Virdžinijos valstijos ugniagesių gelbėtojų tarnyboje dirbęs fiziškai tvirtas, sportuojantis 193 centimetrų ūgio lietuvis blogai pasijuto prieš pusmetį, tačiau tuomet medikai nieko konkretaus nepasakė – įtarė depresiją, siūlė gydyti nuo alergijos.
Balandžio 27-ąją vyrą darbe surietė stiprūs pilvo skausmai. Po tyrimų paskelbta diagnozė smogė tarsi peiliu į širdį – kasos vėžys.
Tuo nepatikėjęs Ž.Žalys iškart nuvyko į Džordžtauno universiteto Onkologijos institutą patikslinti diagnozės. Tačiau tenykščiai medikai tik patvirtino, kad jis serga vėžiu. Lietuviui pasakyta, kad jis gyvens neilgai, geriausiu atveju – du mėnesius. Kadangi liga buvo pažengusi, operacija negalima, pasiūlytas tik gydymas vaistais.
Liūdna žinia pribloškė Žygimanto tėvus – Lietuvos jūrų muziejaus direktorę Olgą Žalienę ir ambasadoriaus Moldovoje kadenciją baigiantį Vytautą Žalį.
„Žygimantas rengėsi rugpjūtį atvykti į Klaipėdą, net buvo įsigijęs bilietus, bet skristi į JAV teko man“, – pasakojo 53 metų O.Žalienė.
Dešimt dienų praleidęs Filadelfijos ligoninėje ir po intensyvios chemoterapijos kursų netekęs daug svorio Ž.Žalys sugebėjo pakilti ant kojų.
Nors ir jausdamas silpnumą, pykinimą, namuose jis iš paskutiniųjų stengėsi viską daryti pats – vedžiodavo į lauką šunį, važinėdavo dviračiu, netgi mėgino sportuoti.
„Sąmoningai vengiau su juo kalbėti apie gyvenimą ir mirtį. Šnekėdavome tiktai apie dabartį. Matydama sūnaus kančias, nuolat sakydavau jam, kad kiekviena ištverta procedūra, išgyventa diena yra nedidelė mūsų pergalė“, – su sūnumi praleistų paskutinių dienų neužmiršo O.Žalienė.
Žygimantą ji gydė iš Lietuvos atsigabentomis liaudiškomis priemonėmis – beržų grybų, įvairių gydomųjų žolių nuovirais. JAV onkologai linkę toleruoti liaudies mediciną. Kai kurie netgi patys rekomendavo lietuviui vartoti imuninę sistemą stiprinančias kapsules su Tibeto vaistažolėmis.
Į Lietuvą O.Žalienė grįžo su viltimi, kad dar ne viskas prarasta. O netrukus vėl turėjo išvykti į JAV. Po stipraus skausmo priepuolio Žygimantas prarado sąmonę ir vėl atsidūrė ligoninėje. Vėžio ląstelės jau buvo išsisėjusios po visą organizmą. Medikai niekuo nebegalėjo padėti, tik leisti vaistus nuo skausmo.
Į JAV išskubėjo ir V.Žalys. Abu tėvai svarstė galimybę perkelti sūnų į Bostono kliniką, kur onkologiniai ligoniai gydomi eksperimentiniais metodais. Kaip tik tuo metu JAV pasklido informacija apie sukurtus naujos kartos vaistus nuo kasos vėžio.
„Dviem amerikiečiams pavyko įveikti ketvirtosios stadijos kasos vėžį – jie bent kuriam laikui atitolino mirtį. Ši žinia Žygimantui įkvėpė vilties kovoti toliau“, – pasakojo O.Žalienė.
Tačiau lietuvis naujaisiais vaistais nespėjo pasinaudoti – skausmo priepuoliams nesiliaujant, jo gyvybė užgeso liepos 16-ąją namuose, artimųjų ir draugų akivaizdoje.
Prieš mirtį Žygimantas dar spėjo pasakyti žmonai Jansen, kad jo kūnas būtų kremuotas, o pelenai išbarstyti JAV ir Lietuvoje.
***
Kelias savaites su vienturčiu sūnumi praleidusi JAV ligoninėse O.Žalienė įsitikino, kad amerikiečiai gana pragmatiškai žiūri į sunkią ligą: „Ten medikai nesistengia nuo ligonių ir artimųjų slėpti beviltiškos diagnozės. Manoma, kad žmonės privalo žinoti, kas jų laukia, kad galėtų pasirengti patiems blogiausiems variantams“.
Klaipėdietę JAV klinikose nustebino ne tik puiki slauga, bet ir dėmesys ligoniams, kuriems nebėra vilties išsigelbėti: „Ligoninėse kasdien lankosi psichologai, vienuolės. Su žmonėmis jie kalba ne apie ligas, o apie gyvenimiškus dalykus. Bendraujama natūraliai, psichologinė pagalba, slopinanti nervinę įtampą, teikiama neįkyriai, be prievartos“.
JAV ligoninėse žmonės pratinami suvokti mirtį kaip dėsningą gyvenimo pabaigą. Klinikose matomose vietose išdėliota literatūra, kurioje aprašyti visi palengva artėjančios mirties požymiai.
Amerikiečių nuomone, tokia informacija yra daug svarbesnė nei užuojautos sklidini žvilgsniai.
„Paguodos sulaukia ir ligonių artimieji, – pasakojo O.Žalienė. – Kai viena kapelionė manęs paklausė, ar jaučiu kam nors pyktį dėl to, kas atsitiko mano sūnui, jos žodžiai smigo tiesiai į širdį. Atsakiau, jog jaučiuosi nuskriausta, kaltinu ir save, tiesiog nesuvokiu, ant ko pykti, kad jis išeina iš gyvenimo.
Tada man moteris ėmė kalbėti, kad toks pyktis – bergždžias, viską užgožiantis. Man šiek tiek palengvėjo“.
***
Sąskaitos už tyrimus, gydymą privačiose onkologijos klinikose vertinamos šimtais tūkstančių dolerių. Sunkių ligų užklupti žmonės, net ir būdami apsidraudę savo sveikatą, gydydamiesi, pirkdami brangius vaistus praranda visas savo santaupas, netenka butų, namų.
Ž.Žaliui, kaip valstybės pareigūnui, buvo lengviau – jo gydymo išlaidas kompensavo draudimo fondai. Finansinę naštą stengėsi palengvinti ir bendradarbiai.
„Jie už Žygimantą dirbdavo, o atlyginimą pervesdavo šeimai. Pasirodo, JAV įstatymai nedraudžia savanoriškai dirbti už sergančius žmones“, – pasakojo O.Žalienė.
Tėvus ne kartą sujaudino sūnaus bendradarbių jautrumas. Norėdami pralinksminti sergantį draugą, jie Žygimantui padovanojo jo mėgstamos Vašingtono ledo ritulio komandos „Capital“ žaidėjų autografais išmargintus marškinėlius.
Vienas lietuvis, iš „Capital“ klubo gavęs ledo ritulio lazdų, šalmų, kitos atributikos, surengė labdaros aukcioną šeimai paremti, buvo atidaryta speciali sąskaita.
„Kai žmogų ištinka nelaimė, amerikiečiai nelieja ašarų, negrąžo rankų, o stengiasi kuo nors padėti“, – kalbėjo O.Žalienė.
Žygimanto bendradarbiai gavo leidimą jo namuose įrengti radijo imtuvą, sujungtą su Manasaso priešgaisrinės apsaugos stotimi. Kovodamas su liga lietuvis jautėsi tartum įprastoje savo darbo vietoje – girdėjo visus pranešimus, komandas, su draugais aptardavo situacijas.
Bendradarbiai buvo su Žygimantu iki paskutinės jo gyvenimo minutės, gyveno su juo po vienu stogu.
„Nors jis jau nebekalbėjo, visi elgėsi taip, tarsi nieko tragiško neįvyko – bendraudavo, gurkšnodavo arbatą, – prisiminė O.Žalienė. – Paryčiais tarnybos draugas, patikrinęs vos tvinksintį Žygimanto pulsą, ištarė: „Nebekovok, vaikine, tu jau prisikentėjai“. Po šių žodžių jis nustojo kvėpuoti.
Manau, kad jis girdėjo viską, ką sakė draugai“.
Tėvai dar savaitę praleido JAV, kol Žygimanto bendradarbiai rengėsi atsisveikinimo iškilmėms.
Amerikiečiai savo artimuosius į paskutinę kelionę palydi santūriai – per laidotuves labiau įprasta ne liūdėti, o šviesiai paminėti mirusiojo gyvenimą, prisiminti gerus jo darbus.
Ž.Žalio palaikai buvo pašarvoti Manasaso metodistų bažnyčioje. Amerikiečiai gerbia žmones, gelbstinčius kitų gyvybę, todėl į gedulingas palydėtuves susirinko apie 400 žmonių.
Su Žygimantu jie atsisveikino skambant Lietuvos ir JAV himnams, dūdmaišiais atliekamoms škotų melodijoms, kaukiant mašinų sirenoms, skambant gaisrinių varpams.
„Žygimanto garbei Vašingtone ant Kongreso rūmų pastato iki pusės buvo nuleista JAV vėliava. Bendradarbiai ją vėliau perdavė šeimai. Buvau sujaudintas, kad taip gražiai ir iškilmingai atsisveikinta su mano sūnumi lietuviu, kuris buvo JAV pareigūnas“, – kalbėjo V.Žalys.
***
Klaipėdietis Ž.Žalys į JAV pateko prieš šešiolika metų, dar būdamas paauglys. Jis išvyko pasimatyti su tėvu, tuo metu dirbusiu Lietuvos ambasadoje Vašingtone ambasadoriaus patarėju politikai. Žygimanto tėvai jau buvo išsiskyrę.
Vaikinas visiškai neplanavo įsikurti svetimoje šalyje, tačiau tėvai nusprendė, kad sūnui būtų naudinga išmokti anglų kalbos, pamatyti kitokį pasaulį. Pusantrų metų jaunuolis praleido tėvo namuose, o po to persikėlė į Virdžinijos valstiją ir pradėjo gyventi savarankiškai.
Iš pradžių Žygimantas plušėjo picerijoje, o vėliau – restorane. Ledo ritulio varžybose jam krito į akį simpatiška airių kilmės amerikietė Jansen Robinson. Tik vėliau sužinojo, kad mergina dirba tame pačiame restorane.
Prieš septynerius metus susituokusi pora pernai kovą susilaukė sūnaus Braedano Alfonso. Su juo tėvas kalbėdavosi tik lietuviškai.
Sumanęs tapti profesionaliu gelbėtoju Ž.Žalys pirmiausia turėjo įgyti medicinos žinių ir įgūdžių. Baigęs specialią mokyklą jis dvejus metus dirbo privačioje greitosios medicinos pagalbos stotyje. Tuo pat metu lietuvis savanoriškai tarnavo ir ugniagesių gelbėtojų tarnyboje.
Tik sukaupęs būtiną stažą savanoris galėjo tęsti mokslus Virdžinijos ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Išlaikęs egzaminus Žygimantas įgijo plataus profilio ugniagesio kvalifikaciją – jam teko gelbėti žmones iš degančių, dujomis apnuodytų patalpų, skubėti pas patekusius į bėdą kalnuose, keliuose, skęstančius upėse, ežeruose.
Žmones, kuriems patikima gelbėti kitus, JAV valdžia vertina itin reikliai. Žygimantui reikėjo atlikti fizinės parengties testus, kuriems reikia nemažai jėgų ir ištvermės. Jo ir kitų kandidatų psichologinė būsena, sąžinė, moralė tikrinta melo detektoriumi.
„Mačiau, kad sūnui prie širdies gelbėtojo darbas, susietas su nuolatine įtampa, pavojais, nenumatytomis situacijomis. Kartą prasitarė, kaip turėjo padėti vienai moteriai, kurią greitkelyje surėmė gimdymo skausmai“, – prisiminė O.Žalienė.
Iš pradžių ją stebino, kad Žygimanto bendradarbiai, aukodami savo laisvalaikį, paromis budėdavo prie sūnaus, stengdamiesi palengvinti jo kančias, o vėliau O.Žalienė suprato: „Šiuos vyrus pavojinga profesija pavertė kraujo broliais“.
Paskutinis Ž.Žalio noras būti palaidotam Baltijos jūroje tėvų nepribloškė. Žygimantas visada jautėsi esąs lietuvis ir visiems tai pabrėždavo.
Nesistengęs įgyti JAV pilietybės jis tik pernai gavo žaliąją kortelę, suteikiančią teisę dirbti ir gyventi JAV.
***
Rugpjūčio 7-ąją Ž.Žalio paskutinė valia buvo įvykdyta. Jo palaikai išplukdyti į Baltijos jūrą. Laivo „Venus“ salone prie urnos su pelenais buvo padėtas geltonas gelbėtojo šalmas, „Capital“ marškinėliai.
Garbės sargyboje buvo išsirikiavę skautai, kurių būriui, gyvendamas Klaipėdoje, priklausė Ž.Žalys.
Skaisčiai šviečiant saulei, laivas tolo nuo Kopgalyje esančio Jūrų muziejaus, kuriame dirba Žygimanto motina. Vandens paviršius buvo lygus kaip veidrodis.
Tėvas pelenus iš urnos bėrė į jūrą, kurią prieš keliolika metų pirmąkart Lietuvos jūreivystės istorijoje su bendražygiais įveikė irkline kanoja „Baltoskandija“.
„Matyt, įvyksta kas nors paslaptingo, kai žmogaus palaikus priglaudžia ne žemė, o vanduo. Nežinau, ką tuo metu jautė kiti žmonės, tačiau mano sielą nutvieskė šviesos spindulys, kai sūnaus pelenai ties Melnragės krantais pabiro į jūrą. Man atrodo, kad su bangomis susiliejęs Žygimantas dabar yra visur – jūroje ir žemėje“, – prisipažino O.Žalienė.
Vieta, kurioje buvo išberti pelenai, užfiksuota motorlaivio „Venus“ prietaisais. Žygimanto kapą atviroje jūroje artimieji galės aplankyti bet kada, nuplaukę iki jos burine jachta, greitaeigiu motoriniu kateriu, keleivius plukdančiais keltais.
Melnragės paplūdimyje bangų skalaujama gėlių puokštė – irgi ženklas, kad žmonės, kurių pelenus priglaudė Baltijos jūra, nėra užmiršti.