Vedybos su užsieniečiais — tarsi šuolis nuo tramplino

Nors per tą laiką moteriai teko patirti visokių išbandymų, vis dėlto emigracijoje praleisti metai, pasak jos, gražiausi ir laimingiausi gyvenime.

Nors gyvenimas Šveicarijoje jai pagaliau šypsosi (Janina gyvena gražiuose namuose, turi šveicarą širdies draugą Jeaną Fehrą), čia pasiilgsta daug ko, bet labiausiai — lietuviškų ievų, kurias pavasarį glėbiais skindavo Lietuvos pamiškėse.

„Sykį pavasarį užsispyrusi ieškojau nors vienos žydinčios ievos. Neradau. Pilna medžių, panašių į ievas, bet priėjusi arčiau pamatai, kad tai — ne ievos, o vynuoginės vyšnios“, — gailisi romantiškos sielos moteris, knygų „Vartai Nr.3“, „Vila „Edelveisas“ autorė. Jose ji aprašė tai, ką patyrė gyvendama daugelio lietuvių moterų svajonių šalimi vadinamoje Šveicarijoje.

Neseniai Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje J.Survilaitė pristatė savo poezijos knygelę „Alpių miražai“. Joje — ne tik vaikystės prisiminimai, bet ir gražioji jaunystė, Lietuva — nuolatinė svajonių šalis, į kurią norisi grįžti. Perskaitęs šią nuoširdžią knygelę kiekvienas supras, kad eilėraščiai parašyti svetimoje šalyje gyvenančios moters — emigrantės. Ypač jautriai tai pajuto Janinos likimo sesė — į Šveicariją nutekėjusi šios knygelės dailininkė Birutė Gujer.

Moterys — giminaitės. Abi — nuo Raseinių. „Mano senelis, buvęs knygnešys Martynas Survila — Birutės prosenelis. Jo pavardė iškalta atminimo lentoje prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune“, — didžiuojasi garsiojo senelio tradicijas tęsianti anūkė.

Prasigyvenusi Šveicarijoje, gimtinėje Janina įsteigė Knygnešio Martyno Survilos premiją, kurią, pasitardama su Lietuvos knygnešio draugijos valdyba, dešimt metų dalijo Lietuvos mokytojams, bibliotekininkams, leidyklų darbuotojams.

J.Survilaitės šeimos istorija — nepavydėtina. Janinos tėvas mokytojas Jonas Survila priklausė Šaulių organizacijai, už tai po karo buvo sušaudytas Orienburgo kalėjime. Du jos broliai po karo žuvo nuo minų. Tik vyriausias brolis Algirdas, už pasipriešinimą sovietams iškentęs Sibiro kalėjimus, gyvas sveikas tebegyvena Raseinių rajone, Kalnujuose.

Kodėl talentinga moteris kūrybos ėmėsi taip vėlai — tik gyvendama Šveicarijoje? „Man, kaip sovietų valdžios priešų dukteriai, visi keliai buvo uždaryti: negalėjau rašyti mokslinio darbo, visus 50 metų nebuvo leidžiama išvykti į užsienį, o apie kūrybą negalėjau nė pagalvoti. Daug kas šiandien man prikaišioja, ko išvykau į Šveicariją. Priimu tuos priekaištus, o ir pačią nuolat kankina tas klausimas, ir visada galvoju grįžti atgal — tik laukiu patogaus laiko ir progos“, — sako gražų gyvenimą svetur susikūrusi, bet kasmet į Lietuvą parvykstanti J.Survilaitė.

Janina kilusi iš Raseinių rajono Žuveliškių kaimo, kurio, deja, nebėra. Per jį eina autostrada Vilnius—Klaipėda. „Mano tėvų žemėje stovi „Karpynės“ sodyba. Pažįstami juokais ragina prie „Karpynės“ prikalti lentelę, kad čia gimiau, bet man to nereikia — paveldėtą žemę atidaviau broliui, o jo žemę nukėlė kažkur kitur“, — liūdną savo gyvenimo Lietuvoje istoriją dėsto Janina.

Baigusi Raseinių gimnaziją ji studijavo Vilniaus universitete, Raseinių ir Vilniaus vidurinėse mokyklose bei Klaipėdos universitete dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Po skyrybų su pirmuoju vyru pažįstami supažindino su buvusiu kauniečiu Stanislovu Vaitkevičiumi, po karo emigravusiu į Ciurichą.

„Jis ieškojo slaugytojos iš Lietuvos — buvo labai pasiligojęs, o Šveicarijoje slaugymas labai brangus, jis tam pinigų neturėjo. Gero gyvenimo išlepintos šveicarės tokių sunkių darbų nedirba, neturi kantrybės, atjautos negaluojančiam žmogui. Mūsų bendri pažįstami pasiūlė jį prižiūrėti man. Pagalvojau — kodėl ne? Buvau išsiskyrusi, neturėjau pinigų dukterų Editos ir Vilijos mokslams, nes buvusiam vyrui palikau viską, ką buvome užgyvenę“, — tuometes nelinksmas nuotaikas mena Janina.

Pasielgė ne kaip šveicarė — nepareikalavo savo dalies. „Laisvė man buvo svarbesnė“, — tuomečio drąsaus poelgio nesigaili moteris.

Ji nuvyko į Šveicariją, bet slaugyti ligonio iš pradžių neleido — reikėjo baigti slaugių kursus. Janinai trukdė kalbos barjeras: Lietuvoje ji mokėsi vokiečių kalbos, o Šveicarijoje — visai kitas dialektas. Turėjo išlaikyti šio dialekto egzaminą. Išlaikiusi egzaminą, baigė slaugymo kursus, kurie jai davė labai daug naudos.

Po kurio laiko 22 metais vyresnis Stanislovas pasiūlė: „Ženijamės! Būsi mano žmona.“ Vadinamajai svetimųjų policijai pasakė, kad Janina — labai gera slaugytoja, todėl sutartį pratęsia. „Baigiantis trečiam viešnagės mėnesiui Šveicarijos „svetimųjų policija“ atsiuntė man laišką, kuriame buvo parašyta, kad jeigu tuoj pat AŠ NEVESIU Vaitkevičiaus, turėsiu išvykti iš Šveicarijos“, — keistas vestuvių aplinkybes mena už svetur gyvenančio tautiečio ištekėjusi moteris. Nors vedybos buvo vėlyvos, šiek tiek prievartinės, abu vėliau labai gražiai sutarė ir gyveno.

Vėliau Janina įsidarbino senelių namuose. „Dabar man senatvė nebaisi — žinau, kaip lengviausia numirti. Dar neparašiau testamento, bet tokio amžiaus, kokio esu aš, šveicarai juos yra parašę“, — sako šios šalies papročius puikiai perpratusi Janina.

Jos giminaitės, buvusios dailės mokytojos B.Gujer gyvenimo istorija — kitokia. „Šveicarija nebuvo pirmoji užsienio šalis, į kurią nuvykau, — subtiliai, kaip dera Šveicarijoje, į pokalbį įsiterpia Birutė. — Prieš tai buvau išvažinėjusi beveik visą Europą, dalyvavusi konferencijose, kongresuose, turėjau draugų Švedijoje, Suomijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Vakarų kultūra man buvo žinoma. Bendravimas tarp žmonių ten buvo laisvesnis, atviresnis, paslaugesnis nei tuo metu pas mus.“

Radviliškio, Raseinių vidurinėse mokyklose, vėliau — Vilniuje dailės mokytoja dirbusi Birutė buvo tarp tų, kurie po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje vykdė švietimo reformą. Jai atsivėrė vartai į pasaulį. Dailės mokytojų konferencijoje Estijoje užmezgė pirmuosius ryšius su Tarptautinės dailės ugdytojų organizacijos nariais, pradėjo važinėti į kongresus, seminarus užsienyje ir organizuoti tarptautines dailės mokytojų konferencijas Lietuvoje.

Birutė negalėjo nustygti vietoje, tačiau šeimoje prasidėjo problemos.

„Kaip ir visos moterys, ištekėjusi gimdžiau vaikus, šluosčiau dulkes, klausiau amžinų vyro priekaištų, kad geriau būtų vedęs melžėją nei mokytoją“, — gyvenimą Lietuvoje ne be kartėlio prisimena moteris.

Karjera sugriovė šeimą? „Nemanau. Su vyru išgyvenome 25 metus, vaikai užaugo, pamažu išsiskyrė požiūriai į gyvenimą. Juk jis mane vedė dvidešimtmetę. Aš tada buvau paklusni, jauna mergaitė, kuri vėliau subrendo, išsiskleidė kaip rožė. O kokia rožė be spyglių?“ — juokais savo skyrybų priežastį įvardija Birutė.

Po skyrybų Birutė gyveno Raseiniuose ir apie jokią Šveicariją negalvojo. Lūžis gyvenime įvyko po Raseinių vidurinės mokyklos jubiliejaus prieš penkiolika metų. Į užsienio lietuvių laikraščius Birutė parašė skelbimą, kviečiantį buvusius mokytojus ir mokinius dalyvauti šventėje ir jubiliejinėje parodoje.

Tarp kitų sulaukė ir Ciuriche gyvenančios J.Survilaitės laiško su keletu piešinukų. Po šventės Birutė Janinai nusiuntė kelias nuotraukas, kuriose įamžinta, kaip Birutė su mokiniais kabina Janinos atsiųstus piešinius. Tą nuotrauką pamatęs Janinos pažįstamas šveicaras paprašė žūtbūt surasti Birutę.

„Po skyrybų nebenorėjau savo gyvenimo su niekuo susieti. Kai sulauki 50 metų, dalis gyvenimo jau nugyventa, o tu stovi tarsi ant uolos krašto turėdama apsispręsti: arba rinktis tolius, kurie dar laukia, arba pasilikti su neįgyvendintomis svajonėmis. Pasirinkau pirmąjį variantą“, — nesigaili moteris.

Šveicaras Gottliebas (Birutė jį vadina lietuviškai — Godžiu) buvo tas žmogus, su kuriuo jai buvo gera. Vedybos su juo jai buvo tarsi šuolis nuo tramplino: užsimerki ir leidiesi. Ir viliojantis, ir bauginantis. „Gal ir naiviai skamba, bet tekėjau iš meilės. Jis — eilinis šveicaras, iš vidurinio luomo, tikrai ne milijonierius, metais už mane vyresnis. Buvo jau išsiskyręs ir, kaip daugelis šveicarų, šveicarės vesti nebenorėjo“, — sutuoktinio pasirinkimu nesistebi jo tautietes pažinusi Birutė.

„Šveicarės emancipuotos. Jeigu augina vaikus, karjeros atsisako. Nemoka derinti šeimos su karjera, be to, vaikų darželių ten nėra ir nereikia, nes šveicarai įsitikinę, kad mamos, šeimos auklėjimas — geresnis. Augindamos vaikus šveicarės jaučiasi atliekančios šventą darbą. Jei paklausi senutės, kodėl ji visą gyvenimą nedirbo, labai dažnai ji atsakys: „Aš auginau dukterį!“ — draugės pasakojimą „šveicariškais vaizdeliais“ papildo Janina.

Paklausus, ar šveicarai geresni nei lietuviai, Birutė atsako, kad ir Šveicarijoje yra visokių. „Kolega šveicaras taip paaiškino savo tautiečių būdą: jeigu skauda širdį, turi kokių nors sielos problemų, turi eiti arba pas kunigą, arba pas psichoterapeutą. Pagalbos ir paramos tikėtis iš artimųjų šveicarų šeimose nėra įprasta. Jeigu trūksta pinigų — yra bankai. Jeigu kas nuskriaudė — yra policija“, — pasakoja Birutė.

Šveicariškame kolektyve dirbanti moteris teigia, kad jai, emigrantei, šveicarai draugiški: „Kai savo gyvenimo aprašymą pateikiau vyriausiajai migracijos komisijai Berne, gavau atsakymą, kad mano mokslo diplomas prilygsta Šveicarijoje gautam išsilavinimui.“

Nepaisant to, kad Šveicarija Birutę, galima sakyti, priėmė išskėstomis rankomis, ji tebemyli tėvynę. „Esame gimę lietuviais ir mirsime lietuviais. Nesvarbu, kur gyvensime“, — neabejoja.

Nuo Šveicarijos kalnų, nuo ežerų ir Janinai Lietuva atrodo labai graži. „Aš ją myliu, man ne gėda pasakyti, kad esu lietuvė. Ir savo draugus šveicarus supažindinu su Lietuva, pakviečiu atvykti. Parodau tai, kas gražiausia: nuvedu į M.K.Čiurlionio muziejų Kaune, nuvažiuojame prie Baltijos jūros. Visos už šveicarų ištekėjusios lietuvaitės stengiamės jiems įpiršti meilę Lietuvai“, — juokais slaptą „šveicarų sulietuvinimo“ planą atskleidžia Janina.

Nors pati Šveicarijoje sutiko visokių lietuvaičių — ir labai laimingų, ir verkiančių. Janinos nuomone, lietuvaitės į tą šalį dažnai atvažiuoja labai supykusios ant Lietuvos. „Kai pasiūlome stoti į mūsų bendruomenę, jos nei Lietuvos, nei lietuvių nenori matyti. Bet praeina metai, kiti, ir pačios pas mus ateina“, — įsitikino ne vienerius metus Šveicarijos lietuvių bendruomenei vadovavusi Janina.

Į žmogaus mirtį, pasak Janinos, Šveicarijoje žiūrima kitaip negu Lietuvoje. Ten nėra mirusiųjų kulto. Kapinėse nepamatysi nė vieno žmogaus. Per Vėlines šeimos nariai nuperka gėlių, vainikėlių, tiekėjams nurodo, kokios kapinės, pasako kapo numerį, ir tos gėlės nugabenamos, kur reikia — patys artimieji nesivargina vykti į kapines. Taupant žemę visi kapai kas 22—25 metai sunaikinami. Populiariausia palaikus kremuoti ir juos laidoti anoniminėse kapinėse. „Jos — labai gražios, visų lankomos ir niekada nenaikinamos“, — pasakoja tenykščiais papročiais besidominti J.Survilaitė.

Pasak Janinos, paveldėjimo klausimai šveicarams labai svarbūs, bet giminės santykiai — visiškai ne. Seneliai nepažįsta anūkų, juos pamato tik tada, kai šie sulaukia pilnametystės arba per jų vestuves. Labai dažnai anūkai į vestuves senelių nė nekviečia — juk tai jaunų žmonių šventė.

Visi gyvena amžiaus grupėmis: aš ir mano draugai. Šveicarai turi daug valstybinių švenčių: Kalėdos, Velykos, Sekminės, Šeštinės, Devintinės, Gegužės 1—oji — ne darbo dienos. Taip pat daug partijų, draugijų, įvairiausių klubų, bendruomenių, vyksta miestelių, kaimų šventės, į kurias renkamasi su šeimos nariais, bendradarbiais, giminėmis, kaimynais.

Šeimų tradicijos suprantamos labai laisvai. Nuo 18 metų vaikai palieka šeimas ir pradeda savarankišką gyvenimą, todėl ir susitinka rečiau. Senoji pensininkų karta turi savo stalus mėgstamuose restoranuose, kur vos ne kasdien buriasi savomis kompanijomis. Jaunimo restoranuose pamatysi labai retai.

Lietuvoje susirinkus draugėn tapo geru tonu koneveikti valdžią. „Jeigu trys šveicarai susėda restorane prie stalo, jie daro tą patį“, — radusi lietuviškų ir šveicariškų sąsajų juokiasi Birutė.

Janina ir Birutė patvirtina mano spėjimą: šveicarai — tikslūs kaip laikrodžiai. Jeigu nori ką nors aplankyti, turi susitarti iš anksto. Antraip atidaręs duris gali išgirsti: „Bet mes nebuvome susitarę.“ Jeigu sutarta susitikti šeštą valandą, o atvažiuosi penkiolika minučių anksčiau, turėsi laukti, kad, gink Dieve, neužeitum anksčiau. Vėluojant būtina paskambinti ir atsiprašyti.

Be galo užsiėmusiai moteriai — Ciuricho menų universiteto bendradarbei B.Gujer — nebuvo lengva rasti laiko šios vasaros išvykai į Lietuvą. Išsiruošė tik tada, kai darbų vadovas grįžo po dviejų mėnesių kelionės po Indoneziją. Dvi savaites lankiusi pažįstamus ir gimines į Ciurichą Birutė išskrido su trimis anūkėmis — dukters Beatos ir sūnaus Vaido dukrelėmis.

Mergytes prižiūrėjo senelis Gottliebas. „Jis — pensininkas, turi labai gražų hobį: jaunystėje konstravo lėktuvų, dabar — laivų modelius. Kai tik geri orai, važiuoja prie vandens ir juos plukdo. Turi šešis, konstruoja septintą. Ypač didžiuojasi garsiuoju „Moonraker“ laivo modeliu, kokiu filme plaukiojo garsusis Džeimsas Bondas. Aš dėl to labai laiminga. Aš irgi turiu laiko savo pomėgiui — tapybai“, — sako moteris.

Kodėl Birutė nesiilsi, netapo, o vis dirba? „Pasaulyje siaučia liga, panaši į kiaulių gripą, — darboholizmas. Be to, Šveicarijoje į pensiją moterys išeina sulaukusios 65 metų“, — paaiškina ji.

Kiekvieną dieną B.Gujer keliasi šeštą ryto ir važiuoja į darbą universitete. „Esu laiminga, kad galiu dirbti su žmonėmis, turinčiais sąsajų su Lietuva. Sužinojau, kad vieno bendradarbio disertacijos vadovas buvo kalbininkas Algirdas Greimas, gyvenęs Paryžiuje. Užtat jis man dabar — kaip brolis“, — jausmus šveicarui įvardija lietuvė.

Tikrieji jos giminės gyvena Lietuvoje. Sūnus Vaidas šią vasarą svečiavosi Ciuriche. Vilniuje gyvenanti duktė gydytoja Beata irgi neseniai aplankė mamą, į Lietuvą išsivežė pas ją atostogavusias dukteris. „Beata išsiskyrusi su vyru, todėl vis pagalvoju, kad galėtų persikraustyti į Šveicariją. Būtų smagu. Juk Janinos duktė gyvena šalia. Tik nežinau, ar anūkėms čia būtų geriau augti?“ — pasvarsto močiutė.

Įvairiuose Šveicarijos kantonuose galioja vis kitokie įstatymai — net vaikų atostogos kiekviename kantone prasideda ir baigiasi skirtingu laiku. „Prancūziukas, italiukas ir šveicariukas diskutuoja, iš kur atsiranda vaikai. Prancūziukas sako, kad juos atneša gandrai, italiukas — kad tėveliai nuvažiuoja į ligoninę ir ten nuperka, šveicariukas: „Negaliu pasakyti, nes kiekviename kantone — vis kitaip“, — šveicarišką gyvenseną atspindintį anekdotą papasakoja Janina.

Kaip ir kuo gyvena šveicarės? Kaip mėgsta puoštis? Pasak Janinos, išeiginių drabužių, tokių, kokių reikia gyvenant Lietuvoje, nelabai prireikia. Į darbą eiti išsidabinus nepadoru. „Avinčių aukštakulnius Ciuricho gatvėse nepamatysi — avimi tik sportiniai bateliai. Kai žentas šveicaras ar mano draugas J.Fehras atvažiuoja į Vilnių, jie labai stebisi, kaip moterys su aukštakulniais gali paeiti ir nenugriūti — juk šaligatviai tokie nelygūs“, — šypsosi jų įspūdžius perpasakodama Janina.

Net neklausta priduria: šveicarai ne sykį sakė, kad Lietuvoje moterys — labai gražios, ekstravagantiškai rengiasi. Tiesa, pagyvenusios jiems pasirodė tikros pikčiurnos. Tokių niekur kitur nebuvo matę.

Janina mėgsta gintaro papuošalus, tačiau jais puošiasi tik Šveicarijoje. Lietuvoje nieko tokiais nenustebinsi. Užtat nesiskiria su šveicarišku laikrodžiu su savo draugo J.Fehro inicialais. Nors didžiausia pasaulyje plastikos chirurgijos klinika stovi prie Ciuricho ežero, čia pakoreguoti kūno formų suvažiuoja Holivudo žvaigždės, pasaulio turtuoliai. Eilinės šveicarės plastinių operacijų darytis nelinkusios: „Ten nėra plastinių operacijų kulto. Svarbiausia — gyventi sveikai ir atrodyti gražiai. Lietuvoje atėjusi į kirpyklą ar grožio saloną susigėsti, kad tokia sena atėjai gražintis, o ten priešingai — nė vienos jaunos moters kirpykloje, vien senikės“, — skirtumus pastebi Janina.

Plaukus pagyvenusios moterys dažo labai retai. Užtat jų trumpų žilų plaukų šukuosenos — labai gražios. Pasak Janinos, daug gražiau atrodo natūralūs, tvarkingai pakirpti nedažyti plaukai nei peroksidu nubalinti, nutriušę, apipešioti. „Pagyvenusios moterys ten labai gražiai rengiasi, viskas suderinta: jeigu sijonukas mėlynas, ant palaidinukės turi būti mėlynų gėlyčių. Ir būtiniausiai — lūpose šypsena“, — susižavėjimo pedantiškųjų šveicarių gyvenimo ypatumais negali nuslėpti J.Survilaitė.