„Tą patį vakarą nulėkėme į ansamblių vakarą Kalnų parke ir buvome
sužavėti. Kitą dieną turėjome eiti į „Žalgirio“ stadioną, bet visiems
pasakiau: „Ne, geriau žiūrėsiu per televizorių“. Ir, žinote,
neapsigavau - labai gerai viskas buvo matyti: žmonės, jų veidai,
šokantis jaunimas. Aš, pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti, kad 18-19
metų vaikinai ir merginos Amerikoje, apsivilkę tautinius kostiumus, taip
gražiai šoktų, dainuotų. Amerikos nepriklausomybės dieną jie, aišku,
pasipuošia, kepa kepsnius ir eina pasivaikščioti. Bet kad taip
dainuotų, linksmintųsi? Ne, to nebūna!“ - įspūdžiais besibaigiant
viešnagei dalijosi sužavėta J.Kazickaitė.
- Šįkart į Lietuvą atskridote su savo vyru Rodgeriu? Ką pavyko
pamatyti, nuveikti?
- Jis pabuvo tik kelias dienas - gaila, kad ilgiau negalėjo pasilikti,
suspėjo dalyvauti tik Pasaulio lietuvių ekonomikos forume. Rodgeris
- finansininkas, jis mano, kad Lietuvai reikia įsivesti eurą ir tada
ji atsigaus, bet, žinoma, tai padaryti nebus lengva.
Rodgeris - optimistas, sako, kad po 3-4 metų pasaulio ekonomika ims
kilti. Pirmiausia, žinoma, Amerikos, paskui - Europos ir paskiausiai
- Baltijos kraštuose. Gaila, bet po nežymaus pakilimo Amerikoje vėl
jaučiamas nuosmukis.
- Ko išlaidumu garsėjantys amerikiečiai, taip pat ir jūs, dėl to
priversti atsisakyti?
- Dauguma nebevaikšto į restoranus, nevažiuoja į keliones, būna
namuose, mažiau važinėja nuosavomis mašinomis, dažniau - autobusais,
nebeperka naujų drabužių, bet tai ir yra blogai. Žmonės turi pirkti, kad
gamintojai, pardavėjai galėtų užsidirbti. Bet aš kelias dienas būdama
Lietuvoje nepajutau didelės krizės. Gal todėl, kad buvo daug turistų?
- Keista, kad šalia jūsų nebuvo matyti tėvelių - Juozo ir Aleksandros
Kazickų.
- Šiuo metu jie gydosi. Mamytė - po klubo operacijos, tėvelis - po
kojos lūžio. Turi sėdėti rateliuose, patys nevaikšto.
Nelabai linksmi, nes negalėjo pamatyti simboliškai atidaromų Valdovų
rūmų, prie kurių statybos nemažai prisidėjo. Negaliu patikėti - taip
gražiai, tiesiog fantastiškai jie atrodo! Apžiūrėjau rūmų kiemą,
perėjau per visus kambarius. Kol kas jie tušti, bet jau matyti, kaip
gražiai sutvarkytos lubos ir grindys. Nesunku įsivaizduoti, kaip bus
gražu, kai bus sunešti meno kūriniai, baldai. Rūmai tikrai padės
garsinti Lietuvos vardą.
- Ką pastaruoju metu veikėte Amerikoje? Dirbote, ilsėjotės, keliavote?
- Kurį laiką lankiau šalis, išgyvenusias karą, rašiau iš ten
straipsnius. Ką tik baigiau svarbiausią darbą - savo romaną.
Pirmiausia jis išeis anglų kalba, paskui bus išverstas ir į lietuvių
kalbą. Tą romaną turiu atiduoti savo agentei, kuri pamėgins jį
parduoti.
Tegaliu pasakyti, kad knygos tema - meilė ir religija, o veiksmas
vyksta dabartinio Amerikos prezidento Baracko Obamos senelio gimtajame
mieste, esančiame Kenijoje, kurią pažįstu. Baigusi Amerikos koledžą
daugiau nei metus praleidau Kenijoje - dirbau savanore mokytoja. Ten
palikau savo širdį, kurią dabar sudėjau į romaną.
- Esate žurnalistė. Žinote, kokios temos labiausiai domina žmones?
- Per savo gyvenimą rašiau, rodos, visomis temomis. Dirbdama
„Associated Press“, „The Washington Star“, rašiau apie Vidurinės Azijos
karą, 8-ojo dešimtmečio kultūros revoliuciją Amerikoje, ėmiau interviu
iš garsių politikų ir aktorių, esu kelių knygų, taip pat ir apie karą,
bendraautorė. Kartu su septyniomis žurnalistėmis apie karą Vietname,
kur dvejus metus dirbau karo korespondente, esu parašiusi knygą „Karo
sudraskyti“ („War torn“). Pirma knyga, kaip visi sako, būna šiek tiek
grafomaniška. Tikiuosi, kad ši tokia nebus. (Juokiasi.)
- Jūsų vyras Rodgeris aktyviai dalyvauja politikoje. Jūs visą gyvenimą
stengiatės padėti moterims. Galbūt sekate įtakingosios Hillary Clinton
veiklą?
- O taip! Mano vyras - demokratas, dirbęs JAV prezidentų Jimmy
Carterio ir Billo Clintono administracijose. Dabar jis turi investicinį
banką. Tai - jo darbas ir hobis. Kol demokratai nebuvo valdžioje, su
H.Clinton jis vykdė bendrą projektą „New Jobs for New York“, juo
stengėsi į Niujorką pritraukti naujų investicijų, kad žmonės nepritrūktų
darbo.
Kai B.Obama pareiškė, kad kandidatuos į Amerikos prezidentus, Rodgeris
jį palaikė. Atsimenu, parėjęs namo pasakė: „Jis bus kitas
Amerikos prezidentas.“ Ir B.Obama laimėjo. Labai simpatiškas žmogus.
- Bet ir H.Clinton simpatiška!
- H.Clinton galėjo laimėti prieš bet kurį kandidatą, tik ne prieš
B.Obamą! Taip sakau todėl, kad neblogai jį pažįstu - dar būdamas
senatorius nuo Ilinojaus valstijos, jis dukart vakarieniavo mūsų
namuose. Mano vyras Rodgeris po to pasakė: „Jis yra Demokratų partijos
ateitis“, ir iš tiesų B.Obama labai greitai atsidūrė Demokratų partijos
viršūnėje.
Mes labai laimingi, kad H.Clinton jis patikėjo tokį svarbų postą.
Paskyręs H.Clinton valstybės sekretore, padarė labai teisingą žingsnį.
Ji labai gabi moteris, žmonės ją pažįsta, myli. Amerikoje kalbėdami
apie du pirmuosius asmenis, visi sako: „Vienas prie vieno.“
Džiaugiuosi, kad svarbių darbų vis dažniau imasi moterys. Prieš porą
metų vykdžiau projektą - Niujorko universitete skaičiau kursą tema
„Moterys ir karas: nuo Vietnamo į Iraką“, kalbėjau apie moters vaidmenį
ir įtaką kare. Esu įsitikinusi, kad vyrams kalbantis karo temomis
moterys turi sėdėti kartu prie derybų stalo, jų balsas turi būti
išgirstas. Labai blogai, kai vyrai nevertina moterų darbo, moterų
idėjų.
- Bet lietuviai įvertino - išsirinko prezidente moterį.
- Bravo moterims! Kadangi turiu Lietuvos pilietybę, galėjau paremti
D.Grybauskaitės rinkimų kampaniją finansiškai. Kol kas asmeniškai
nesusipažinome, nors man ir siūlė tokią galimybę. Pasakiau, kad
prezidentė dabar turi svarbesnių reikalų nei susitikti su manimi. Bet
tai įvyks - galbūt lapkričio mėnesį, kai vėl atvažiuosiu į Lietuvą.
Naujoji prezidentė atėjo labai sunkiu laiku ir norėdama Lietuvą išvesti
iš krizės turės daug problemų. Aš nežinau visų prezidento galių, bet
manau, kad ji vis tiek inspiruos daug gerų dalykų.
- Galbūt viešnagės metu spėjote susitikti su kitomis įdomiomis
moterimis?
- Priėmime Prezidentūroje labai smagiai bendravome su Švedijos
karaliene Silvia, su kuria porą kartų esu susitikusi Niujorke, nes remiu
jos įsteigtą Pasaulio vaikų fondą (World Childhood Foundation). Žinau,
kad ji Lietuvoje daro labai gerus darbus. Pasakiau, kad norėčiau ją
aplankyti Stokholme, o ji man atsakė, kad galbūt vėl susitiksime
Lietuvoje.
- Jums Vilniuje smagu? Kokie įspūdžiai po pasivaikščiojimų,
susitikimų?
- Miestas labai gražus, švarus, visur žydi gėlės. Kartu su manimi ir
Rodgeriu šįkart po jį vaikštinėjo mano draugė, lietuvių kilmės
amerikietė Stefanija Šimkus iš Konektikuto. Jos seneliai - iš
Lietuvos, dukra studijuoja Italijoje. Paskui su ja ir dar dviem
draugėmis ėjome į šventinius renginius. Dalyvavome „Vienybės medžio“,
kurio statybą parėmėme Kazickų šeimos fondas, atidengime Vingio parke.
Visos mano draugės, kurias atsivežu į Vilnių, lieka maloniai
nustebusios. Ypač pamačiusios mano parduotuvę „Jūratės akmenėliai“, kur
jos stebi karolius veriančias moteris. Kai kurios jų čia užbėga
norėdamos susiverti karolius greitai, prieš vakarėlį. Galima daryti ir
taip. Bet patariu neskubėti. Verčiau pasikviesti kelias drauges ir
prie kavos ar arbatos puodelio neskubant susiverti karolius ar apyrankę
sau, perlų vėrinį, pavyzdžiui, ištekančiai draugei.
- Kokių naujienų, idėjų iš Niujorko šįkart atvežėte?
- Pati atvažiavau pasipuošusi nauju vėriniu iš medaliukėlių su šventųjų
- Marijos, Jėzaus, šventosios mergelės Gvadalupės - atvaizdais,
kuriuos nusipirkau įvairiose pasaulio bažnyčiose. Jie nėra auksiniai,
bet kaip gražiai atrodo! Skrendant lėktuvu jis mane saugo. Beje, mano
teta gyveno 101 metus, tėvukui dabar - 91, mamytei - 89. Esu iš
ilgaamžių. Kai tėveliai pasveiks ir pradės vaikščioti, juos vėl
pamatysite Lietuvoje. Kai manęs dabar Lietuvoje klausė, kodėl jų nebuvo
su manimi, juokavau, kad pagaliau jie paseno, nes ėmė vaikščioti su
lazdelėmis. (Juokiasi.)
- Ar jie pritaria jūsų veiklai, palaiko „Jūratės akmenėlių“ idėją?
- Taip, labai palaiko. Ir vyras Rodgeris mane remia. Be jų pagalbos
negalėčiau. Juk kai prieš ketverius metus pradėjau šį verslą, moterys
buvo nustebusios, nes nieko panašaus nebuvo matę, nežinojo, kam tie
akmenėliai. Mes buvome pirmieji ir vieninteliai.
Dabar aš turiu aštuonis konkurentus! Tik gaila, kad pas juos viskas
kaip pas mus: taip pat sukabinti karoliai, net kainos taip pat
išdėliotos. O juk galėtų sukurti ką nors kitaip. Bet mano tėvelis
ekonomistas mane ramina ir sako, kad konkurencija - labai gerai.
Atsiranda darbo žmonėms, pats turi galvoti, kaip viską padaryti geriau:
gal nuleisti kainas, gal gražesnių akmenėlių atvežti.
Bet mano konkurentai nėra labai malonūs. Užėjome su Stefanija šį sykį į
vieną parduotuvėlę, tad, užuot mus pakvietę į vidų, pasakę „prašom“,
pradėjo: „Čia negalima, ten negalima!“ Su Stefanija pasakėme, kad
daugiau neisime. (Juokiasi.)
- Kokių emocijų jums, darbais ir projektais užsiėmusiai moteriai,
teikia karoliukų vėrimas?
- Ta karolių manija esant mano amžiaus - tik džiaugsmas, milijonų iš
jų nesusikrausi. Vis atsimenu draugės žodžius, kuri pasakė: „Tavo
misija - moteris užkrėsti karolių manija.“ Iš aš tai padariau! Kai
visi dirba kompiuteriais, daug kur viską daro robotai, mes moteris
pakvietėme viską daryti rankomis.
Pastebėjau, kad mūsų klientėms labai patinka į dubenis supilti įvairių
rūšių karoliukai ir akmenėliai. Juos vadinu karolių koše, iš kurios
moterys suveria fantastiškų dalykų. Tiesa, pamačiusi, kaip kartu su
moterimis atėję vyrai kaip kokie vargšeliai jų laukia, kankinasi,
sugalvojau šalia „Jūratės akmenėlių“ parduotuvės atidaryti Jūratės
keramikos studiją, kur gali užsiimti ne tik moterys, bet ir vyrai su
vaikais.
Mano vyrui Rodgeriui šita idėja labai patiko. Praėjusiais metais
būdamas Vilniuje ir turėdamas porą laisvų valandų, padedamas
konsultančių, jis ant kavos puodelio nupiešė tokį gražų žirgą!
- Kiek metų judu kartu?
- Šiemet 28 metai, kaip mes vedę. Su Rodgeriu susipažinome Niujorke,
kai dirbau JAV prezidento Jimmy Carterio administracijoje. Už jo
ištekėjau būdama beveik keturiasdešimties.
Aš jį labai myliu, jis man labai padeda, labai mane vertina. Rodgeris
gyvena su širdies implantu, ir aš labai bijau dėl jo. Neseniai mano
tėvelių namuose Vilniuje jis pamatė mano nuotrauką, darytą gal kokiais
1968-aisiais, ir pasakė, kad man labiau tinka tamsūs nei šviesūs
plaukai ir kad nori tą nuotrauką išsivežti į Niujorką. O aš jam
atsakiau, kad jam patinka ne mano plaukai, o mano jaunystė...
- Amerikoje turite daug įsipareigojimų ir darbų. Ar lieka laiko
karoliukams?
- O taip! Labai smagu turėti tokį hobį! Kai rašiau knygą ir
pavargdavau sėdėti prie kompiuterio arba atsibosdavo, arba pritrūkdavau
idėjų, nueidavau į savo „karolių kambarį“, kurio viduryje stovi stalas,
kabo mano sukurti vėriniai, ir makaluodavausi su tais karoliukais ir
akmenukais. Įtemptai protiškai dirbant, ieškant tinkamo žodžio savo
pasakojimui tai buvo geriausias poilsis!
Beje, labai mėgstu akmenėlius derinti su gintaru. Pamatę vėrinį su
gintarais žmonės jį giria, o aš gaunu gerą progą pakalbėti apie Lietuvą.
- Kokius papuošalus mėgstate pati?
- Esu aukšta, todėl man patinka stambūs vėriniai, patinka nešioti
apyrankes, bet daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, todėl jos trukdo.
Verdama tuos karoliukus kartais pritrūkstu idėjų ir jų skubu semtis iš
mados žurnalų arba kokių mados namų. Manau, kad ir Lietuvoje moterys
vaikšto po geras parduotuves, o pamačiusios ten ką nors įdomaus
stengiasi pačios ką nors panašaus pasidaryti.
Vilniuje susipažinau su labai gabiomis mergaitėmis iš studijos
„Argentum“. Rudenį atsivešiu pažįstamą menininką - tikrą indėną - ir
surengsime įdomų naujoviško darbo su karoliukais pristatymą ne tik
Vilniuje, bet ir „Jūratės akmenėlių“ parduotuvėje Kaune.
Kaip matote, nesu didelė „madistė“. Mėgstu rengtis kukliai. Dirbu
namuose, todėl noriu jaustis patogiai. Nevaikštau kasdien su
aukštakulniais, nes ir taip esu dviejų metrų. (Juokiasi.) Labai mėgstu
mūvėti kelnes, dėvėti megztinius. Su Rodgeriu gyvename paprastai,
nemėgstame dažnai kur nors eiti. Jei labai reikia, velkuosi juodą
suknelę, puošiuosi ryškiais papuošalais. Gyvenu Niujorke, ir mados
turiu šiek tiek paisyti.
- Kaip žmonės tokiame didžiuliame mieste gyvena, leidžia laiką?
- Mano amžiaus žmonės dažniausiai renkasi draugų namuose. Susirenka
apie dešimt žmonių ir smagiai bendrauja. Visi elegantiškai apsirengę -
nė vienas tiesiai iš darbo neateina. Daug kas lanko operas, koncertus,
bet vakariniais rūbais puošiasi tik per premjerą.
Paprastą dieną rengiasi labai paprastai. Kadangi bilietai į premjeras
labai brangūs, į teatrą stengiuosi eiti paprastą dieną ir taip
sutaupyti. Verčiau karoliukų prisipirkti! (Juokiasi.) Be to, man
įdomiau leisti vakarus su Rodgeriu ir mūsų vaikais.
- Kaip jiems sekasi? Kaip jų darbai, mokslai?
- Sūnus Nikolas baigė mokslus ir ieško darbo socialinėje srityje. Ne
viską labai gerai išmano, bet užtat turi labai gerą širdį. Vyriausioji
Aleksandra jau savarankiška, tik jauniausioji dukra Kristina dar mokosi
universitete.
Matydama, kaip jaunimas šoka ir dainuoja, labai gailėjausi, kad su
manimi nėra mano vaikų. Jie labai norėjo atskristi, bet nepavyko.
Užtat turiu skubėti pas juos į Niujorką, nes ir ten turiu ką veikti -
kai grįžtu, manęs būna pasiilgęs net šuo. (Juokiasi.)
Rūpinuosi vaikais, tėvais ir maldauju Dievo, kad mano vyras Rodgeris
būtų sveikas.