado meno kolekcininkų, kuriems meno kūrinių kaupimas virsta įdomiu hobiu, gera investicija. Patys įsigyja, draugams pataria.

Neseniai galerijoje Volanda surengė senųjų lietuvių tarpukario ir pokario menininkų parodą „Retrospektyva“. Šie daugiausia išeivijoje Lietuvos vardą garsinusių dailininkų darbai — V.Raupelytės pasididžiavimas, jos asmeninės kolekcijos dalis. Nemažai jų jos galeriją pasiekė iš Amerikos, Vokietijos, Latvijos, Estijos. Volanda tuo džiaugiasi: lietuvių darbai turi būti saugomi Lietuvoje, tačiau tai turėtų daryti ne ji, o muziejai. „Bet man patinka mano misija — esu ne tik tarpininkė teatre, kurį žaidžia menininkai ir pirkėjai, bet ir jaučiuosi kaip knygnešė, švietėja“, — savo nelengvo darbo prasmę mato Volanda.

Ypač žavisi menininkėmis moterimis, atsidavusiomis kūrybai, nesibaigiantiems ieškojimams. Pavyzdžiui, sudėtinga bisero siuvinėjimo technika nepakartojamus kūrinius kuriančia talentinga menininke Marina Marina, tekstilininke Margarita Taurinskiene — profesionalia, turinčia subtilų skonį. „Nors pasiūla vadinamojoje aksesuarų rinkoje — begalinė, jų darbai kaip diena ir naktis skiriasi nuo madingų poniučių darbelių“, — neleidžia abejoti patyrusi galerininkė.

Ignalinos rajone, Vidiškėse, gimusi ir augusi Volanda yra ignaliniečių klubo, kuriam priklauso sostinėje gyvenantys kraštiečiai, narė. Viena jų — jau tradiciniu tapusio Vienos pokylio rengėja Renė Jakubėnaitė, prieš kelerius metus Volandą su Stasu pakvietusi dalyvauti šiame renginyje.

Vienos pokylį tradiciškai remia Garbės komiteto pirmininkas maestro Virgilijus Noreika. Dėkui jam, kaip ir kitiems žinomiems atlikėjams, pavertusiems šį pokylį gražiu gyvos muzikos ir šokio renginiu“, — jo prasmę įvardija Volanda.

Jos paakintas Stasas pagamino 10 tūkst. litų vertės baltojo ir geltonojo aukso žiedą su rodolitu ir deimantais. Kitais metais — 20 tūkst. litų įkainotą koljė iš baltojo ir geltonojo aukso, puoštą perlais, vitražiniu emaliu, safyru ir deimantais... Iš viso labdarai menininkas jau paaukojo 70 tūkst. litų vertės papuošalų, už tai jam suteiktas Vienos pokylio mecenato vardas, bet atrodo, kad darbų bus ir daugiau.

Smagu, kad Staso įsteigti prizai skatina žmones dar labiau domėtis labdaringu renginiu, ateiti pašokti (Volanda su Stasu jau ruošiasi būsimam Vienos pokyliui — ėmė lankyti tango pamokas), pasiklausyti geros muzikos, paaukoti pinigų gražiam tikslui. Todėl kai Volandos klausia: „Ar jūs pinigų, ar laiko neturite kur dėti, ji atsako: „Turime, bet savo tikslo — prikviesti į renginį kuo daugiau žmonių — neatsisakome.“ Jai pritaria ir Stasas. „Mes juk visur kartu“, — šypteli Volanda.

Paklausta, kaip ji, garsaus juvelyro antroji pusė, puošiasi eidama į kviestinius vakarėlius, Volanda bevelija patylėti. Teprasitaria, kad gavusi kvietimą apranga susirūpina paskutinę dieną. „Niekada nežinau, ką apsirengsiu, bet žinau, kad visada atrodysiu gerai“, — atvirauja ji. Einant į kviestinį vakarą Stasas, žinoma, paprašo pasipuošti jo kurtais ypatingais papuošalais, bet Volanda vengia — nieko nenori šokiruoti.

Mielai nešioja tik Staso sukurtą koljė iš raudonojo gintaro karolių, kuriuos paveldėjo iš savo tetos, karo metais juos gavusios už kepalėlį duonos. Mielas ir Staso kurtas žiedas, kurį pati išsirinko su juo vos susipažinusi — prieš trylika metų. „Jis atnešė į galeriją parduoti, man „žiauriai“ jo prireikė ir nusipirkau. Užsimoviau ant piršto ir iki šiol nenusimaunu“, — neįkainojamą brangenybę rodo moteris.

Jei vis dėlto pavyksta atsiplėšti nuo darbų, abu su Stasu mėgsta iškeliauti. Į kelionę specialiai neima žemėlapio, kuriame parašyta, kur važiuoti, ką pamatyti. Į turistų lankomus objektus netraukia. Geriausiai jaučiasi lankydami tolimų šalių miestelius ir kaimus, kur žmonės gyvena savo gyvenimą. „Pavyzdžiui, Italiją, kur gyvenimas verda gatvėse, aikštėse, kur seneliai ir jaunimas sėdinėja kartu. Šeimos jausmas ten labai stiprus“, — žavisi Volanda.

Keliaudami po Lietuvą dažnai nusivilia — parkai apleisti, dvarai griūva. „Širdį skauda. Daug ką prarandame negrįžtamai“, — atsidūsta ji. Mėgsta žvejoti — juk augusi prie Ignalinos ežerų. Kai pervargsta, sėda į mašiną ir važiuoja pas Vitiulę. Pasiima meškerytę ir išplaukia valtimi į ežerą. Pabūti vienumoje nuolat tarp žmonių besisukančiai moteriai — didelė prabanga ir laimė. Volandos Zodiako ženklas — Svarstyklės. „Svarstyklės, kurios niekada nesvarsto“, — patikina intuityviai nelengvus sprendimus priimanti galerininkė. Po juo gimusios moterys, pasak Volandos, — smalsios, vyrai — „einantys į šoną“. „Bet ir gerai, kad „einantys“. Tegul tik tokių būna! Vyrų, moteryje matančių moterį“, — valiūkiškai šypsosi šokiruoti nebijanti Volanda.