Tokią dovaną Giedrius šią vasarą pasidovanojo 20-ojo gimtadienio proga – Italijos sostinėje Romoje vykusiame pasaulio vandens sporto šakų čempionate plaukdamas 200 metrų krūtine jis iškovojo bronzos medalį.
Lietuvos plaukikai panašių laimėjimų jau ilgai nebuvo pasiekę.
Bet šią vasarą kuklus šviesiaplaukis vaikinas iš Anykščių vėl priminė laikus, kai prieš daugiau nei 30 metų šalį garsino pirmasis olimpinis prizininkas Arvydas Juozaitis, vėliau olimpiniai čempionai Lina Kačiušytė, Robertas Žulpa ir prieš 21 metus olimpiniu vicečempionu tapęs Raimondas Mažuolis.
„Apie apdovanojimus, šlovę net negalvodavau. Man tiesiog patikdavo plaukioti“, – kuklinosi į pasaulio plaukikų elitą įsiveržęs G.Titenis.
Jis vis dar negali patikėti tuo, kas įvyko. Norėdamas įsitikinti, kad nesapnuoja, neretai iš stalčiaus išsitraukia Romoje iškovotą medalį ir jį atidžiai apžiūrinėja.
Planetos pirmenybių bronzos medalis G.Titeniui – dešimčia dienų pavėluota dovana sau gimtadienio proga. Ar galės padovanoti dovaną ir šeimai – prisidėti prie jos kuriamo verslo – Giedrius dar nežino.
Vaikinas nežino ar gaus premiją už pasaulio čempionato prizininko titulą. Pagal Vyriausybės nutarimą jam už bronzos medalį planetos pirmenybėse turėtų būti skirta 30 tūkst. litų. Dar 10 tūkst. litų jis turėtų gauti už Romoje iškovotą 6 vietą 100 metrų nugara rungtyje.
Giedrius jau seniai žino, kur tuos pinigus panaudotų – skirtų lentpjūvei atidaryti. Apie tai plaukikas su ketveriais metais vyresniu broliu Mantu, dabar uždarbiaujančiu Norvegijoje, ir 45 metų tėvu Alvidu svajoja jau kurį laiką. Vyrai viliasi, kad rugsėjį jie pagaliau galės imtis darbų.
„Kai, be treniruočių, daugiau nieko nenuveikiu, atrodo, diena praėjo veltui. Juk visą gyvenimą neplaukiosiu. Baigęs plaukiko karjerą nenorėčiau likti be veiklos“, – kai, rodos, reikėtų tik džiaugtis sėkme, G.Titenis planuoja tolimą ateitį.
***
Šventosios upėje, prie kurios užaugo, plaukti išmokęs ir net kartą skendęs dabar pasaulio čempionato prizininkas dažnai kartoja: „Medalį laimėjome. Gerai. Bet reikia žiūrėti į priekį ir siekti daugiau“.
Šviesiaplaukis anykštėnas nuo pat mažumės nėra linkęs užmigti ant laurų. Jis jau dabar galvoja apie tai, kaip sodins medį, Anykščiuose pasistatys namą, o senatvę leis apsuptas anūkų.
Būsimame savo name Giedrius būtinai suras vietą ir iškovotiems trofėjams išdėlioti. Dabar jie sudėti kartoninėse dėžėse tėvų namuose.
Plaukikas viliasi ateityje iškovoti dar ne vieną medalį, o labiausiai svajoja vieną dieną užlipęs ant paties aukščiausio garbės pakylos laiptelio sugiedoti Lietuvos himną.
„Nėra taip, kad jis tik gerai plaukia. Jis turi galvą“, – džiugiai pripažino Giedriaus tėvas Alvidas Titenis, sūnų išmokęs plaukti.
Stogdengiu dirbančiam vyrui, kaip ir plaukiko 48 metų motinai Daliai, nedidelės parduotuvėlės savininkei, nereikėjo pasaulio čempionato medalio, kad įsitikintų savo sūnaus šaunumu.
„Seniai juo didžiuojamės. Jis – labai geras vaikas, bet namuose išskirtinių sąlygų neturi. Jei reikia, ir valgyti pats pasigamina, ir apsitvarko. Abu mūsų sūnūs šaunūs. Dažnai Dievo paklausiu, už ką man teko tokia laimė“, – susijaudinęs kalbėjo ne ką mažiau nei Giedrius sveikinimų sulaukęs A.Titenis. Jo ryškiai mėlynose, kaip ir sūnaus, akyse žibėjo pasididžiavimo ašaros.
Net ir stengdamiesi G.Titenio tėvai negali prisiminti didelių sūnaus šunybių. Beržinės košės nė karto neragavęs, nors ir mamos lepinamas, sūnus greitai suaugo, tapo savarankiškas, o paaugliškoms kvailystėms neturėjo laiko.
Rytinė treniruotė, mokykla, truputis miego ir vakarinė treniruotė. Pagal tokią dienotvarkę visus mokyklinius metus gyveno G.Titenis, baseiną nuo antros klasės pradėjęs lankyti dėl stipriai iškrypusio stuburo.
„Disciplina gerai“, – tvirtino Giedrius. Jis neslėpė, kad jei ne baseinas, greičiausiai būtų tapęs gatvės vaiku. Kaip kai kurie jo vaikystės draugai. „Jei nebūčiau plaukiojęs, nežinau, ką veikčiau“, – kalbėjo G.Titenis.
Dabar jis tėvų namuose, kuriuos pastatė senelis, retas svečias. Jam – vis varžybos, treniruočių stovyklos.
***
Sūnaus ilgesį tėvams atperka tokie vakarai kaip šios vasaros liepos 31-osios. Tą penktadienio vakarą Titenių kaimynai galėjo pamanyti, kad Alvidas ir Dalia išsikraustė iš proto.
Iš jų namo buvo girdėti džiaugsmo šūksniai, klyksmai. Kažin ar kuris kaimynas žinojo, kad tokias emocijas Titeniams sukėlė per televiziją stebimas sūnaus triumfas planetos pirmenybėse.
„Kažin ar patirčiau tokį džiaugsmą, net jei loterijoje laimėčiau milijoną“, – laimingąjį vakarą, kai sūnus iškovojo pasaulio čempionato bronzos medalį, prisiminė A.Titenis.
Plaukiko tėvai, ne itin tikėję, kad sūnui pavyks užkopti ant laimėtojų pakylos, tą vakarą nerado vietos, o įvykio reikšmę pajuto tik kitą dieną.
Titeniai juokėsi, kad sūnaus pergalė jiems buvo tokia netikėta, jog jie prizininkui net nebesugebėjo suorganizuoti dovanos.
Iki tol tradiciškai Titeniai sūnui, iš tarptautinių varžybų parsivežusiam medalį, ką nors padovanodavo – apsilankymą pas tatuiruočių meistrą, auskarus.
„Šiemet aš net gimtadienio dovanos negavau“, – juokaudamas tėvams papriekaištavo G.Titenis. Tatuiruotė ant nugaros bei auskarai abiejose ausyse ilgą laiką buvo jo skiriamieji ženklai.
Su auksiniais auskarais anykštėnas net ir plaukdavo. Tik pastaruoju metu Giedriaus ausų nepuošia nė vienas auskaras.
Vieną jų praėjusią žiemą Giedrius pametė. O prieš 5 metus darytą tatuiruotę plaukikas ketina pasididinti. „Treneris džiaugiasi mano tatuiruote, nes iš karto mane atpažįsta net ir sausakimšame baseine“, – šyptelėjo G.Titenis.
***
Praėjusiais metais Giedrius turėjo apsispręsti, kas svarbiau – pasirengti vasaros Pekino olimpinėms žaidynėms ar abitūros egzaminams Anykščių Antano Baranausko mokykloje.
Po treniruočių jis per pamokas neretai snausdavo, o dėl treniruočių stovyklų ir varžybų net ne visus klasės draugus spėdavo pažinti. Bet vis tiek sugebėdavo rajono matematikų olimpiadose užimti prizines vietas.
Tad pernai jis gerai pasirodė ir Kinijoje vykusiose olimpinėse žaidynėse, ir išlaikė mokyklinius egzaminus bei įstojo į Vilniaus Mykolo Romerio universitetą neakivaizdžiai studijuoti viešojo administravimo specialybės.
Po Pekino olimpiados, kur gerino savo rekordus ir pateko į 100 metrų plaukimo krūtine pusfinalį, G.Titenis tapo Anykščių žvaigžde.
Jaunuoliui iš šalies, kurioje nėra nė vieno tarptautinius standartus atitinkančio baseino, patekti tarp 16 geriausių pasaulio plaukikų atrodė puikus rezultatas.
Anykštėnai tai įvertino. G.Titenis sausio mėnesį buvo išrinktas populiariausiu Anykščių krašto žmogumi, o gatvėse padaugėjo vaikų, nešiojančių tokias pat kaip Giedriaus pašiauštų plaukų šukuosenas bei užsidegusių tapti geresniais plaukikais nei jų išgarsėjęs kraštietis.
Pats G.Titenis neturi nė vieno idealo, į kurį norėtų būti panašus. Net ir garsusis amerikietis Michaelis Phelpsas, perrašęs olimpinių žaidynių istoriją, praėjusiais metais Pekine iškovojęs net 8 aukso medalius, anykštėnui – ne pavyzdys. Giedrius nė už ką nenorėtų sulaukti tiek dėmesio, kiek sulaukia žmogumi rykliu vadinamas M.Phelpsas.
G.Titenis net nemėgsta stebėti plaukimo varžybų. „Nesu fanatikas, atidžiai sekantis visas naujienas, susijusias su plaukimu. Apie tuos naujuosius kostiumus, pagamintus iš poliuretano, su kuriais plaukėme Romoje, sužinojau tik varžybose.
Kai kiti plaukikai pradėjo džiūgauti, kad išbandysime naujus kostiumus, aš tik pakrapščiau galvą. Neturėjau ką pasakyti“, – neslėpė dvidešimtmetis, kuriam plaukimas jau seniai nebe pomėgis, bet darbas.
***
Dėmesys trikdo šviesiaplaukį plaukiką. Paklaustas, ar sunki populiarumo našta, jis nuleidžia akis. „Man apie save kalbėti nemalonu“, – prisipažino planetos pirmenybių prizininkas, savo ateitį matantis tik Anykščiuose. Vilniuje gyventi jam nepatinka dėl per didelio tempo.
Vienintelis atvejis, kai plaukikui malonu, jog jį atpažįsta – kai viršijus greitį sustabdo policija. Greitai automobiliu lėkti mėgstantis G.Titenis neslėpė, kad policininkai jį atpažinę sušvelnina bausmę.
Artimieji tikino, kad Giedrius jau persirgo vadinamąja žvaigždžių liga. „Matyt, po Melburno“, – sudvejojo G.Titenis.
Prieš dvejus metus Australijoje vykusiame pasaulio čempionate 17-metis apstulbino plaukimo specialistus, plaukdamas 100 metrų krūtine rungtyje atrankos varžybose užėmęs ketvirtąją vietą. Per visą Europos plaukimo istoriją šią distanciją greičiau nei anykštėnas buvo įveikę tik 12 sportininkų.
Tada G.Titeniui pasirodė, kad nebebūtina tiek dirbti, kiek iš jo reikalauja treneris. Dėl to buvo kilę ir barnių. „Iš pradžių sunku susidoroti su dėmesiu, bet svarbu kalbėtis ir parodyti, kas teisinga“, – daugiskaita kalbėjo G.Titenio treneris Žilvinas Ovsiukas.
„Apie viską kalbamės. Ne tik sporto, bet ir gyvenimiškais klausimais“, – nusišypsojo Ž.Ovsiukas, šiemet tapęs Lietuvos plaukikų rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Būtent iš trenerio Ž.Ovsiuko G.Titenis išmoko santūrumo, kuklumo, darbštumo ir užsispyrimo. Priešingai nei kiti garsūs pasaulio plaukikai, G.Titenis neturi didelės trenerių, masažuotojų komandos. Per dešimt metų Giedrius su Ž.Ovsiuku puikiai susibendravo.
„Žilvino žodis Giedriui – įstatymas. Svogūnų nuo pat mažumės Giedrius nevalgo, iš visur išrenka.
Bet susirgęs pats svogūnų prisitarkuoja, nes treneris sakė, kad tai geriausias vaistas peršalus“, – pasakojo sportininko tėvas.
Bendros kelionės, stovyklos, varžybos trenerį su auklėtiniu taip suartino, kad Ž.Ovsiukas net tapo šeimos draugu. Jis visuomet pakviečiamas į šeimos tarybą, kai svarstomi Giedriaus ateities klausimai.
Pavyzdžiui, kai reikėjo apsispręsti, ar po Pekino olimpinių žaidynių Giedriui priimti kvietimą važiuoti mokytis į JAV. G.Titenis buvo kviečiamas studijuoti Berklio universitete Kalifornijoje. Jame mokėsi ir kitas šalies plaukikas, buvęs Lietuvos rinktinės narys kaunietis Rolandas Gimbutis.
„Išvažiavęs į JAV retas pasiekia gerų sportinių rezultatų. Ten gerai tik mokslo atžvilgiu. Todėl ir klausėme Giedriaus, ko jis nori – ar mokytis, ar siekti rezultatų plaukdamas. Lietuvoje jis gali viską suderinti. Ir sportuoti, ir mokytis, ir kurti verslą“, – kalbėjo plaukiko treneris.
Bet nei jis, nei tėvai neatkalbinėjo Giedriaus nuo kelionės už Atlanto. Dvidešimtmetis pats apsisprendė pasilikti Lietuvoje.
„Sportas – bendras reikalas. Šeimos palaikymas Giedriui labai svarbus. Tačiau artimiesiems neleidžiu lydėti Giedriaus į svarbias tarptautines varžybas. Jie sportininką trikdo“, – tikino treneris.
Plaukiko tėvas iki šiol pamena, kaip ne kartą turėjo paklusti griežtam treneriui. A.Titenis juokėsi pasakodamas, kaip iš sūnaus gerokai už save jaunesnio trenerio, kuriam šiandien sukanka tik 32-eji, sulaukė tiek pylos, jog prisimins visą gyvenimą.
„Gyvename name. Žiemai reikia pasiruošti malkų. Kai Giedrius su draugu pasisiūlė priskaldyti malkų, nudžiugau. Bet atvažiavęs treneris išrašė velnių, kad su savo ūkio darbais aš sugadinsiu visų metų treniruočių triūsą“, – kvatojo A.Titenis.
***
Giedrius žino, kad, norint siekti aukštumų, tenka daug atsisakyti. Šiemet po pasaulio čempionato jis po daugelio metų pirmąkart išvyko savaitei atostogų į pajūrį.
20-metis nežino linksmybių iki paryčių skonio. Dėl varžybų jis net atsisakė dalyvauti paskutinio skambučio, mokyklinių išleistuvių šventėse.
„Nežinau, kas yra studentiškas gyvenimas. Gal ir nesužinosiu“, – svarstė laisvą laiką mylimajai Armintai skiriantis plaukikas. Jis tik sekmadieniais laisvas nuo treniruočių.
Baseine susipažinę Giedrius ir Arminta drauge jau šešerius metus. Arminta vaikystėje baseino takeliuose net pralenkdavo būsimąjį planetos pirmenybių prizininką. „Ji geriausiai mane pažįsta“, – švelniai į kaktą pabučiavo Giedrius mylimąją.
Net ir reiklusis treneris Ž.Ovsiukas pripažino, kad meilė Giedriui netrukdo siekti pergalių. Tačiau kai Arminta prieš varžybas mylimajam palinki sėkmės, jis pyksta. „Tada pradedu jaudintis“, – prisipažino G.Titenis.
Buvusi plaukikė Arminta supranta, kad dėl karjeros Giedrius negali jai skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.
„Giedrius man daug kartų yra sakęs, kad dabar reikia aukotis. Aš tai suprantu, nors būna sunku. Kartais net besipykstančiai porai pavydžiu, kokie jie laimingi, kad nors taip gali bendrauti“, – atsiduso Vilniaus kolegijoje studijuojanti, bet savaitgaliais pas mylimąjį skubanti mergina.
Anykščiuose pora augina Labradoro retriverių veislės šunelį Modžo. Jaunuoliai droviai nusijuokia paklausti, ar šuns laikymas nėra repeticija prieš vaikų auklėjimą.
„Mes per jauni kurti šeimą. Bet ateitį planuojame drauge“, – neslėpė G.Titenis. O Arminta prisipažino jau laukianti, kada plaukikas paprašys jos rankos.
***
Titeniams ne visada būdavo lengva leisti sūnui sportuoti, nes pinigų tam jie ne visada turėdavo. Tėvas niekuomet neužmirš pirmųjų sūnui nupirktų profesionaliems sportininkams skirtų vitaminų.
Tuo metu 300 litų kainavę vitaminai šeimai buvo brangus pirkinys. Bet būtent jie silpnos sveikatos berniukui padėjo atgauti jėgas ir paskatino rimčiau žiūrėti į plaukimą.
„Mums tie 300 litų buvo tokie didžiuliai pinigai, kad su žmona ėjome pas trenerį klausti, ar tie vitaminai tikrai būtini.
Kai Žilvinas paaiškino, kad be jų negali Giedriui skirti didesnio krūvio, sukandę dantis nupirkome. Matėme, kad vaikas gyveno baseinu, tad patys geresnio kąsnio atsisakėme“, – sakė A.Titenis.
Ir Giedrius mena, kaip vaikystėje ne kartą puolė į ašaras, kai tėvai ne visuomet išgalėdavo jį išleisti į treniruočių stovyklas.
„Tuo metu nesuprasdavau, iš kur pinigai atsiranda. Jeigu neturi, gauk, galvodavau“, – prisimena G.Titenis, dabar reikalui prispyrus pats materialiai paremiantis tėvus.
Ž.Ovsiukas irgi puikiai prisimena Giedriaus pirmąsias treniruotes.
Bet ne todėl, kad būsimas pasaulio čempionato prizininkas sugebėjimais būtų išsiskyręs iš kitų beveik šimto treniruotes pradėjusių lankyti vaikų.
Jaunas treneris negalėjo numanyti, kad iš liguisto, kasmet sunkiu plaučių uždegimu sergančio, iškrypusiu stuburu berniuko išaugs tvirtas 193 centimetrų ūgio pasaulio čempionato prizininkas.
G.Titenis niekada netroško visko gauti iškart. Nuo vaikystės jis žinojo, kad daug ką galima pasiekti sunkiai dirbant.
Ir bausdavo Giedrių treneris ne už tingėjimą, bet dažniausiai už vaikiškas šunybes. Pasaulio čempionato prizininkas iki šiol pamena, kaip turėjo atlikti tūkstantį atsispaudimų už tai, kad sniego gniūžtėmis apmėtė būsimą savo merginą Armintą.
Per dešimt metų Giedrius neatėjo vos į kelias treniruotes. „Kai 6 valandą ryto jau reikėdavo važiuoti į rytinę treniruotę, ne aš Giedrių keldavau, o jis mane“, – prisiminė sūnų ankstyvais žiemos rytais į baseiną vežiojęs A.Titenis.
Kad ankstyvas kėlimasis nenueitų perniek, tėvas ir pats pradėjo plaukioti 25 metrų ilgio Anykščių baseine.
Bet palenktyniauti baseine su sūnumi vyras pabandė tik kartą. Lenktynių baigtis visiems buvo aiški iš anksto. A.Titenis prisipažino ne kartą šiurpęs nuo sūnui skiriamų krūvių. Per dieną treniruočių metu Giedrius nuplaukia apie 10 kilometrų.
Pasiduoti Giedriui nebūdinga. „Sunkiausia per varžybas būna paskutinėmis sekundėmis. Tada save įtikinėju, kad reikia tik truputį pasistengti, ir bus baigta“, – kalbėjo tvirtų nervų, valingas ir jokių prietarų prieš varžybas nesilaikantis plaukikas.
Nors dabar geriausiu treneriu pasaulyje G.Titenis vadina Ž.Ovsiuką, į baseiną pirmą kartą Giedrių pakvietė ne jis, bet kaimynas masažuotojas Redas Pivoriūnas.
Jis masažavo Giedriui stuburą ir pakvietė užsukti į baseiną, kuriame jau plaukiojo jo vyresnysis brolis Mantas ir visi kaimynų vaikai.
Metus baseiną palankęs G.Titenis dėl ligos nutraukė plaukimo pamokas ir manė, kad niekada nesugrįš.
Plaukikas gerai pamena tą vasarą, kai važiuodamas dviračiu pasitikti iš baseino grįžtančių draugų susitiko trenerį Ž.Ovsiuką. Šis Giedrių vėl paragino ateiti į baseiną.
„Jei ne tas susitikimas, gal būčiau ir nebeplaukiojęs“, – svarstė Giedrius, kurio vėliau treniruočių nebeatbaidė ir kelios baseine patirtos traumos.
Šalia kairiosios vaikino akies matyti nemažas randas. Jis Giedriui liko po to, kai kaktą prasikirto paslydęs ant šlapio baseino suolelio.