Taip buvo šį balandį, kai sostinės krepšininkai Turine iškovojo Europos taurę. Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pučiamųjų orkestro „Vilnius“ dirigentas Rimantas Pašiūnas neleido miegoti savo mokiniams, ragindamas juos krautis instrumentus ir drauge vykti į tarptautinį Vilniaus oro uostą sutikti nugalėtojų. Bet liepą trimitininkų šauklys nutilo amžiams.
Dirigentas R.Pašiūnas mokinių buvo vadinamas ne tik maestro, bet ir krepšinio ekspertu. Repeticijos moksleiviams neprailgdavo, nes jie su 51 metų orkestro vadovu kaip lygūs su lygiu kaskart galėdavo aptarti ne tik mėgstamos komandos varžybų rezultatus, bet ir savo paaugliškas bėdas - nesutarimus su tėvais, mokytojais, nepatinkančias pamokas.
Bet labiausiai vaikų akys žibėdavo, kai maestro su jais emocingai dalydavosi įspūdžiais iš krepšinio varžybų. R.Pašiūnas „Lietuvos ryto“ žaidimą nuolat stebėdavo per televiziją.
Todėl tądien, kai vykdavo rungtynės, namuose televizorius plyšaudavo visu garsu.
„Esu dėkinga buvusiems daugiabučio kaimynams, kurie pakęsdavo ne tik televizoriaus, bet ir trimito garsą“, - į prisiminimus leidosi dirigento našlė 51-erių Rimgailė Pašiūnienė, kuri šią vasarą nespėjo su sutuoktiniu atšvęsti santuokos trisdešimtmečio.
Energingasis muzikas vis atidėliojo perlinių vestuvių šventę dėl laiko stokos. O liepą draugai ir artimieji, laukę pobūvio naujame Pašiūnų name, patyrė šoką, netikėtai pakviesti ne į puotą, o į dirigento laidotuves.
Vilnietis muzikas, vadovavęs Lietuvos vaikų ir jaunimo centro bei sostinės B.Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrams, kasdien nuo ryto iki vakaro repetuodavo su vaikais. Šįmet su jaunaisiais trimitininkais daug Lietuvoje ir užsienyje koncertavęs dirigentas artėjant vasarai labai laukė atokvėpio.
Bet nuo darbų jo negalėjo atitraukti net jam svarbi data - birželio 2-oji. Tądien prieš trisdešimt metų jis ir Rimgailė susituokė.
Šįmet ši diena buvo savaitės pradžia - darbo įkarštis ir dirigentui, ir jo žmonai R.Pašiūnienei, bendrovės „Ergo Lietuva gyvybės draudimas“ grupės vadovei.
Vyras ir žmona tądien neruošė nei puotos, nei staigmenų vienas kitam. Sutuoktiniai mėgavosi ramiu vakaru namuose, į kuriuos grįžę po darbo sėdo vakarieniauti su dviem vaikais - 29-erių Dariumi, orkestro „Trimitas“ perkusininku, ir 22 metų Dovile, studente.
R.Pašiūnas žmonai jau anksčiau buvo užsiminęs, kad vestuvių sukakties šventę, kuri būtų puiki proga susitikti su giminaičiais ir draugais, nukels po liepos 6-osios, kai nuskambės Dainų šventė. Ja ir turėjo baigtis R.Pašiūno darbų maratonas.
Bet po Dainų šventės iš darbų verpeto ištrūkęs dirigentas ketino nors kiek atsikvėpti iš senelių paveldėtame miške, esančiame Molėtų rajone, Šakališkių kaime, o jau po to savo naujame name Vilniuje surengti pobūvį.
Į Molėtų rajone dunksantį penkių hektarų mišką, kurio viduryje telkšo Ašakinio ežeras, dirigentą traukdavo visais metų laikais.
Šiame spygliuočių miške vyrui labiausiai patikdavo įsikurti vasarą, nes jis mėgo žvejoti, uogauti, grybauti ir maudytis. Kadangi paveldėtoje žemėje nėra pastatų, dirigentas kas kartą nuvykęs pirmiausia ant ežero kranto pasistatydavo palapinę.
Pasakojimais apie nuosavame miške patirtą sielos atgaivą R.Pašiūnas visiems pažįstamiems jau buvo išūžęs ausis. Todėl dirigentas ten kviesdavosi ir draugus, ir mokinius, kad šie įsitikintų jo žodžiais.
Svečiai ten vykdavo pailsėti ir patalkininkauti - šienaudavo pakrantę, grėbdavo žolę, rinkdavo šiukšles.
Dirigentas šį gamtos kampelį puoselėjo lyg savo namus, nes senelių miškas jam teikė peno ir kaip žmogui, ir kaip muzikui. Jis ežero pakrantėje svajojo įrengti sceną, kurioje galėtų koncertuoti su mokiniais.
R.Pašiūnas taip pat ketino šiame miške pastatyti kryžių sūnui Domui, prieš šešerius metus žuvusiam autoavarijoje, ir savo mirusiems seneliams atminti. Bet šiuos R.Pašiūno tikslus ir svajones sugriovė liepos 16-osios vakarą pliaupęs lietus.
Užklupti smarkios liūties dirigentas su dviem draugais susiruošė vieno jų automobiliu iš miško grįžti namo į Vilnių. Bet jiems vos pajudėjus mašina pažliugusioje nuokalnėje užklimpo. Vyrai susiruošė ją stumti.
Kaip tik tuo metu R.Pašiūnui paskambinusi duktė Dovilė ragelyje išgirdo susinervinusio tėvo balsą: „Vėl įklimpome. Perskambinsiu vėliau“.
Bet jau po penkiolikos minučių vienas šio ekipažo bendrakeleivių paskambino R.Pašiūno žmonai Rimgailei pranešdamas kraupią žinią: stumiant mašina pradėjo riedėti atgal ir pervažiavo jos vyrą.
„Mes nelabai žinome to įvykio detalių, nes niekas nepastebėjo, kaip Rimantas pateko po ratais.
Kaip viskas vyko, iki šiol tiria policija. Vyksta ikiteisminis tyrimas“, - liūdnai kalbėjo R.Pašiūnienė, savaitę po šios nelaimės dar gyvenusi viltimi, kad jos vyras laimės kovą dėl gyvybės.
Draugams išlupus automobilio buferį ir išlaisvinus dirigentą iš po mašinos ratų, jis iš Molėtų rajono miško buvo nugabentas į sostinės ligoninę. Medikai nukentėjusio artimuosius įspėjo, kad esant daugybiniams šonkaulių lūžiams ir plaučių įplyšimui R.Pašiūno gali tykoti komplikacijos.
Savaitę dirigentui buvo prijungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas.
Negalėdamas kalbėti vyras su artimaisiais bendravo žvilgsniais, iš kurių sklido optimizmas, nes Rimantas visą gyvenimą toks buvo.
„Jis niekam neleisdavo liūdėti, nes rasdavo žodžių, kaip pakelti nuotaiką“, - patikino R.Pašiūnienė.
Net ir reanimacijos palatoje iš miego prabudęs vyras spausdavo ranką žmonai, bandydavo lūpomis dėlioti žodžius. Galbūt jis drąsino sutuoktinę ar linkėjo jai būti stipriai?
Nors po nelaimės R.Pašiūno balsas nutilo, o akys būdavo dažniau užmerktos nei atmerktos, nes medikai jam leido nuskausminamųjų ir migdomųjų, artimieji laukė jo pasveikstant.
Apie jo sveikatą žmona kasdien teiraudavosi telefonu rytą ir vakarą, o per pietus aplankydavo reanimacijos palatoje. Žinodama, kad vyro būklė stabili, ji buvo rami.
Tačiau liepos 23-iąją prieš pusę devynių ryto, kai moteris rengėsi skambinti į ligoninę, pirmiau išgirdo skambant savąjį telefoną.
Atsiliepusi R.Pašiūnienė išgirdo gydytojos balsą: Rimantas užgeso, nes plaučiuose staiga susidarė kraujo krešulys ir užkimšo arteriją.
Šis telefono skambutis, paskubinęs ruoštis dirigento laidotuvėms, Pašiūnų šeimai buvo lyg netolimos praeities aidas. R.Pašiūnienė pastaruoju metu nuolat išsigąsta išgirdusi skambant telefoną, nes jo garsas kelia šiurpius prisiminimus netekus ne tik sutuoktinio, bet ir 21 metų sūnaus Domo.
2003-iųjų gegužės 17-ąją, apie septintą valandą ryto, R.Pašiūnienę taip pat pažadino nelauktas telefono skambutis. Iš miego pašokusi moteris išgirdo policijos pareigūno balsą, pranešusį, kad jai reikėtų nuvykti į morgą atpažinti sūnaus.
„Kai su vyru ir kitu sūnumi Dariumi važiavome automobiliu į morgą, tuo metu man atrodė, kad sapnuoju ir tuoj pabusiu iš košmariško sapno.
Bet tai buvo ne sapnas, o tikrovė“, - prisimena R.Pašiūnienė.
Baisi akistata su tikrove, kai reikėjo atpažinti naktį autoavarijoje sostinėje netoli Žaliųjų ežerų žuvusio sūnaus kūną. Ta autokatastrofa pasiglemžė dar ir bendrakeleivės gyvybę.
„Iš vakaro jis buvo grįžęs namo, bet persirengė ir trumpam išvyko susitikti su draugu. O susitikus jų planai pasikeitė taip, kad Domui reikėjo palaikyti kompaniją bičiuliui - kartu važiuoti susitikti su mergina. Mergina panoro vykti dar pas kažką. Taip buvo lemta, kad nepažįstami žmonės jį vežė į mirtį“, - pasakojo motina.
R.Pašiūnienė nebekankina savęs klausimais, kodėl ją persekioja fatališkos artimųjų mirtys. Moteris jau rado atsakymą: „Dievas kiekvienam žmogui užkrauna tiek, kiek jis gali pakelti“.
Bet našlė dar nesusitaikė su mintimi, kad jos vyras - miręs. Kadangi R.Pašiūnas dažnai būdavo išvykęs į gastroles, moteriai atrodo, kad ir dabar jis yra kur nors toli.
„Kai žuvo sūnus, lygiai taip pat maniau. Tų kraupiųjų 2003 metų balandį jis buvo gastrolėse Vokietijoje, o gegužę Lietuvoje žuvo. Tačiau ir dabar atrodo, kad jis - kelionėje.
Nė vienas šeimos narys savo širdyje nėra priėmęs nei Rimanto, nei Domo mirties. Mums atrodo, kad jie yra šalia“, - tarsi guodėsi sūnaus ir vyro netekusi moteris.
Nors iš penkių Pašiūnų šeimos narių liko tik trys, gyvieji jaučia savitą ryšį su išėjusiais anapilin. Našlė su vaikais ketina įgyvendinti neišsipildžiusias mirusiųjų svajones.
„Rimanto svajonės buvo žemiškos - norėjo turėti namą, mišką, šunį, ežerą“, - sakė našlė. Kai kurias jų dirigentas įgyvendino, kai kurių - ne.
Pernai iš daugiabučio į nuosavą namą su šeima persikraustęs R.Pašiūnas užsimindavo artimiesiems, kad būtent dabar norėtų nusipirkti vilkšunį, kuris ne tik sergėtų kiemą, bet ir palaikytų jam draugiją rytais bėgiojant krosą.
Bet šeimininkas taip ir nespėjo įsigyti išsvajoto augintinio. Našlė dabar vis dažniau pagauna save galvojant, kad praverstų keturkojis ištuštėjusiuose namuose.
„Vyras ir trys mūsų vaikai - muzikantai, o aš - tik klausytoja, visur juos lydėjusi į koncertus, gastroles. Namuose nuolat skambėjo muzika, nes vyras repetuodavo ir su savo vaikais, ir prisikviesdavo netoliese gyvenančių mokinių“, - šeimos gyvenimą, kurį diktavo pučiamųjų muzikos ritmai, apibūdino R.Pašiūnienė.
Moteris neabejoja, kad ne tik duktė ir sūnus, bet ir buvę sutuoktinio mokiniai palaikys iniciatyvą pastatyti sceną Šakališkių kaimo miške. Čia gaustų trimitai dirigentui ir jo sūnui Domui, buvusiam diksilendo grupės „Crazy Dix Band“ nariui, atminti.