Inga Krukauskienė: „Mūsų vaikai gimė po cezario pjūvio operacijos“

Vilnietė verslininkė Inga Krukauskienė (42 m.) — tikras visur spėjančios moters, verslininkės, mylinčios žmonos, rūpestingos mamos pavyzdys.

Šeimos nariai jai atsidėkoja tuo pačiu. „Aštuonerių metų sūnus Ainis man kartais išverda kavos, iškepa mėsytės. Aštuoniolikametis Aurimas nuvažiuoja į parduotuvę produktų, nuveža ir parveža jaunesnį brolį ir sesę iš mokyklos, veža juos į būrelius. Neseniai pusę vienuoliktos vakaro lėkė jiems pirkti sąsiuvinių ir aplankalų. Ką daryti — juk tėvelis dirba, mamytė — šoka. (Juokiasi.) Vieni vaikai globoja kitus vaikus.

Įdomiausia, kad namuose jie niekada nebūna vieni. Kartais grįžusi randu beveik dvidešimt jų draugų. Visiems čia užtenka vietos, visi turi kuo užsiimti. Man su jais gera, jie man netrukdo“, — sako vaikus mylinti, o tiksliau — dievinanti I.Krukauskienė.

— Pirma, aš nemėgstu juose lankytis, antra — jie nenori manęs lydėti. (Juokiasi.) Kol vyriausiasis sūnus Aivaras gyveno Lietuvoje (dabar studijuoja Amerikoje), į renginius lydėdavo jis. Jaunesniajam, Aurimui, vakarėliai patinka mažiau — jis sportininkas, laksto keturračiais motociklais, mašinomis. Vakarėlių jis nemėgsta, bet kai paprašau — eina, ir aš jam už tai dėkinga.

Vyro Raimundo išvis nepriprašysi, jis turi savo veiklos. Jo stichija — miškai, žemė. O su mažyliais „tūsinamės“ jų koncertuose, konkursuose. Ten jie — kaip žuvys vandenyje. Gal todėl, kad laukdamasi jų nuolat stovėjau scenoje? Kartais — prieš 35—40 tūkstančių žmonių minią. Nebijoti scenos užprogramuota jų genuose.

— Tai — tokia gili žaizda, kuri niekada neužgis, skausmas niekada neatslūgs. Tai pakeitė ne tik mano gyvenimą, bet ir mane pačią. Bet, matyt, tokia mano lemtis arba Dievas norėjo, kad tapčiau stipresnė.

Žmonės, kurie mane pažįsta ne iš spaudos, — būtent tokius tąkart ir sukviečiau — mane suprato. Kitus atvijo smalsumas, kurį stengiausi numalšinti papasakojusi teisybę apie save, kad jie nesivadovautų savo tiesa, kitaip tariant, pletkais.

Žinau, ne visos moterys taip skaudžiai reaguoja į kūdikio netektį, bet aš nieko negaliu padaryti. Kasmet, jau 21 metus, visa šeima — aš, vyras ir vis augantys vaikai — einame aplankyti mūsų pirmagimės kapo. Vaikai prie to jau priprato. Sūnūs žino, kad jų mamos svajonė buvo jiems padovanoti sesytę, kurios ji kažkada neteko...

— Buvo žiauru, siaubinga. Po kelių dienų nieko nežinodamos manęs pasveikinti atėjo kurso draugės iš universiteto. Su dovanomis, gėlėmis, o aš sėdėjau juodai apsirengusi. Jaučiausi kalta, kad negaliu pradžiuginti žmonių, verčiu juos kartu su manimi liūdėti. Universiteto bendrabutyje tada dirbau budėtoja. Pro mane praeidavo šimtai žmonių ir kiekvienas klausdavo, kaip jaučiuosi aš ir kaip — mano kūdikis. Buvo siaubinga.

Bet, kaip sako mano vyras, jeigu ne pirmosios dukrytės netektis, tikriausiai būtume neturėję kitų vaikų. Beje, visi jie gimė po cezario pjūvio, o tai Lietuvoje nėra įprasta. Buvau pasiryžusi pjaustymus kęsti tol, kol vėl gims mergytė. O mano gydytojas buvo pasirengęs daryti ir penktą, ir šeštą cezario pjūvio operaciją.

— Dievas man davė stiprybės, aš fiziškai gaji, bet niekas nežino, ką išgyvenau psichologiškai. Kam svetimiems žmonėms mano skausmai ir ašaros? Kas patikės, kad daugybę metų kenčiu didžiulius kojų skausmus? Mintyse save vadinu žeme vaikštančia undinėle. Užtat išnešioti ir gimdyti vaikus buvo sunku, bet neturėjau kito pasirinkimo.

Beje, mano gydytojas, sužinojęs, kad ketinu dalyvauti TV3 projekte „Šok su manimi“, kategoriškai uždraudė. Bet aš sau pasakiau: „Na, dabar tai pašoksiu!“

— Ne, šoku jausdama skausmus! Bet turiu į ką lygiuotis. Pavyzdžiui, į žmones, kurie, netekę rankų, tapo kojomis, groja.

Yra toks posakis: pasakyk, kas tavo herojus, ir aš pasakysiu, kaip tu baigsi savo gyvenimą. Mano herojės — Jeanne D'arc, Ana Karenina... Man patinka stiprūs, tragiški jų likimai, tiesa, renkuosi tik jų charakterį, ne likimą, nes likimą galime lemti patys.

— Tris pirmuosius vaikus pagimdžiau vieną po kito. Pirmo laukdamasi buvau trečio kurso studentė, antro — penkto kurso studentė. Egzaminus tekdavo laikyti likus porai dienų iki gimdymo. Kartais, kad spėčiau, atsiskaitydavau iš anksto. Vienintelį kartą už anglų kalbos egzaminą dėstytoja pasirašė nieko neklausinėjusi. Žinoma, prieš tai atlikau visas jos skirtas užduotis. Viską dariau kaip ir kitos merginos, nesilaukiančios.

Ne kartą esu sakiusi, kad net laukdamasi nevalgiau mėsos, nes neturėjau už ką jos nusipirkti. Laukdamasi dukters priaugau 10 kilogramų, po gimdymo netekau penkių savų. Iki pat Airės gimimo svėriau 45 kilogramus. Beje, pradėjusi dalyvauti šokių projekte „Šok su manimi“ vėl netekau keturių kilogramų. Vėl „gimdau“. (Juokiasi.)

— Tik pirmą dukterį pagimdžiau pati, o cezario pjūvius teko daryti neplanuotai. Gydytojų prašiau, maldavau, kad leistų gimdyti pačiai, bet jie surasdavo daugybę priežasčių, kodėl negaliu to daryti. Beje, labai sunkiai pakeldavau narkozę. Ne sykį patyriau baisias haliucinacijas, kurias ir šiandien prisimenu. Kai ketindama įsidarbinti Lietuvos saugume turėjau užpildyti anketą ir atsakyti į klausimą, ar esu patyrusi haliucinacijų, sąžiningai parašiau, kad taip.

Išsigandę mano psichikos būklės pasikalbėti pakvietė antrąkart, bet dirbti priėmė. Kiekvieną kartą, ryždamasi cezario pjūviui, žinojau, kad visko gali nutikti, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Beje, tądien, kai turėjo gimti Airė, pamačiau, kad cezario pjūvis ima skirtis, ir mane nuvežė į operacinę. Beje, Raimundas filmavo visą šią operaciją. Jis tai puikiai ištvėrė — juk buvęs policininkas, pasirengęs sunkiausiems išbandymams. Jam rankos nedrebėjo — videofilmas išėjo tobulas. Turime ką prisiminti, ką pažiūrėti.

— Po trečiojo sūnaus gimimo iš ligoninės išlėkiau trečią dieną. Pagimdžiusi Airytę ir operacinėje vietoj pusvalandžio išgulėjusi 3,5 valandos, namo grįžau jau po dviejų dienų. Nebuvo lengva, bet jaučiau, kad tobulos gydytojo Ričardo Daunoravičiaus rankos padarė stebuklą. Ištraukti siūlų iš užgijusios žaizdos jis atvažiavo į namus. Tepasakė: „Ši moteris to nusipelnė.“

Visas mano gyvenimas — kova dėl antrosios dukrytės. Daug už ją sumokėjau.

— Ne lepūnėlė, o numylėtinė. Bet iš jos reikalaujama daugiau nei iš kitų. Matau, kad ji tokia, kokia aš buvau vaikystėje, tik dar puikesnė, todėl savo patirtį stengiuosi perduoti nuo mažens. Ji niekada neleidžia sau be priežasties verkti, rodyti kaprizų. Žino, kad atėjo į pasaulį tam, kad šypsotųsi, džiaugtųsi, o ne verkšlentų. Ryšys tarp mūsų labai stiprus. Ji turi būti prie manęs prisiglaudusi, aš — prie jos. Mudvi — neišskiriamos.

— Po pirmos dukrytės gimimo krūtyse buvo tiek pieno, kad prasidėjo uždegimas. Kad pienas nesigamintų, turėjau perrišti krūtis. Užtat pirmąjį sūnų savo pienu maitinau tik 3,5 mėnesio, antrą — du mėnesius, trečią — tik porą savaičių. Susilaukus Airės, pieno vėl atsirado. Atsimenu, kaip meldžiausi: „Dieve, davei dukrytę, duok ir pienelio.“ Nepatikėsite, bet tą pačią dieną pieno krūtyse atsirado. Ką noriu pasakyti? Kad pienas gaminasi ne krūtyse, o galvoje. Airytę juo maitinau pusantrų metų, galėjau dar ilgiau maitinti.

— Nėščiųjų mokyklų lankyti neteko, nes laukdamasi pirmųjų vaikų buvau studentė, paskui — verslininkė. Nė karto neturėjau motinystės atostogų, nė karto nėščia negulėjau ligoninėje. Pati planavau savo laiką, todėl kai sykį vežama gimdyti sulaukiau skambučio su prašymu susitikti, nenustebau, tik pasakiau: „Gerai, tik pagimdysiu.“ Atvykus į ligoninę gimdyti trečiojo sūnaus, gydytojai atliko su manimi eksperimentą — pasiūlė išbandyti spinalinę narkozę, kuri dar buvo naujiena. Viskas pavyko kuo puikiausiai, nors iš lovos galėjau ir nepakilti.

— Gimdyti reikia laiku, kol esi jauna. Amžius sveikatos neprideda. Aš pirmą kartą pagimdžiau 21—erių. Ir brolio žmonai linkėjau kuo greičiau tapti mamyte. Norėčiau, kad ir būsimos marčios vaikelius pagimdytų jaunos. Pagimdai jauna, jauna džiaugiesi paaugusiais vaikais. Mama mane pagimdė dvidešimties.

— Nieko panašaus. Kai trečiajam sūnui suėjo trys mėnesiai ir man teko išvažiuoti į komandiruotę Venesueloje, jį vyrui prižiūrėti padėjo mūsų šeimininkėlė. Daug vėliau namuose atsirado dar viena nuostabi moteris, paskui — dar viena. Ir tik todėl, kad jos lietuviškai galėtų mūsų vaikams paskaityti knygeles. Juk aš — ukrainietė, taisyklingai skaityti nemoku. (Juokiasi.) Nors mūsų vaikai — pusiau lietuviai, pusiau ukrainiečiai, jie turi puoselėti lietuviškumą.

— Beveik visi nustemba. Kai Airytei buvo metai ir du mėnesiai, gyvenome Vietname. Visi stebėjosi sužinoję, kad baltaodė moteris turi daug vaikų, o vieną vežiojasi su savimi ir dar maitina krūtimi. Buvo smagu įrodyti, kad pačios auginame vaikus, nenumetame jų auklėms. Stebina žmonės, kurie ant mano veido mato kiekvieną raukšlę, bet nekreipia dėmesio į tai, kad esu pagimdžiusi penkis vaikus.

Skaudu, kai apie mane kalba kaip apie verslininkę, bet ne kaip apie laimingą mamą. Mano didžiausias turtas, pasididžiavimas — mano vaikai. Duok Dieve, kiekvienai moteriai gimdyti, auginti vaikus vyrui, giminei, Lietuvai padovanoti palikuonių.

— Gaila, bet tai skaudi tema. Tėvelio netekau būdama vienuolikos metų, vyro tėvai išsiskyrė, kai jam buvo metukai, tėtis su juo nebendravo. Prieš aštuonerius metus netekome ir vyro mamos. Taigi mūsų su Raimundu šeima pradeda „auginti“ naują šeimos medį. Svajoju, kad tas medis užaugtų didelis, šakotas, stiprus. Mūsų dvarvietėje Adamave, kur auga 600 metų senumo ąžuolas, svajoju pasodinti raimedžių (rus. — rojaus medžių) alėją, kurie simbolizuotų mūsų šeimos narių vardus: Raimundas, Aivaras, Aurimas, Ainaras, Airė, Inga.

— Nepatikėsite — painioju. (Juokiasi.) Kai greitai reikia prisikviesti, dažniausiai taip ir būna. Bet susitvarkome. Svarbiausia, kad jie būtų laimingi, sukurtų gražias šeimas, tikėtų Dievu.

Labai laukiu, kad jie padovanotų man po 5—6 anūkus. Žinoma, aš negalėsiu jų priversti, bet pasvajoju. Beje, mano svajonės pildosi. (Juokiasi.)

Visiems — ir vaikams, ir jų vaikams — mūsų namuose užteks vietos. Čia jie turės kuo užsiimti. Man su vaikais gera, jie man netrukdo. Draugų vaikai iš mūsų namų nenori išvažiuoti. Jiems čia kaip medumi patepta. (Juokiasi.) Čia jų niekas nebara, jie daro, ką nori, žaidžia. Mergaitės rengia vaikiškus vakarėlius, berniukai sėdi prie kompiuterio, namų kino ar važinėjasi dviračiais, keturračiais. Eina į mišką uogauti, grybauti, parnešti gėlių.

— Lūžta, bet nesulūžta. (Juokiasi.) Įsivaizduokite: prieš kelionę pakuoju lagaminą, į kurį turi tilpti ne tik kasdieniai, bet ir vakariniai visų drabužiai nuo batų ir kostiumų vyrui bei sūnums iki mano ir dukrytės papuošalų. Kai kas dejuoja, kad per valandą reikia susikrauti lagaminą. Aš kelis lagaminus sukraunu per keletą valandų, beje, niekada nieko nepamirštu. Man patinka rūpintis kitais, tai mane uždega. Nesvarbu, kad taip darydama dažnai viršiju savo žmogiškąsias galimybes.