Pasiruošimą kelionei į Borneo salą prisimenu su siaubu. Jis truko gerokai ilgiau nei trijų savaičių viešnagė egzotiškame krašte, o už pinigus, kuriuos išleidome, gerą mėnesį su vyru būtume galėję lepintis poilsiu prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje.
Lėktuvo bilietų į Borneo, spustelėjęs kelis kompiuterio klavišus, nenusipirksi. Norintys pasiekti šią salą bilietus dažniausiai perka Indonezijoje, kur lėktuvai atstoja autobusus.
Daugelis Indonezijos skrydžių kompanijų įtrauktos į Europos Sąjungos juodąjį sąrašą, joms uždrausta skraidyti į Europą, išskyrus nacionalinę kompaniją „Garuda Indonesia“.
Birutė mus ramino, kad svarbiausia atskristi iki Džakartos, Indonezijos sostinės, o iš ten pasiekti Borneo - vienas juokas. Bet man reikia viską žinoti iš anksto.
Per mėnesį galų gale įsigijau bilietus iki pat Borneo. Septyni skrydžiai laukė vien Indonezijoje.
Šeštadienis, liepos 25 diena. Sudie, Londone. Borneo, atvykstame!
Daugybė daiktų vos telpa didžiulėse mudviejų su vyru kuprinėse, krepšiuose ir maišuose. Tačiau palikti nieko negalima. Vien apsaugos priemonės nuo uodų ir kitų džiunglių pavojų sveria gal penkis kilogramus. Atrodo, kad greičiau numirsime patys, nei tie, kurie norės mus sukandžioti.
Be to, prieš kelionę tenka ne kartą pasiskiepyti ir už tai pakloti nemenką sumą. Nespėjame pasiskiepyti tik nuo hepatito B, tačiau bičiulis gydytojas ramina: jei atsidursiu Borneo ligoninėje, ir man reikės perpilti kraują, jokie skiepai nuo viruso nebeapsaugos.
Virusų ir ligų grėsmę pajuntame dar nespėję atsidurti džiunglėse.
Kai po septynias su puse valandos trukusio skrydžio nusileidžiame tarpinėje stotelėje Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai), mus pasitinka oro uosto darbuotojai, veidą prisidengę medicinos kaukėmis.
Mums į kaktas jie taikosi šautuvus primenančiais lazeriais, kuriais matuojama kūno temperatūra. Londonas ten, pasirodo, laikomas vadinamojo kiaulių gripo sostine.
Sekmadienis, liepos 26 diena. Dar aštuonios valandos, ir mes - Džakartoje, Indonezijos sostinėje.
Pavargę po skrydžio, tempdami kuprines, praeiname pro eilę viena greta kitos įsikūrusių valiutos keityklų. Iš kiekvienos mus šaukia užsukti, net tempia į vidų.
Vienoje jų pardavusi dolerius gaunu didžiulį pluoštą banknotų - vienas doleris lygus maždaug 10 tūkstančių Indonezijos rupijų. Įsivaizduokite, kaip atrodo penki milijonai!
Tik viešbutyje pastebiu, kad, saugodama ką tik gautus milijonus, pamečiau savo piniginę su visomis kredito kortelėmis ir 500 dolerių - nuovargis ir stresas padarė savo.
Nepatikėsite! Grįžusi į pinigų keityklą atgaunu piniginę ir viską, kas joje buvo.
Štai tau ir Džakarta, daugiau nei 8 milijonus gyventojų turintis miestas. Jis laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje.
Pirmadienis, liepos 27-oji. Viešbutyje nusnaudę keturias valandas, sėdame į vietinių oro linijų lėktuvą. Iš šimto keleivių mes su Dexteriu - vieninteliai baltaodžiai.
Pakeliui tenka persėsti į kitą lėktuvą pietinėje Borneo salos dalyje.
Žvelgiant pro lėktuvo langus į salą apima liūdesys. Šalia sodria žaluma spindinčių ir žmogaus rankos nepaliestų džiunglių - siaubingi salos niokojimo pėdsakai.
Vienur - seniau išdeginti plotai, kitur - dar rūkstantys.
Borneo tragedija - palmių plantacijos. Įkalbėję gyventojus ar institucijas parduoti miško plotus, palmių aliejų spaudžiantys ir eksportuojantys verslininkai kerta medžius, išdegina augaliją ir sodina palmes.
Skrisdamas virš salos akivaizdžiai pamatai, kokia griaunanti jėga yra žmogus.
Nusileidę miestelyje, kuriame gyvena B.Galdikas, pajuntame nežmonišką karštį ir alinančią drėgmę. Vos pavelkame kojas ir savo nešulius.
Mus pasitikusios dvi merginos praneša, kad Birutė į ligoninę išvežė tris pas ją viešėjusius savanorius - jiems įtariamas kiaulių gripas.
Nepaisydami šio nesklandumo, netrukus traukiame pas orangutanus. Pirmoji pažintis - su vos dvejų metų mažyliais, kuriuos prižiūri septynios moterys, atstojančios jiems motinas.
Mus ištinka lengvas šokas. Penkiolika mažylių mūsų kūnais ima lipti tarsi medžiais, tampo plaukus, bando krimstelėti ranką ar koją.
Mudu su Dexteriu jiems tapome didžiule atrakcija, nes pašaliniai į orangutanų globos ir reabilitacijos centrą - jį lietuvė mokslininkė įkūrė 1971-aisiais - užsuka itin retai.
Atvykėliai dažniausiai atvedami tik pas mažuosius. Tokio amžiaus gyvūnai neįsimena sąlyčio su žmonėmis, neprisiriša prie jų.
Augdami jie mato vis mažiau žmonių, nes pagrindinis centro tikslas - parengti orangutanus gyvenimui laisvėje, kur žmogus nėra jų draugas.
Ilgas ir platus mano sijonas būriui mažųjų orangutanų tampa žaidimų aikštele. Mažyliai jį graužia, tampo, įsikabinę į jį supasi.
Staiga jie sumano pažaisti slėpynių ir visi penkiolika užsimoja sulįsti po sijonu tarsi į palapinę!
Ne mažiau žaisminga pramoga tampa Dexterio plaukai. Per keturias valandas, kurias praleidome su orangutanais, mano vyro garbanos gerokai praretėjo, o drąsiausias iš visų, vardu Williamas, dar ir Dexterio batą apgraužė.
Tai, žinoma, menkas nuostolis. Matydama dideles orangutanų akis, smalsius jų žvilgsnius, reakcijas, kiekvieno išskirtinumą, suprantu, kodėl jie dar vadinami džiunglių žmonėmis, raudonaisiais mūsų broliais. 98 procentai orangutanų genų sutampa su žmogaus.
Antradienį, liepos 28 dieną, tikėjomės keliauti į džiungles, tačiau po susitikimo su Birute paaiškėja, kad planai - visai kiti: savaitę praleisime jos įkurtame orangutanų globos ir reabilitacijos centre.
Šis centras - jos didžioji gyvenimo prasmė, ašis ir širdis.
Į Birutės globą patenka našlaičiais likę ar žmogaus nuskriausti orangutanai. Globos ir reabilitacijos centre jie prižiūrimi tol, kol gali savarankiškai gyventi laisvėje.
Orangutanai - sparčiausiai pasaulyje nykstantys primatai, saugomi kaip ir kitos žmoginės beždžionės - gorilos bei šimpanzės.
Veterinarijos klinikoje yra laikoma kiekvieno į centrą patekusio orangutano byla su ligos ir gyvenimo istorija. Visi jie turi vardą, tad bylos išdėstytos pagal abėcėlę.
Dažniausiai orangutanai į Birutės rankas patenka būdami vos kelių mėnesių, kai jų motinas vietiniai nužudo maistui ar iš baimės, šioms atsitiktinai užklydus į kaimus ar palmių plantacijas.
Mažylius vietiniai gyventojai linkę pasilikti namuose kaip naminius gyvūnus, kuriuos vėliau tikisi parduoti zoologijos sodui. Tokia veikla - nelegali.
Išgirdusi, kad kuriame nors kaime auginamas orangutanas, Birutė su savo komanda vyksta jo gelbėti.
Šiuo metu centre gyvena 330 orangutanų, kuriuos prižiūri maždaug du šimtai žmonių.
Birutė mums daug pasakoja apie orangutanus. Buvau šokiruota, kad grąžinti našlaičiu likusį orangutaną į laisvę užtrunka aštuonerius metus!
Globos ir reabilitacijos centre jie suskirstyti į penkias amžiaus grupes.
Iki penkerių metų orangutanus prižiūri vien moterys, atstojančios jiems motinas, o nuo penkerių metų gyvūnais rūpinasi vyrai. Paaugliai būna labai stiprūs, moterims juos suvaldyti pernelyg sunku.
Trečiadienis, liepos 29-oji. Birutė mus supažindina su paralyžiuota orangutane, vardu Kiki. Šešerius metus nevaikštančią ir specialiai jai pritaikytoje kėdėje sėdinčią orangutanę gaubia išskirtinis centro darbuotojų dėmesys.
Netrukus paskui Birutę traukiame į tankmę. Braunamės per krūmus, kol prieš akis išnyra keli nameliai. Greta - jaunos indonezietės su mažais orangutanais ant rankų. Šie - su sauskelnėmis. Nė metų neturintys mažyliai godžiai geria pieną iš buteliukų.
Kaip ir žmonių vaikai, iš pradžių jie - baugštūs, bet vėliau įsidrąsina, nori bučiuotis, glaustytis, apsikabinti. Jei užčiuops ant drabužių sagą ar kaspinėlį, tuoj pat nugrauš - neperkalbėsi.
Sauskelnės jiems keičiamos kas kelias valandas, prieš tai išmuilinus užpakaliuką ir išmaudžius po dušu iš laistytuvo.
Padedame prižiūrėtojoms juos užmigdyti. Guolį kiekvienam mažyliui atstoja dėžė, pilna minkšto audinio atraižų.
Paguldžius lieka įduoti buteliuką ir šiek tiek palaukti, kol mažieji orangutanai ims snausti. Mudu su Dexteriu užmigdėme šešiolika jų!
Visiems išėjus iš namelio, padūkėliai kartais iš savo lovų perlipa pas kaimynus, nori žaisti, kėsinasi atimti kito buteliuką.
Sunku net įsivaizduoti, kas ten dedasi naktį. Įsisiūbuoti šėlionėms neleidžia nakčiai pasiliekančios dvi prižiūrėtojos.
Ypatingas jausmas užplūsta stebint šiuos nuostabius gamtos kūrinius, tačiau jų akyse nesunku įžvelgti liūdesį. Jie - našlaičiai, auginami tarsi vaikų namuose, trokštantys dieną naktį nepaleisti savo motinos, o prižiūrėtojos jiems tegali skirti kelias valandas dėmesio ir šilumos.
Kai eini pro šalį, visi žiūri tau į akis, bando atkreipti į save dėmesį, tiesia rankas, kad tik paimtum į glėbį.
Vienas orangutanas, vardu Maxas, mane tiesiog įsimylėjo - laižydamas, glaustydamasis, bučiuodamas mane jis tikėjosi, kad aš lyg motina atsakysiu tuo pačiu.
O prie Dexterio nėjo nė vienas. Orangutanai labai greitai ima skirti vyrą ir moterį. Galbūt dėl to, kad anksti pradeda bijoti vyrų? Mačiau didžiulį randą ant vieno mažylio kaklo - nelaisvėje jis greičiausiai buvo laikomas pririštas viela.
Ketvirtadienis, liepos 30 diena. Aštuntą valandą ryto traukiame pas vyresnius, dvejų metų sulaukusius orangutanus.
Ankstyvas rytas jiems - žaidimų ir treniruočių metas. Tam skirtos specialios trasos iš virvių, pagalių ir padangų.
Tarsi tarzanai orangutanai šuoliuoja nuo vienos virvės ant kitos, supasi lopšiuose iš padangų.
Jei šokinėjant kuriam nepavyksta įsikabinti, teškiasi iš aukštybių ant žemės ar kuriam žioplinėjančiam ant galvos.
Jei vienas užšoka - dar nieko, bet jei du ar keli, gali likti be plaukų.
Kiti specialiai taikosi užšokti žmonėms ant galvų, todėl stengiamės neprarasti budrumo.
Orangutanai nori išbandyti ir savo dantų aštrumą, tad po visą dieną trukusių žaidimų grįžtu ant kūno turėdama septynis nemenkus įkandimus. Jie kanda dūkdami, neagresyviai, tačiau žaizdų lieka.
Žaidimai aprimsta tik tuomet, kai ateina laikas ėsti. Džiunglėse augančiais vaisiais, cukranendrėmis, bananais ir pienu gyvūnai šeriami penkiskart per dieną.
Neklaužadas, kurių, kaip ir tarp žmonių, pasitaiko, prižiūrėtojos drausmina pakeldamos balso toną ir riktelėdamos: „Negraužk“, „Atsitrauk“.
Nematėme, kad kuri būtų sudavusi per užpakalį ar tramdžiusi jėga.
Vyresnieji miegoti irgi eina anksti - apie 16 valandą. Kiekvienas jų noriai įlenda į specialų maišą, tarsi į miegmaišį, kuriame jaučiasi saugūs tarsi lizde.
Ryte prižiūrėtojai maišus surenka, išskalbia ir vakare vėl paduoda švarius. Tik aštuonerių metų orangutanai miega nebe maišuose. Gavę šakų, jie mokosi iš jų susisukti guolį.
Penktadienis, liepos 31-oji. Birutė mus siunčia maudyti trejų metų orangutanų. Ankstų rytą jie dar tupi nameliuose, kiekviename - po keturis.
Pasiskirstome į dvi komandas - vienoje aš ir dvi prižiūrėtojos, kitoje - Dexteris su dviem palydovais.
Iš žarnų švirkščiančiu vandeniu prižiūrėtojos pirmiausia aplieja gyvūnus. Tuomet ateina mano eilė - imu didžiulį muilo gabalą ir kibirėlį vandens. Reikia kruopščiai išmuiluoti orangutanams galvas, pažastis, akis, užpakalius, kojas, rankas.
Atrodo paprasta? Nieko panašaus!
Jie slysta man iš rankų, laižo muilą, taikosi jo atsikąsti (muilas jiems labai skanus!), kai kurie užšoka man ant kupros, todėl maudydama juos išsimaudau ir pati.
Stebėdami, kaip muiluoju vieną jų, organgutanai ir patys puola vienas kitą muiluoti.
Dvi prižiūrėtojos tuo metu šveičia namelį.
Galiausiai maudynės baigiasi, ir visi orangutanai vaikšto švarutėliai ir kvepiantys.
Švara yra artima jų prigimčiai. Laisvėje orangutanai prausiasi vandens telkiniuose ar per lietų.
Šeštadienis, rugpjūčio 1-oji. Didžiąją gyvenimo dalį orangutanai praleidžia medžių viršūnėse, todėl penkiamečiai globos ir reabilitacijos centro gyventojai jau visai dienai išleidžiami į džiungles.
Užvertę galvą stebime, kaip jie juda nuo medžio ant medžio, tarsi skrenda, nors visuomet laikosi bent už vienos galūnės. Jų kojos išlavintos, kaip ir rankos.
Vyresnėliams žmonės jau mažiau reikalingi. Jie bendrauja tarpusavyje, o žmones prisimena tik išalkę. Penkiamečiai dar negali patys prasimaitinti, todėl kviečiami ėsti penkis kartus per dieną.
Šiems orangutanams jau neberūpi žaisti. Jiems norisi rungtis, kovoti už save, ypač tada, kai šalia yra vyras.
Orangutanas Omri iš pradžių lyg ir draugiškai elgiasi su Dexteriu, tačiau jau po kelių minučių Dexterio drabužiai - suplėšyti, jis pats - išpurvintas, ranka sukandžiota iki kraujo, o lūpa - prakirsta. Penkiamečiai orangutanai labai stiprūs - nepasipriešinsi.
Suprantu, kad orangutanai, nors ir turintys daug panašumų su žmogumi, yra laukiniai ir be galo stiprūs gyvūnai.
Baigiantis pirmajai įspūdžių kupinai savaitei Birutė surengia paslaptingą žygį.
Ji net neišduoda, kuria kryptimi traukiame, nes tai - slapta vieta, kur gyvena vyriausi, septynerių aštuonerių metų orangutanai.
Paaugliai orangutanai beveik nesutinka žmonių, tik Birutę ir vyrus, kurie juos prižiūri.
Stiprūs tarsi eržilai, jie jau pasirengę savarankiškam gyvenimui, tik dar nemoka susisukti guolio ir pernakvoti grįžta į namus. Laisvėje orangutanai kas naktį iš naujo suka guolį vis kitoje vietoje.
Birutė leidžia iš arti susipažinti su keliais aštuonmečiais. Didžiausias gardėsis jiems - sausų makaronų sriubų pakeliai. Tie, kurie valgomi užplikius karštu vandeniu.
Orangutanai patys išardo plastikinę pakuotę ir mielai traškina sausus makaronus.
Mums tenka laimė pabūti makaronų dalytojais. Prižiūrėtojas po vieną orangutaną atveda prie dėžės, jiems leidžiama pasiimti po kelis pakelius. Tačiau išvydę gardėsį, jie stveria, kiek pajėgia - po porą pakelių į kiekvieną ranką, koją ir dar į dantis.
Vėlų vakarą Birutė paprašo manęs padėti pašerti aštuonmečius, nes vienas prižiūrėtojas neatėjo į darbą. Ne kartą jau apkandžiotas Dexteris lieka viešbutyje.
Su keturiais didžiuliais maišais rambutanų einame siaurais mediniais tilteliais į namelius ant polių.
Jų sienos apkaltos retomis lentomis, per plyšius tarp jų orangutanai iškiša rankas. Birutė liepia kiekvienam jų į rankas įdėti po vaisių. Tačiau šie gudruoliai tiesia ne vieną ranką, o visas keturias galūnes.
Birutė turi žibintuvėlį, o aš - ne, todėl patamsyje jie daužo, tampo, traukia mane į savo pusę. Imu garsiai juos auklėti, vildamasi, kad, girdėdami balsą, jie elgsis atsargiau. Klausydama mano monologų, Birutė vos neapsiverkia iš juoko.
Ištrūkusi iš orangutanų rankų suprantu, kad daugiau tais pačiais drabužiais nebegalėsiu apsivilkti. Tačiau įžvelgiu ir privalumų - po kiekvieno susitikimo su šiais gyvūnais mudviejų su Dexteriu bagažas gerokai sumenksta. Drabužius tiesiog išmetame lauk.
Kiekvieną vakarą apsilankome karantino patalpose, kur laikomi suaugę įvairių traumų patyrę orangutanai.
Vienas trisdešimtmetis - liūdnas, linkęs į depresiją, atvežtas iš Malaizijos zoologijos sodo. Kitas, agresyvus, - iš Džakartos, nelegaliai laikytas ir auklėtas tarsi naminis gyvūnas.
Šešis mėnesius tokie gyvūnai laikomi atskirai nuo kitų ir stebimi.
B.Galdikas jais rūpinasi lyg artimais žmonėmis, kas vakarą atveža gardžių vaisių, cukranendrių, kad gyvūnai nesijaustų nuskriausti.
Vos tik pamačiusių Birutę orangutanų akyse įsižiebia vilties ugnelės. Visi jie turi viltį išsigelbėti ir gyventi laisvėje.
Baigiantis savaitei sužinome, kas Birutei neduoda ramybės.
Per 20 metų ji į laisvę paleido daugiau nei 400 orangutanų.
Per artimiausius dvejus galėtų išleisti dar apie du šimtus, tačiau neturi laisvo miško. Paleidusi juos ten, kur nesaugu, ilgai globotus gyvūnus pasmerktų žūčiai.
Salos gyventojų supratimo ir palaikymo Birutė nesitiki - vien regione, kur ji gyvena, išgautas palmių aliejus pernai davė 80 milijonų dolerių (192 milijonų litų) pelno. Su tokia pinigų suma rungtis negali jokie ekologiniai projektai.
Birutė orangutanus gali paleisti į nacionalinį Tanjung Putingo parką bei 76 tūkstančių hektarų ploto Lamandau rezervatą, kuris buvo iškovotas iš Indonezijos valdžios.
Tačiau ten orangutanų - jau pakankamai. Įleidus daugiau, jie puls kovoti vieni su kitais dėl ėdesio ir taip patys susinaikins.
Jų gyvavimui, atrodo, reikia visai nedaug - vienas hektaras džiunglių kainuoja 500 dolerių (1200 litų). Pažadame su Dexteriu padėti - raginsime žmones nupirkti bent šiek tiek miško Borneo saloje ir atiduoti jį orangutanams.
Manęs daug kas klausia, ar orangutanai nepabėga iš centro. Mažylius akylai saugo prižiūrėtojai, o didžiųjų niekas jau nesulaikytų.
Žinoma, yra buvę, kad jie ištrūksta, pasiklysta, tačiau po kelių dienų sugrįžta, nes dar nesugeba patys išlikti.
O išleisdama juos į savarankišką gyvenimą Birutė viliasi, kad jie niekada nebeieškos kelio atgal į centrą. Orangutano sėkmė ir laimė - gyvenimas laisvėje, toli nuo žmonių.
Mokslininkės B.Galdikas gyvenimas ir darbai
* Birutė Marija Filomena Galdikas gimė 1946 m. gegužės 10 d. karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Būdama dvejų su tėvais persikėlė į Kanadą, vėliau - į JAV.
* 1966 m. Britų Kolumbijos (Kanada) ir Kalifornijos (Los Andželas, JAV) universitetai jai suteikė psichologijos ir zoologijos mokslų bakalauro laipsnį. 1969 m. Kalifornijos universitete įgijo antropologijos magistro, o 1978 m. - daktaro laipsnį.
* 1971 m. su pirmuoju vyru Rodu Brindamouru sunkiai pereinamose Kalimantano džiunglėse įkūrė stovyklą ir pradėjo iki šiol besitęsiančią kovą dėl orangutanų išlikimo.
* 1987 m. pagal B.Galdikas rekomendacijas po gaisrų Borneo saloje 76 tūkst. hektarų žemės buvo paversti rezervatu.
* B.Galdikas gyvenimas ir darbai aprašyti šešiose knygose, apie ją sukurta filmų Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje.
* Mokslininkė už savo veiklą pelnė daug apdovanojimų, tarp jų - didžiausios pasaulyje už gyvūnų teises kovojančios organizacijos PETA (angl. „People for the Ethical Treatment of Animals“ - „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“) apdovanojimą (1990 m.), Jungtinių Tautų premiją (1994 m.), aukščiausią Kanados valstybės apdovanojimą - Kanados ordiną (1995 m.), aukščiausią Indonezijos apdovanojimą (1997 m.).
* 2007 m. TV3 projekte „Lietuvos garbė“ apdovanota už gyvenimo nuopelnus. Tai - pirmasis apdovanojimas, sulauktas tėvų žemėje. Mokslininkė didžiuojasi savo kilme, o rašydama vardą ant paskutinės jo raidės visada deda tašką.