Psichologė ir psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė neabejoja, kad taip elgiasi menkaverčiai žmonės.
- Kodėl žmonėms rūpi anonimiškai išsiplūsti internete? - paklausiau specialistės.
- Komentarus palyginčiau su raštais, sovietmečiu vadintais „anonimkomis“. Tiesiog yra žmonių, kurie nuolat rašo anoniminius skundus, bylinėjasi ir nebegali be to gyventi.
Šį psichikos sutrikimą turintis žmogus vadinamas kveruliantine asmenybe. Žinoma, ne visi komentatoriai tokie.
Lietuviai - ramūs, nedrąsūs žmonės, nedrįsta į akis pasakyti tiesos, bet turi daug neigiamų emocijų, yra nelaimingi. Jų nelaimė pasireiškia ne kaip liūdesys, bet kaip pyktis ir nuoskaudos. Interneto komentarai jiems - būdas pykčiui išlieti.
Yra nemažai žmonių, kurie jaučiasi menkaverčiai. Jie patys neišdrįstų parašyti straipsnio, viešai išdėstyti savo minčių, todėl jaučia pavydą. Komentuodami jie bando pasirodyti protingesni nei straipsnio autorius ar aprašomas žmogus, kritikuoja juos.
Žinoma, yra ir tokių straipsnių, kuriuos verta pakritikuoti, bet ta kritika neturi žeminti kito asmens.
- Koks galėtų būti neigiamo turinio komentarus rašančio žmogaus portretas?
- Pirmiausia tai žmogus, kuris turi laisvo laiko. Užsiėmę, daug dirbantys žmonės paprastai tokiems dalykams neskiria dėmesio.
Anonimiškai internete išsisako visuomenėje savęs nerealizavę žmonės, neturintys kur pareikšti savo nuomonės. Jie - gana smalsūs, domisi, mąsto, bet yra per daug kritiški ir turintys daug neigiamų emocijų.
Yra žmonių, kurie įprasmina savo gyvenimą tik susirasdami priešų, dėl kiekvienos smulkmenos ieško kaltų. Įsijungęs internetą žmogus ten išsilieja ir pajunta palengvėjimą, supranta, kad pats yra geras, o pasaulis - blogas. Rašydamas komentarus jis tarsi kovoja už gėrį.
Būdamas laimingas, žmogus nori daryti gera kitiems. Jei jis rašys komentarą, nesmerks, neteis, nesiplūs.
Pati dariau nedidelį eksperimentą - nusiunčiau kelių savo straipsnių nuorodas bičiuliams, buvo įdomu, ar jie pakomentuos. Jie beveik nekomentavo. Vėliau sakė, kad neturi nieko esminio pridurti, todėl nemato prasmės rašyti.
Tuo tradicinis komentatorius ir skiriasi nuo komentarų nerašančio žmogaus - pasisako net ir neturėdamas ką pasakyti viena ar kita tema.
O svarią savo nuomonę turintys žmonės paprastai stengiasi kitais būdais pasiekti publikacijos autorių, parašo laišką elektroniniu paštu ar paskambina. Jie nenori atsistoti į komentatorių eilę, kurią suvokia kaip nešvarią pamazgų pylėjų terpę. Komentarai atspindi mūsų, lietuvių, emocinį klimatą. Jie - tarsi termometras.
- Kaip dažniausiai jaučiasi tie žmonės, kuriems būna skirti šimtai neigiamų atsiliepimų?
- Žmogaus psichika į neigiamas emocijas reaguoja tris kartus stipriau nei į teigiamas. Vadinasi, trys geri komentarai daro tokį patį poveikį, kaip vienas blogas. Permetus akimis komentarus nesunku pastebėti, kad teigiamų ir neigiamų komentarų santykis yra visai kitoks.
Kartą po vieno mano straipsnio komentatorius parašė, kad sutikęs mane gatvėje gerai papurtytų. Sunerimau, juk ir nuotrauka buvo greta. Kurį laiką buvo baisu išeiti į gatvę.
Atlikau nedidelę internete savo mintis publikuojančių žmonių apklausą. Paaiškėjo, kad dauguma jų neskaito komentarų - jiems pakanka informacijos, išgirstos iš straipsnį skaičiusių, o kartais ir komentarus akimis permetusių draugų ar pažįstamų.
Dar kiti paprašo bičiulių, kad perskaitytų komentarus ir referuotų, ar ten buvo kas naudinga.
Mažai kas atidžiai skaito komentarus po straipsnių apie juos.
- Kartais komentarai būna labai asmeniški, akivaizdu, kad rašo autorių ar aprašomą žmogų pažįstantys žmonės, nors ir lieka anonimiški. Kodėl taip nutinka?
- Kad ir koks geras būtų, gyvendamas žmogus sutinka ir tokių, kuriems nepatinka. Tai - socialinė psichologija. Vidutinybės rečiau užkliūva kitiems, bet jei turi savo nuomonę ir ją pareiški, tenka už ją pakovoti.
Tie žmonės, kuriems yra likę nuoskaudų iš praeities, nepraleidžia progos parašyti kerštingą atsiliepimą anonimiškai.
- Ar pati skaitote atsiliepimus į jūsų straipsnius?
- Iš pradžių uoliai skaitydavau. Dabar nebeskaitau, nes po to labai skauda. Yra puikių komentarų, kai pasakoma įdomi mintis, įdomi kritika, bet kur kas daugiau nelogiškų pareiškimų, šmeižto bei kaltinimų nebūtais dalykais.
- Ką patartumėte žmogui, kuriam tiesiog niežti liežuvis anonimiškai išsiplūsti internete?
- Jei jaučiatės piktas, prirašykite ant lapo keiksmažodžių. Kokių tik norite - lietuviškų, rusiškų, angliškų. Netrukus pyktis atlėgs.
Taip yra daug geriau nei pasakyti bent vieną jų kitam žmogui į akis.
Rašantiems neigiamus atsiliepimus duočiau ir katalikišką patarimą prieš tai pagalvoti, kokio komentaro pats norėtum sulaukti. Greičiausiai nebūtinai pagiriamojo ar liaupsinančio, bet logiško, pagarbaus.
- Ne kartą diskutuota, kaip reikėtų kovoti su įžeidžiamais komentarais internete. Ką pasiūlytumėte jūs?
- Uždrausti žmonėms kalbėti, net ir tiems, kurie tiesiog pila pamazgas ant kitų, - nedemokratiška. Tačiau tiek interneto svetaines prižiūrintys žmonės, tiek ir patys komentatoriai turėtų neigiamo turinio tekstus filtruoti.
Tikiu šviesia ateitimi, kad visuomenė pamažu keisis ir nelaimingų žmonių bus mažiau.