Tiesa, už tai pati turėjo brangiai sumokėti. Užsidėjusi žvilgančią
gražiausios visatoje moters karūną V.Ragėnaitė neteko teisės dalyvauti
rudenį Vietname vyksiančiuose pasaulio gražuolių rinkimuose „Misis
Pasaulis 2009“.
Tačiau nesigaili. „Juk visų konkursų neįmanoma laimėti“, - šypsosi dar
viena tituluota Lietuvos gražuolė. 15 metų sūnų Arną ir 2 metukų dukrytę
Urtę auginanti 35 metų finansų specialistė įsitikinusi, kad viską reikia
daryti ramiai, smagiai, atsipalaidavus, su šypsena. Tuomet sėkmė
būtinai aplankys.
Jau nuo pirmų pasirodymų Rygoje įspūdingo grožio lietuvė sulaukė
didžiulio publikos ir žurnalistų dėmesio, kuriuo mėgavosi iki pat
finalo.
Maždaug iš 70 pretendenčių į finalinį dvidešimtuką išrinkta Vaida kartu
su kitomis konkurso dalyvėmis Rygoje gyveno 9 dienas: susipažino su
miestu, dalyvavo oficialiuose priėmimuose, įvairiuose pramoginiuose
renginiuose - net žirgų lenktynėse specialiai „Misis Visata“ taurei
laimėti.
- Kaip jaučiatės sulaukusi savo sėkmės valandos? O gal konkursas jums
buvo tik žaidimas?
- Laimėjimas mane labai džiugina, savo karūna labai džiaugiuosi, nes
varžovės Rygoje buvo labai rimtos - visos labai norėjo laimėti.
Daugelis jų daug metų dalyvauja įvairiuose grožio konkursuose, labai
gerai pasiruošusios, daug gyvenime pasiekusios, labai išsilavinusios,
įvaldžiusios įvairiausias moteriško žavesio gudrybes. Kartais tokias,
kokių aš gyvenime nesu mačiusi. Bet joms tai nepadėjo. (Juokiasi.)
- Kokia jūsų sėkmės paslaptis, didžiausias privalumas?
- Didžiausias privalumas buvo tai, kad nenaudojau jokių plastikinių,
silikoninių „grožybių“. Manau, kad per didelės daugelio pastangos šia
prasme pakišo koją.
Devynias dienas praleidus kartu tai labai buvo matyti. Ir tai matė
komisija, kuri visą laiką buvo su mumis. Iki paskutinės dienos
nežinojome, kas tie žmonės. Tuo tarpu jie, galima sakyti, kartu gyveno,
visur važinėjo, mus stebėjo ir darė savo išvadas.
Kai kurioms buvo šokas, kai, pavyzdžiui, iš pažiūros kažkoks fotografas,
lakstęs paskui mus su kamera, žaismingai bendravęs, pasirodė esąs žiuri
narys. Arba mergina, kuri rūpinosi mūsų kelione ir atrodė kaip paprasta
kelionės organizatorė, buvo komisijos narė.
- Kaip ruošėtės grožio konkursui? Darėte specialius pratimus,
gražinotės grožio salonuose, prisiauginote plaukus ir panašiai?
- Nieko tokio nedariau. Taip, kaip savimi rūpinausi dvi savaites prieš
konkursą, prisižiūriu visą gyvenimą. Nieko ypatinga per tą laiką net
norėdamas negalėtum padaryti. Nebent imtumeisi drastiškų būdų -
plastinių operacijų. Bet man jų neprireikė. O specialius pratimus aš
dariau nešiodama savo dukrą ant rankų. (Juokiasi.)
Iš anksto turėjau renginio programą, kur buvo nurodyta, kokios reikės
aprangos, todėl reikėjo pagalvoti tik apie aprangą. Specialiai ieškojau
vienintelės suknelės. Pirmasis renginio vakaras buvo platininis, į kurį
buvo nurodyta ateiti vilkint sidabro spalvos suknelę. Ją radau ir
nusipirkau paprasčiausioje parduotuvėje.
Finalui papuošė konkurso organizatoriai, pasiūlę daug suknelių, iš kurių
kiekviena dalyvė rinkosi labiausiai patikusią. Taip išėjo, kad aš
rinkausi paskutinė. Raudonos, akmenėliais siuvinėtos suknelės nė viena
nebuvo matavusis. Kai ja apsirengiau, mano pagalbininkai ir stilistai
net aiktelėjo: „Na, viskas! Tu - karalienė, nes atrodai kaip tikra
karalienė!“ Tai nebuvo žinomo dizainerio kurta suknelė, bet tai buvo
mano suknelė!
- Kiek laiko stilistai užtruko kurdami jums šukuoseną?
- Man ją sukūrė labai greitai - juk vienu metu stilistės ir kirpėjos
tvarkė 17 pretendenčių. Sukausi tame grožio konvejeryje. Kažkuri
užmetė akį į mano plaukus ir pasakė: „Aha, sukelsime į viršų“ - ir
viskas. Stebėjausi, kad per tokį trumpą laiką padarė tokią gražią
šukuoseną.
- Kokių komplimentų po konkurso teko išklausyti?
- Komplimentų išgirdau tiek, kad užteks keliems gyvenimams.
(Juokiasi.) Iš visų girdėjau tą patį - kad buvau natūrali,
nesistengiau visiems patikti. Labai gyrė už šypseną, gerą nuotaiką.
Vienas dažniausių komplimentų buvo - kad esu asmenybė. Važiuodama į
konkursą galvojau: „Jeigu žmonės priims mane tokią, kokia esu, būsiu
labai laiminga. Jeigu nepatiksiu, turėsiu susitaikyti, bet tai bus
neteisinga.“
- Konkursas vyko vienoje iš Baltijos šalių, garsėjančių blondinėmis.
Tai buvo jūsų koziris?
- Nebuvau vienintelė blondinė. Rusaitė, vokietė irgi buvo blondinės.
Belgė - taip pat blondinė, su ja buvome labai panašios. Beje, ji tapo
pirmąja „Vice misis Visata 2009“.
Viena tikrai jaučiau - tai nuolatinį „braliukų“ latvių palaikymą. Jie
nuolat sakydavo: „Sesute, laikykis, linkime tau didžiausios sėkmės“, o
prieš pat finalą mokė: „Nieko nesistenk daryti specialiai. Būk, kokia
esi.“ Manau, Rygos sienos man tikrai padėjo! Jaučiausi kaip namie, nes
galėjau kalbėti ne tik anglų, rusų kalbomis, bet dažnai supratau, ką
aplink mane šneka latviai, jaučiau jų begalinį palaikymą, o tam tikrose
situacijose - netgi pagalbą. Galiu pasakyti, kad jie labai prisidėjo
kaunantis dėl karūnos.
- Visai neseniai dukrytę nustojai maitinti savo pienu. Šis išsiskyrimas
jums buvo pats ilgiausias. Kaip pavyko abiem jį ištverti?
- Sunkiai. Dukrytė su mano vyru ir savo tėčiu Tomu buvo likusi
namuose. Jai buvo ilgu, o man teko pasislėpus net paverkti. Ypač
pamačius panašaus amžiaus vaikus, į dukrą panašias mergaites.
Renginiui įpusėjus buvo apėmusi krizė. Galvodavau: „Ką aš čia veikiu,
man reikia namo...“ Tik į pabaigą, likus dviem dienoms iki konkurso
pabaigos, nusiraminau.
- Pavasarį laimėjus „Misis Pasaulis Lietuva 2009“ sklandė kalbos, kad
karūną nupirko jūsų gyvenimo draugas, auksu prekiaujantis verslininkas.
Ar šįkart galėtų kas nors taip pasakyti?
- Manau, kad ne. Nemanau, kad tai padaryti būtų įmanoma. Tiek aukso,
kiek tokiu atveju prireiktų, turėti neįmanoma. (Juokiasi.) Aš
renginyje buvau pasipuošusi tik viena auksine apyranke ir grandinėle -
šie papuošalai man mieli, savi ir visais atvejais tiko.
Nuostabą kėlė kitos konkurso dalyvės, į paprasčiausią pasiplaukiojimą
laiveliu ateidavusios pasipuošusios prabangiais „Swarovski“ kristalų ir
blizgučių vėriniais. Tai buvo nereikalinga, ne laiku, ne vietoje.
- Argi grožio konkurse papuošalų gali būti per daug?
- Jeigu programoje parašyta, kad vykstama iškylauti ir reikalinga
laisvalaikio apranga ir sportinė avalynė, vadinasi, reikia laikytis
protokolo. Matyt, merginos labai bijojo blogai atrodyti su sportiniais
bateliais arba žemakulniais batais, todėl audavosi aukštakulnius, kurie
vaikštant gamtoje smigdavo į žolę. Tokių dalykų teko nemažai
prisižiūrėti, ir komisijos nariai, matyt, tai įvertino neigiamai. Šitame
konkurse tai buvo ne jų naudai.
Nors kitur galbūt tie blizgučiai reikalingi. Jei nuolat konkursuose
dalyvaujančios moterys tai daro, vadinasi, žino, ką daro. Pavyzdžiui,
konkursantė britė, keturių dukterų motina, konkursuose dalyvauja jau 20
metų. Dalyvavo prancūzė, direktorė agentūros, siunčiančios merginas į
grožio konkursus. Gyvenau viename kambaryje su brazile, kuri būdama
penkiolikos metų buvo tapusi „Mis Brazilija“. Dabar jai 35-eri. Jau
dvidešimt metų ji dalyvauja įvairiausiuose tarptautiniuose konkursuose.
Aš net pagalvoju, kad tai - pripratimas, kad ji nebegali be jų gyventi.
Aš irgi baigiantis konkursui juokavau: „Man tai pradeda patikti, gal ir
aš priprasiu?“
- Prieš akis daug gražaus laiko - galėsite dalyvauti...
- Šiemet nebegalėsiu dalyvauti niekur. Rudenį negalėsiu vykti net į
„Misis Pasaulis 2009“ rinkimus - „Misis Visata 2009“ karūna visiškai
pakeitė situaciją. „Misis Pasaulis“ konkursui atstovaujanti „Pramogų
akademija“ jam ieškos kitos atstovės. Tai - konkuruojantys renginiai.
Būtų neetiška abiejuose dalyvauti. Be to, nebėra prasmės. „Misis
Visata 2009“ grožio pasaulyje - vienas svariausių titulų. Kiek jų
reikia turėti, kad patikėtum tuo, kas esi? (Juokiasi.)
- Bet nepamatysite Vietnamo. Gal vis dėlto nereikėjo šįkart dalyvauti?
- Niekas nesitikėjo tos „Misis Visata“ karūnos! (Juokiasi.) Bet,
matyt, taip jau turėjo būti. Aišku, gaila, kad nepamatysiu Vietnamo, į
kurį planavau vykti su šeima. Bet gyvenimas - ilgas, ir dar bus daug
gražių progų nuvažiuoti ne į vieną egzotišką šalį. Į Vietnamą - taip
pat.
- Ar prisimenate akimirką, kai buvote paskelbta nugalėtoja? Ašaros iš
laimės riedėjo?
- Tuo momentu, kai dėjo ant galvos karūną, tikrai neriedėjo. Gal visas
išverkiau ilgėdamasi dukrytės. (Juokiasi.) Užtat buvo nuostabu matyti,
kaip verkia mano agentūros direktorė Evelina Gruzdienė. Sakiau:
„Evelina, nustokite. Negaliu žiūrėti ir aš apsiašarosiu.“
Iš tiesų tai buvo labai stiprios, geros emocijos. Iki šiol jaučiuosi
kaip sapne.
- Kas dėjosi po konkurso? Kas dėjosi „Misis Visata 2009“ karalienės
vakarėlyje?
- Konkurso finalas baigėsi apie vidurnaktį ir iškart nuvykome į klubą.
Iki paryčių vyko nuostabus atsisveikinimo vakaras. Visą laiką skambėjo
nuostabios itališkos dainos, kurias dainavo Latvijoje gyvenantis italas
dainininkas. Paskui ant scenos užlipo „Misis Prancūzija“. Vėliau
dainavo kas tik norėjo, ką norėjo, šoko.
- Tikriausiai ir jūs turėjote progų pademonstruoti savo talentus?
- Savo talentą pademonstravau Rygos mero surengtame priėmime. Jam
padovanojau savo tapytą paveikslą su Vilniaus vaizdu, kuris buvo
eksponuotas Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtoje parodoje Vilniaus
technikos bibliotekoje. Kaip tik tai parodai tapiau Vilniaus
vaizdelius. Vienas jų man labai pravertė, gerai, solidžiai atrodė šalia
kitų dovanų.
Visos moterys labai gražiai pristatė savo šalį. Pavyzdžiui, „Misis
Belgija“ Rygos merui padovanojo belgiško šokolado, „Misis Brazilija“ -
braziliškos kavos. „Misis JAV“ - Laisvės statulą. Visos naudojosi
gera proga pristatyti ypatingus savo šalies suvenyrus. Man tai padaryti
buvo sunku - kuo galėjau nustebinti latvius? Padovanojau savo širdies
dalelę - pačios tapytą paveikslą. Ceremonija vyko labai gražiame
pastate, vadinamuosiuose Juodagalvių rūmuose. Jeigu mano paveikslas
kabės tuose rūmuose, bus labai smagu.
- Po priėmimo pas merą suspėjote dalyvauti „Misis Visata“ taurės
varžybose.
- Tai buvo ne tik varžybos, bet ir labai graži labdaros akcija. Visos
moterys apie ją iš anksto žinojo, todėl turėjo pasiruošti ir atvežti iš
savo šalies suvenyrą - paveikslą, skulptūrėlę - su žirgo atvaizdu. Aš
nusivežiau beveik metro aukščio šiaudinį arkliuką. Man labai patiko
šios akcijos idėja paremti vieną neseniai sudegusį Latvijos žirgyną:
žirgus pavyko išgelbėti, tačiau pastatai sudegė. Pinigai, surinkti už
aukcione parduotus mūsų suvenyrus, atiteks naujo žirgyno statybai.
- Tikriausiai grįžusios namo gražios moters namuose buvo ideali tvarka?
- Įsivaizduokite - dešimt dienų vyras sėdi namie vienas su dviem
vaikais. Idealios tvarkos nebuvo, bet ta netvarka man pasirodė tokia
miela. (Juokiasi.) Grįžusi paryčiais namo ant kiemo vartelių radau
priraišiota daug įvairiaspalvių balionų.
Buvo daug šiltų pokalbių, emocijų, kurių užteks ilgam. Netrukus mano
gimtadienis. Manau, šias dvi progas reikės sujungti. Kol kas atšvęsti
nespėjau. Vos grįžusi iš Rygos lėkiau į mūsų sodybą prie Salako
apžiūrėti savo rožyno, išsimaudyti ežere ir pagaliau išsimiegoti.
- Kur padėjote Visatos karalienės juostą ir karūną? Kur juos saugosite?
- Turiu labai gražią ir man labai brangią senovinę indaują, vadinamąjį
bufetuką. Galbūt už gražių jo langelių juos ir išdėliosiu. Tai -
mano antras, bet, manau, paskutinis apdovanojimas iš grožio konkursų.
Manau, to, kas buvo, neįmanoma, o ir nereikia pakartoti.
- Kokie darbai ir įsipareigojimai užgriuvo liaunus pečius, laimėjus
gražiausios pasaulio moters titulą?
- Didžiuliai! Visus metus teks eiti „Misis Visata“ prezidentės
pareigas, vykti ne į vieną tarptautinį renginį, o Lietuva kitais metais
turės surengti grožio konkursą „Misis Visata 2010“. Per mėnesį turime
atsakyti, ar to norime, ar ne.
Šitą dalyką su atsakingais pareigūnais turi suderinti mane globojanti
renginių įmonė „Pramogų akademija“. Konkurse susidraugavau su daugeliu
moterų, todėl artimiausiu metu esu pakviesta apsilankyti Belgijoje,
Monake, Prancūzijoje. Netrukus pradėsiu dirbti naujoje darbovietėje.
Nesakysiu, kokioje. Tegul darbdavys iš anksto nesidžiaugia!
(Juokiasi.)