Helsinkyje, Suomijos sostinėje, pastatyta raudono granito koplyčia įamžina suomio B.Lonrooso ir lietuvaitės Kristinos Kasperavičiūtės meilę.
Prisižadu būtinai susirasti tą įsimylėjėlių porą. O kol kas su moterišku pavydu apžiūrinėju 100 000 eurų Helsinkio miestui kainavusį statinį.
Paauksuotas koplyčios kupolas žėri saulėje - jį vainikuoja ne kryžius, o bronzinė širdis.
5 metrų aukščio koplyčios skliautuose - išdegtos keramikos plokštės, ant kurių - didžiulės Kristinos nuotraukos. Rankose ji laiko širdį - be abejonės, savo vyro, skulptoriaus Bjarne.
„Mano mylimoji širdie“, „Kiekviena diena šalia tavęs“, „Kaip aš tavęs ilgėjausi“, ir pagaliau pažadas - „Mes niekada neišsiskirsime“. Šie saldūs žodžiai suomių kalba iškalti po Kristinos kojomis.
Tokie atviri meilės prisipažinimai - visiškai neįprasti suomių akiai ir ausiai. Vieniems jie kelia susižavėjimą, o kitus stebina ir erzina. Kad ir kaip būtų, Meilės koplyčia nuolat apsupta įsimylėjėlių ir jaunavedžių.
„Ir kas tam suomių skulptoriui trinktelėjo į galvą, kad jis pastatė lietuvaitei skirtą Meilės koplyčią?“ - svarstau, telefonų abonentų knygoje ieškodama Lonrooso pavardės. Nerandu. Padeda Suomijos meno sąjunga.
Telefonu atsiliepęs vyriškis į pasisveikinimą sududena lietuviškai: „Labas labas!“ Susitikti susitarėme netrukus, nes, kaip pareiškė Bjarne, „susitikimo laiką suderins Kristina“.
Su pasitenkinimu konstatuoju, kad 10 metų drauge gyvenančių lietuvės ir suomio šeimoje - puiki suomiška tvarka: čia viską sprendžia moterys.
Jau dešimt metų prabėgo nuo vakaro Vilniuje, kai tik prieš mėnesį sutiktas suomių menininkas, šokdindamas viename klube Kristiną, jos paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“
Dabar ketinu išsiaiškinti, ar ji neapsiriko, tuomet pasakiusi: „Taip“.
Jei iš Helsinkio centro nors 15 minučių važiuosite metro, iš po žemių išnirsite tiesiai į mišką.
Kristinos ir Bjarne butuko langus gožia pušys. Iškart suprantu, kad atsidūriau skulptoriaus bute, nes vietos čia nedaug. Kambarys pilnas Bjarne darbų. O kadangi jis vis dar įsimylėjęs, tarp jų daug širdžių.
Su Kristina įsitaisome gerti kavos. Apkalbėsime Bjarne iš visos širdies, nes šiuo metu jo nėra namie - vieši pas 11-metį sūnų.
34 metų Kristinos minutės taip pat suskaičiuotos. Daug metų ji dirbo Helsinkio meno galerijose, bet šiemet nusprendė studijuoti vaikų psichologiją. „Kas nors juk turi dviejų menininkų šeimoje gauti nuolatinį atlyginimą“, - juokauja ji.
Bet prie nepabaigtų tekstilės studijų Vilniaus dailės akademijoje ji dievagojasi dar sugrįšianti.
Taigi tas suomis Bjarne kaltas, kad K.Kasperavičiūtė prieš 10 metų nepabaigė akademijos ir nepasekė savo motinos, kostiumo dizaino specialistės, pėdomis.
Buvo 1999-ųjų vasara. Vilniaus „Arkos“ galerijoje simpatingas rudaplaukis suomis rengė autorinę skulptūrų parodą.
- Jis buvo be galo draugiškas ir spinduliavo gera nuotaika, - tokį jį pamačiau pirmą kartą. Būdama studentė atlikau praktiką galerijoje ir padėjau rengti parodą. Bjarne žvilgčiodavo į mane, girdavo mano išvirtą kavą, juokaudavo.
Jaučiau, kad kažkas mezgasi, nors kalbėdavomės nedaug. Po parodos atidarymo būriu patraukėme į kavinę, o vėliau - pašokti. Atsileido stabdžiai, išaugo sparnai, - juokėsi Kristina.
Dvimetrinis suomis pakvietė ją šokti ir čia pat pasipiršo.
Lietuvaitė pasibrangino, esą truputį per anksti, bet suprato - įklimpo. Abu laisvi, jai - 24-eri, jam - 40, išsiskyręs, su žmona auginantis metukų sūnelį.
- Matyt, mums reikėjo vienam kito. Vėliau Bjarne sakė, kad mokėjau jo klausytis. O metų skirtumo niekada nejaučiau. Atvirkščiai - aš atrodau labiau suaugusi. O Bjarne galva nuolat kuo nors pramušta. Matėt, pusę miegamojo dabar užima jo būgnai. Subūrė buvusią vaikystės draugų grupę, groja bliuzą.
Bjarne - lyg linksmas, didelis menininkas vaikas, bet jaučiantis didžiulę atsakomybę, - įvertina vyrą Kristina. Ir tą atsakomybę ji ypač pajuto, kai po pusmečio abiejų kelionių tarp Suomijos ir Lietuvos ji ištekėjo.
Kodėl taip skubėjo? - teiraujuosi. Juk Suomijoje įprasta gyventi nesusituokus daug metų.
Įsimylėjėlius įveikė ilgesys ir tuomet dar galiojęs vizų režimas. Kai myli, nesinori laukti pasimatymų, kuriuos reguliuoja vizų galiojimo laikas.
Iki šiol kas kartą, atvažiavę į Vilnių, Kristina ir Bjarne užeina į Evangelikų liuteronų bažnyčią Vokiečių gatvėje. Joje stovintis iš metalo kaldintas stalas žvakėms - Bjarne dovana. Liuteronų bažnyčioje lietuvė ir suomis galėjo susituokti nekeisdami savo tikėjimo.
Po atšoktų linksmų vestuvių Kristina susikrovė į lagaminus gautas dovanas ir išsikraustė pas mylimąjį.
Meluotų, jei sakytų - buvo lengva. Bet suomiai ją nustebino. Netikėtai šilti, draugiški, paslaugūs.
Kristina iškart pateko tarp menininkų, dirbo Helsinkio meno muziejuje, kuris prižiūrėjo Bjarne pastatytą Meilės koplyčią. Tik darbuotojai niekada apie tai su Kristina nesikalbėjo, nors koplyčios nuotraukas spausdino visi meno leidiniai. Pavydėjo? Vargu. Kristinai teko mokytis šioje šalyje taip pat santūriai reikšti savo jausmus.
Kristina kalba suomiškai kaip tikra Helsinkio suomė. Bet prieš 10 metų, kai atsikraustė pas vyrą, suomiškai ji mokėjo gal tik kelis meilės žodžius. Pirmasis vizitas pas Bjarne tėvus kėlė marias jaudulio - suomiai merginas iš rytinių kaimyninių šalių laiko nuotakomis iš Rusijos.
O čia - vos ne dvidešimčia metų jaunesnė antroji žmona iš Lietuvos, kuri kažkur toli net nuo Estijos!
- Bjarne ir pats šiek tiek baiminosi savo griežtojo tėvo. Ir klydo. Kai susitikom, tarp mūsų iškart užsimezgė šiltas ryšys.
Jaunystėje tėvas daug važinėjo darbo reikalais po Rusiją, ir aš jam buvau lyg tų laikų prisiminimas.
Bet nejaučiau, kad mane laikytų nuotaka iš Rusijos. Atsivežiau daug lietuviškų knygų, pasakojau apie mūsų šventes, tradicijas. O kai po kelių mėnesių nuo anglų kalbos priėjome prie suomių, pamažu išnyko ir svetimumo barjeras, - prisimena Kristina dienas, kai teko gyventi vyro tėvų namuose.
Moteris jau užmiršo, kiek išgyveno, kai pirmose darbovietėse kolegos su ja kalbėjosi tik suomiškai.
Kad ir kaip buvo sunku, Kristina niekada neketino sprukti atgal į Lietuvą, kur liko draugai ir jaukūs tėvų namai.
Draugai? Kristina patyli ir pila man stiprios kavos. Nors už lango - Druskininkus primenantis peizažas, o lentynose - lietuviškos meno knygos, nepamirši, kad esame Suomijoje. Ar dangaus skaidrumas, buto interjero balta spalva, puodelis su suomišku užrašu, ar tiesiog ore tvyranti ramybė kalba - esame svečioje šalyje.
Kristina nesiskundžia, bet man nesunku suprasti - draugių jai trūksta. Panorėjusi neužlėks pagerti arbatos, nenutūps Senamiesčio kavinukėje, kaip Vilniuje, pasiplepėti.
Jos naujosios draugės - merginos iš įvairių šalių, kurias ji sutiko suomių kalbos kursuose. O suomės?
- Iš pradžių buvo sudėtinga, - patylėjusi sako Kristina. - Bjarne pirmoji žmona taip pat menininkė. Bendri šeimos draugai po skyrybų nežinojo, kaip elgtis. Dviprasmybė baigėsi, kai susidraugavau su Bjarne žmona.
Prisimenu, kaip ji pirmą kartą pakvietė mus su Bjarne švęsti Kalėdų. Dabar mes kartu švenčiame įvairias šventes. Bjarne sūnelis mūsų bute turi savo lovą, atvažiuoja atostogų. Prisipažinsiu, kad tokie santykiai tarp buvusių sutuoktinių man buvo graži naujiena, - Kristina neslepia vyro šalyje patyrusi daug kultūrinių skirtumų.
- Ir vis dėlto iki šiol vienintelis ir geriausias mano draugas, į kurį visada galiu atsiremti, yra mano vyras, - netikėtai prisipažįsta Kristina ir žvilgteli į laikrodį - jau tuoj namie pasirodys ir Bjarne.
Kažin ką pasakytų Kristinai jos motina, profesionali dizainerė, pamačiusi, kad duktė iš visų pamokymų įsidėmėjo tik vieną - prie džinsų tinka palaidinė ir žemakulniai bateliai?
Kristina juokiasi iš tokių svarstymų, bet sutinka - Suomijoje ji taip įprato rengtis.
- Suvokiu, kad gyvenu tarp kitos kultūros žmonių ir nenoriu išsiskirti. Kelnės tapo įprastu drabužiu. Pagaunu save svarstančią - kad tik neišsišokčiau, kad tik manęs niekas nepalygintų su ruse. Aukštakulnius paslėpiau spintelėje, o sijoną užsisegu tik eidama į operą. Ir dar svarstau - ar verta? Kuo ilgiau gyvenu Suomijoje, tuo labiau paisau patogumo.
Man didžiausias komplimentas, kai pasako: „Tu tikra suomė“, - juokiasi šviesiaplaukė Kristina.
Turiu ją nuliūdinti - mane atlydėjęs suomis bičiulis, vos tik išėjome iš Kristinos buto, man iškart pasakė: „Bet ta jūsų draugė visai nesuomiška“. Kodėl? - net įsižeidžiau. „Nepaslėpsi nei akių spindesio, nei temperamento, nei besiveržiančio moteriškumo, ko taip trūksta mūsų moterims“, - atšovė suomis.
Bet ir Bjarne, anot Kristinos, yra tos pačios nuomonės. Jam didžiausias džiaugsmas, kai žmona išsitraukia savo aukštakulnius ir plevėsuojančius sijonus.
- Jis taip ir sako - pagaliau atvažiavome į Lietuvą, persirenk lietuvaite! Vilniuje su džiaugsmu nutrenkiu savo žemakulnius į šalį, - prisipažino Kristina.
Pagaliau ir pats Bjarne. Iškart matyti, kad Kristina turi į ką atsiremti - dvimetrinis rudaplaukis milžinas šypsosi gera vaiko šypsena.
Nieko nelaukusi užsipuolu - kaip šovė mintis pastatyti Suomijoje tokią egzotišką skulptūrą?
- Į Lietuvą pirmąkart atvykau atsitiktinai. Suomijos dailininkų sąjunga pasiūlė nuvykti į Juodkrantę, į simpoziumą.
Vėliau lankiausi Vilniuje, vaikščiojau po parodas, galerijas. Mane žavėjo katalikiškas menas, Marijos vaizdavimo tradicija, kuri Suomijoje svetima. Kirbėjo mintis ką nors panašaus sukurti.
O kai sutikau Kristiną, viskas realizavosi. Supratau, kad sutikau savo svajonių moterį.
Matot, ką su vyrais padaro lietuvaitės, - kvatojasi Bjarne, maukdamas puodą kavos. Jis patenkintas, kad į Vilnių atvyko kaip žmogus, o išvyko kaip maišu trenktas įsimylėjėlis. To rezultatas - Meilės koplyčia.
Jei būtų taip, kaip nori Bjarne, iš Lietuvos jie neišvažiuotų. Jis svajoja įsigyti palėpę Vilniaus Senamiestyje, čia dirbti, vaikščioti po bažnyčias ir istorines vietas, kuriomis niekaip negali atsižavėti.
Matydamas didingus kapinių paminklus jis juokauja, kad jam, kaip skulptoriui, ir darbo Lietuvoje būtų daugiau.
Suomijoje kapinėse rikiuojasi tik vienodos antkapių lentelės.
Atsisveikindami susitariame susitikti Lietuvoje. Bjarne sunku būtų pamiršti kraštą, kuriame paliko širdį. Juodkrantėje, akmens skulptūrų parke, puikuojasi jo darbas - didelė širdis, ant kurios iškaltas užrašas: „Laikykis, širdie!“