Filmuojasi, fotografuojasi, kuria ateities planus, dalijasi vasaros įspūdžiais. Gaila, bet tenka konstatuoti: vasara baigiasi rugpjūtį.
Ilona Penkauskienė (34 m.), „Misis Lietuva 2001“, buvusi laidų vedėja: „Vasara prabėgo labai greitai — nespėjau nė mirktelėti. Visas mano rugpjūtis suplanuotas ir atrodo, kad vasara jau baigėsi. Jaunėlė dukra išskrido paviešėti pas mano seserį ir mano mamą į Italiją, o su vyresne
dukra ir keliomis draugėmis ir jų vaikais patraukėme į Juodkrantę“, — įsimintiniausius vasaros epizodus pasakoja buvusi televizijos ir radijo laidų vedėja, „Misis Lietuva 2001“ Ilona Penkauskienė.
Iššūkių nevengianti moteris vasarą leido savo draugės verslininkės
Jolantos Čiapienės viešbutyje. Iš ryto eidavo prie jūros, po pietų
dirbo administratore, lauko kavinėje aptarnaudavo klientus ir, jei
prireikdavo, net plaudavo indus. „Darbas buvo susijęs su poilsiu. Su
dukra grįžome sutvirtėjusios ir fiziškai, ir finansiškai“, — džiaugiasi
moteris.
Į Vilnių Ilona grįžo sulaukusi kvietimo dalyvauti televizijos laidoje
„Supertortas“. „Jaučiuosi psichologiškai stipri, todėl nebijau nei ten
dalyvauti, nei kritikos sulaukti“, — sako netikėtose, netgi
ekstremaliose situacijose save išbandyti pasirengusi moteris.
Prisipažįsta pastaruoju metu specialiai vengusi dėmesio, atsisakydavusi
kvietimų į renginius. Iki šiol perdėtas dėmesys ir nuolatinis
„skenavimas“, domėjimasis, ką valgai, tuo labiau su kuo miegi, iš tiesų
vargina.
Medicinos sesers bei pedagoginį išsilavinimą turinti Ilona santūraus
dėmesio nebijo, o ekstremalių situacijų nevengia — gali pagelbėti
nelaimėje, pati į ją patekusi nepanikuoja. Neseniai ruošdamasi vieno
banko surengtam ekologinių priemonių slalomui per treniruotę griuvo,
susitrenkė ir greitąja buvo išvežta į ligoninę. Patyrė nemenką išgąstį,
kad tik nebūtų sutrenktas stuburas, bet po kelių dienų, nenorėdama
pavesti savo komandos, jau dalyvavo varžybose ir net pelnė prizą už
ištvermę.
I.Penkauskienė žino, kad automobilį vairuoja labai gerai, nes dažnai
sulaukia komplimentų, kad su ja nebaisu važiuoti. „Ne kartą yra tekę
pamatyti, kaip pravažiuojantys vyrai iškelia nykštį ir parodo, kad
šauniai vairuoju“, — savo sugebėjimais džiaugiasi Ilona.
Iš pažiūros santūri moteris norėtų skristi oro balionu, svajoja
dalyvauti automobilių ralyje. „Man iš tikrųjų patinka rizikuoti, mėgstu
greitį“, — prisipažįsta ji.
Tačiau į Italiją, kur gyvena sesuo ir mama, automobiliu važiuoti šiemet
Ilona nesiryžo. „Italija — labai graži šalis, bet gyventi ten nenoriu.
Galbūt italų temperamentas man — ne prie širdies“, — pasvarsto
moteris.
Yra dalykų, prie kurių niekaip negali priprasti — pavyzdžiui, prie
kultu virtusių valgymo tradicijų. Kartais Ilona norėtų pasėdėti su
knyga prie upės, bet atėjusi mama kviečia valgyti. „Pietūs ten trunka
porą valandų, visi sėdi, valgo, šnekučiuojasi. Ir taip — kiekvieną
dieną“, — stebisi vietoje nenustygstanti lietuvė.
Kokie tie italai? Ilona juokiasi, kad jų gerai nepažįsta, nes
atskridusią oro uoste visada pasitinka sesuo ir mama. „Žiūrint, kas ko
važiuoja. Aš važiuoju ne vyro ieškoti, o pabūti su šeimos nariais“, —
neleidžia suabejoti daili moteris.
Kur apskritai galima sutikti įdomių vyrų? „Nesu iš tų, kurios galėtų
dalyti tokius patarimus. Antrą obuolio puselę gali sutikti ir
neišvažiavusi į Italiją ar kitą kokią šalį. Juk meilė neturi
taisyklių“, — ne kartą įsitikino ji.
Prieš kelerius metus draugė Ilonai sukūrė internetinę svetainę
www.ipenkauskiene.lt. Deja, joje puikuojasi vienintelė Ilonos
nuotrauka, o svetainė neveikia, tad šansų susipažinti su šia dailia
moterimi — jokių. Mat iš pradžių ketinusi čia rašyti savo dienoraštį,
dėti nuotraukas, Ilona šią veiklą užmetė. „Gal turiu šiai veiklai
subręsti, specialiai ieškoti laiko, o jo ne tiek daug. O dėl pajuokos
ką nors daryti nesinori“, — patikina moteris.
Paklausta, kaip gyvena, atsako trumpai: „Puikiai!“ Tai patvirtina ir
jos išvaizda, žvalus balsas: „Visada kartojau ir kartosiu: nėra
dalykų, kurie mane palaužtų. Net jei susirgčiau, niekas nesužinotų.
Bet dabar aš sveika, artimieji — sveiki ir man nieko netrūksta“.
Neneigia, kad viską ji daro ramiai, nesinervindama. Dėl to jos
charakterį daug kas pavadina vyrišku. Tiesa, bendraudama su vyrais apie
automobilius tikrai nesikalba. Juos nokautuoja ne tik savo grožiu, bet
ir atvirumu: „Jeigu ko nežinau, nuoširdžiai prisipažįstu ir sulaukiu
didžiausio komplimento: „Na, Ilona, negalvojome, kad esi toks atviras
ir šiltas žmogus“.
Eugenija Odebrecht (50 m.), verslininkė: Svarbiausiu šios vasaros įvykiu ir nuotykiu klaipėdietė verslininkė Eugenija Odebrecht vadina burlaivių regatą Klaipėdoje. „Aš laivų esu mačiusi labai daug, bet negalėjau nematyti žmonių reakcijos. Jų nuostaba, pamačius į Klaipėdą atplaukiančius burlaivius, buvo didžiulė.
Tie, kurie apžiūrinėjo laivus iš viso pasaulio, užkalbinti galėjo pradėti verkti, nes negalėjo slėpti emocijų. Neabejoju, kad daugelį šis reginys padarė geresnius, atlaidesnius vienas kitam“, — sako viena šio renginio įkvėpėjų, laivus ir jūrą savo gyvenimo dalimi vadinanti moteris.
Prieš septyniolika metų už vokiečio buriuotojo Gerdo Odebrechto
ištekėjusi klaipėdietė yra ne kartą dalyvavusi jachtų ir burlaivių
regatose Lietuvoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje. Pagal Zodiako
ženklą Eugenija — Avinas, vanduo nėra jos stichija, todėl kažkada ji
labai jo bijojo. Tai tęsėsi, kol suprato, kad vanduo, jos žodžiais
tariant, yra kietas ir ant jo galima gyventi kaip ir ant žemės. „Iki
tol man atrodė, kad maudytis 200 metrų gylio jūroje — pavojinga. Bet
juk 3—4 metrų gylyje taip pat pavojinga“, — šūkteli meile jūrai
susirgusi moteris.
Vis dėlto ekstremaliu sportu vadinamas buriavimas jai — malonus
pasibuvimas draugų kompanijoje, todėl jūroje praleisti du mėnesius, kaip
daro tikri buriuotojai, negalėtų.
„Krante turiu labai daug darbų, kurių negaliu mesti“, — paaiškina visur
spėjanti verslininkė, įsitikinusi, kad buriavimas — vienas vyriškų
hobių.
Kodėl tuomet plaukioja? „Jeigu aš su vyru neplauksiu, atsiras tokia,
kuri plauks“, — atrodo, nejuokauja Eugenija. Pasak jos, moteris,
norinti gyventi su vyru, turėtų prisiderinti prie jo hobio arba bent jį
toleruoti. Užtat patekusi į laivą nesiaikštija — dirba visus darbus:
gali būti junga, kapitono padėjėja, tačiau mieliausiai — tiesiog
keleiviu, kad užsidariusi kajutėje galėtų pasinerti į tikrąjį savo hobį
— knygų skaitymą.
„Kai skaitau, pasaulis nuo manęs nutolsta, ir tai suteikia begalinį
atsipalaidavimą. Šitaip plaukiodama dar kartą perskaičiau Levo
Tostojaus, Fiodoro Dostojevskio kūrinius, filosofinius veikalus, ir tai
padėjo įgyvendinti karščiausią svajonę — išsivaduoti nuo materialios
priklausomybės“, — prasitaria moteris, tikinanti, kad pragyvenimui jai
užtenka vos kelių tūkstančių litų. „Juk gyvenimo prasmė — ne kiekybė,
o kokybė“, — primena daug kartų girdėtą, bet ne visiems priimtiną
tiesą.
Moteris neslepia — burlaivių regata buvo didelė dvasinė šventė, užtat
kiekvieną dieną stengėsi pasipuošti. Pavyzdžiui, į priėmimą rusų
burlaivyje „Sedov“ jūrines tradicijas žinanti ir gerbianti verslininkė
atvyko pasidabinusi baltu sijonu ir mėlyna jūrinuke bei žaisminga
jūreivio kepurėle. Ten sutiko taip pat stilingai apsitaisiusią
verslininkę Aliną Velykienę (nuotr. dešinėje), irgi neabejingą jūriniam
stiliui, ir abi tapo neišskiriama, spalvinga komanda.
„Turiu nemažai drabužių su jūriniais elementais. Manęs taip smarkiai
nedžiugina brangūs drabužiai, kaip tokie, kurie atrodo pusiau
karnavaliniai. Su jais labai gerai jaučiuosi. Tai — mano stichija.
Žmogus pats turi susikurti spektaklį ir tapti jo dalyviu, nes tai teikia
begalinį džiaugsmą“, — ne kartą įsitikino, deja, jau besibaigiančios
vasaros nepamiršianti E.Odebrecht.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė