Vilniuje gyvenantys verslininkai Paleičikai, vykdami į Mažeikius, kur anksčiau gyveno, dažnai sustoja Ventos miestelyje.
Šiemet čia duris atvėrė Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia.
Šie maldos namai dar yra vadinami Lietuvos tūkstantmečio bažnyčia, nes tai vienintelė šiemet šalyje pastatyta bažnyčia. Jos pagrindiniais mecenatais tapo Paleičikų šeima.
Nors bažnyčios pamatai buvo išlieti daugiau nei prieš penkerius metus, vėliau statybos darbai ilgam įstrigo. Viską išjudinti sugebėjo kunigas Kęstutis Zybartas, prašęs Paleičikų padėti. Ši šeima neatsisakė.
„Nenoriu prisiimti visų nuopelnų, Ventoje aukojo kiekvienas žmogus, kuris tik galėjo.
Nežinau visų aukotojų sąrašo, kiekvienas litas buvo svarbus“, - kuklinosi B.Paleičikienė.
Verslininkus, užauginusius tris vaikus - 29 metų Andrių, 25 metų Renatą ir 18 metų Kristiną, tikėjimas ir viltis užgrūdino, išmokė nepalūžti sudėtingiausiomis akimirkomis.
Kai gimė Paleičikų sūnus Andrius, jam buvo nustatyta įgimta širdies yda. Tuo metu daugelis tokių vaikų Lietuvoje likdavo pasmerkti, nes medikai nesiryždavo jų operuoti.
Mirties šešėlis ne kartą persekiojo Paleičikų pirmagimį. Kartą naktį kunigas atvyko pas tuomet Mažeikiuose gyvenusius Paleičikus ir pakrikštijo Andrių, nes vaikas jau nyko akyse. Pakrikštytas sūnus liko gyvas.
Tokių laimingų sutapimų verslininkų šeimoje būta ir daugiau. Tik po penkių sudėtingų operacijų Andriaus motinai atlėgo nerimas, nes sūnaus širdis pagaliau ėmė plakti įprastu ritmu.
Kiekvieną kartą, kai sūnus atsidurdavo operacinėje, B.Paleičikienės nepalikdavo viltis, kad Andrius išsikapstys iš ligos patalo. Sūnaus pasveikimą moteris vadina stebuklu, o gydytojus - stebukladariais.
„Tą bažnyčią tikrai turėjome pastatyti, aš ir mano vyras jautėme savotišką įsipareigojimą, skolą Dievui, jis apsaugojo mūsų Andrių nuo mirties“, - B.Paleičikienė atvirai prabilo apie kovą dėl sūnaus gyvybės.
- Ar niekada nejautėte apmaudo, kad likimas jums siuntė tokį sunkų išbandymą? - pasiteiravau įmonės „Vaizga“ vadovės B.Paleičikienės.
- Nedrįsčiau skųstis, kad dėl sūnaus Andriaus ligos mano gyvenimas yra kuo nors sunkesnis nei kitų motinų.
Kiekvienas žmogus sugeba pakelti tiek, kiek jam skirta. Aš negaliu žiūrėti, kai apsigimęs vaikas auga nesveikas, o jo motina pasiduoda, jai nusvyra rankos.
Aš sunkumus priimu kaip didelę dovaną. Sūnaus ligos nevadinu likimo smūgiu, nesvarstau, kodėl taip atsitiko mums su Ivanu. Mes turime rasti jėgų ir išbristi. Kita vertus, jei žmogus nežino, ką reiškia skausmas, ar jis mokės džiaugtis?
Nematau čia jokio žygdarbio, manau, kiekvienoje šeimoje yra savo skausmo.
Kaip aš bažnyčioje meldžiuosi? Niekada neprašau: „Dieve, padėk man“, o sakau: „Dievuli, aš priimu tavo valią. Bet aš dar tiek mažai mylėjau savo sūnų, jis tiek daug iškentėjo, leisk jam dar pabūti“. Leido.
Ką dabar turiu? Marčią, kuri visas dienas išbuvo prie Andriaus lovos, kai jam buvo labai blogai. Du anūkus. Tai ir yra dovana. Tokie dalykai moko gyventi.
- Kodėl parėmėte kunigo K.Zybarto sumanymą? Juk yra Lietuvoje daug bažnyčių, kurias būtina remontuoti, o jūs nutarėte statyti naują.
- Po studijų su vyru atsidūrėme Mažeikiuose, nes buvome paskirti dirbti į šį miestą. Čia gimė Andrius. Iki šiol prisimenu skaudžius gydytojos žodžius, kad širdies ydą turintys vaikai gimsta alkoholikų šeimose.
Tokia liga pasitaiko vienam iš šimto naujagimių, tai nėra labai retas defektas, tačiau to meto medicinos galimybės buvo labai ribotos. Tokie kūdikiai dažniausiai mirdavo.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų kardiochirurgai Vytautas Sirvydis ir Vytautas Uždavinys gydė Andrių nuo mažų dienų. Be jų drąsos ir sumanumo jis nebūtų pasveikęs.
- Kokio amžiaus Andrius buvo, kai jam atliko pirmąją širdies operaciją?
- Sulaukus devynių mėnesių, jam į širdį buvo įkištas specialus zondas. Kai Andriui sukako ketveri, atlikta pirmoji širdies operacija Santariškių klinikose, vėliau jas teko kartoti.
Pirmosios trys operacijos buvo labai sunkios, tada reanimacijos skyriuje dar nebuvo mažiems vaikams pritaikytų kvėpavimo aparatų.
Vėliau sūnui reikėjo keisti širdies aortą, nes ji buvo labai išsiplėtusi. Andrius augo dalį laiko praleisdamas ne mokykloje, o ligoninėje.
- Kada teko ištverti sunkiausią akimirką slaugant sūnų?
- Maždaug prieš ketverius metus Andriui atsirado tinkami donoro vožtuvai ir reikėjo staigiai gultis į ligoninę. Tai nebuvo paprasta: Andriaus ūgis - 205 centimetrai, kai nuvykome į ligoninę, paaiškėjo, kad jam netinka ne tik operacinės stalas, bet ir lova per trumpa.
Keičiant vožtuvus ne viskas klostėsi taip, kaip chirurgai buvo numatę. Tą pačią naktį teko operaciją pakartoti.
Vėliau išsivystė komplikacijų, Andrių ištiko koma, buvo nutarta prijungti dirbtinės kraujotakos aparatą. Koma truko beveik pusantro mėnesio.
Andriaus būklė blogėjo kasdien, prasidėjo abiejų plaučių uždegimas. Matydavau, kaip gydytojai ištraukdavo iš plaučių po pusę litro skysčių.
- Iš kokių ženklų supratote, kad Andrius išgis?
- Aš turbūt vienintelė jaučiau, kad jis išsikapanos, nors niekas tuo netikėjo.
Mūsų kalytė tada pirmą kartą atsivedė šuniukų.
Žinote, ką aš darydavau? Į reanimacijos palatą nusinešdavau ką tik atsivestus aklus šuniukus. Tada Andrius nevaldė nei rankų, nei kojų. Gydytojai nuogąstavo, kad smegenyse gali įvykti negrįžtamų pokyčių.
Prie sūnaus rankų sudėdavau tuos šuniukus, manau, jis juto jų šilumą.
- Pusantro mėnesio jūsų nepaliko viltis, kad Andrius ištvers. Kur rasdavote paguodą?
- Kartą iš ligoninės vykau namo, buvo šalta, bet sumaniau užsukti į Aušros vartų koplyčią.
Klūpodama ant kiekvieno laiptelio kalbėjau po maldą. Nebejaučiau nutirpusių kojų. Sukaupiau jėgas, kad dėl sūnaus turiu viską ištverti, ir įveikiau tą atstumą.
Tikėjau, kad sūnus atsigaus. Vieną naktį taip ir įvyko. Stipriai apkabinau jį, pasilenkiau ir pradėjau raudoti: „Sūneli, paimk iš manęs viską, tik pasveik“.
Po šių žodžių mane apėmė karštis, apalpau, toliau nieko neprisimenu. Kitą rytą Andriaus būklė pagerėjo.
- Kaip paaiškintumėte, kodėl taip atsitiko? Gal jūsų rankose slypi kokia nors ypatinga jėga?
- Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Kartą vienas medikas mane netgi įspėjo, kad stiprų bioenergetinį lauką turintys žmonės gali netgi pakenkti ligoniui, pavyzdžiui, sustabdyti širdį.
Manau, kiekvienas žmogus turi tam tikrą bioenergetinį lauką, tačiau ne visi moka jį sutelkti.
Jau seniai pastebėjau, kad kai būnu susijaudinusi, vyksta keisti dalykai. Pavyzdžiui, einu pro įjungtą televizorių, ir pradeda mirgėti ekranas, namiškiai juokaudami man sako: „Mama, baik“.
Negaliu ant rankos segėti laikrodžio, jis greitai sustoja. Niekada nesidomėjau savo bioenergetiniu lauku, bet manau, kad reikėtų jį išmatuoti.
- Iš komos atsigavusių ligonių priežiūra yra išskirtinė. Jų organizmas būna labai silpnas. Kaip stiprinote savo sūnų?
- Kai iš reanimacijos parsivežėme Andrių namo, dėl pažeistų nervų jam buvo nukarusios pėdos. Apie vairavimą negalėjo būti nė kalbos. Mes pritaikėme įtvarus, juos buvo sunku rasti, nes jo pėdos dydis yra 49 cm.
Daugiau nei dviejų metrų ūgio sūnus tada svėrė vos 59 kilogramus, jam buvo nuslinkę plaukai. Andrius bijojo pažvelgti į veidrodį. Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Jam reikėjo priaugti svorio, todėl ruošdavau pusryčius jau šeštą valandą ryto.
Kartą jis man prisipažino: „Mama, aš jau nieko nebenoriu“. Tai išgirdus buvo labai skaudu, nuėjau į virtuvę ir išsiverkiau. Tada vėl užlipau į jo kambarį ir išrėžiau: „Man nusispjaut, kaip tu atrodai, mes esame kartu, pamatysi, viskas bus gerai“. Žinau, kad niekada negalima pasiduoti.
- Kada sužinojote, kad tapsite močiute?
- Man anūkai - kaip iš dangaus nukritusi laimė. Prabėgus daugiau nei metams nuo tos dienos, kai sūnus atsigavo, sužinojau, kad laukiasi marti. Sūnus buvo gavęs didelę dozę antibiotikų, baiminausi, ar anūkė gims sveika.
Raginau Andrių su Andželika pagyventi kurį laiką sau, kaip daro daugelis jaunų žmonių. Tačiau jis labai norėjo šeimos ir vaikų.
Ne kartą atsidūręs ant mirties slenksčio, jis greitai suprato, ko iš tikrųjų nori. Būdamas silpnos sveikatos, Andrius turėjo ryžto baigti ekonomikos studijas viename Londono universitetų, nerti į verslą.
Dabar Andrius - tolimojo keleivinio transporto bendrovės TOKS savininkas. Šioje įmonėje sutiko savo didžiąją meilę - Andželiką.
Daug iškentėjęs, jis ir dabar skuba gyventi. Dabar anūkei Kamilei - jau beveik treji metai, o anūkui Nikolui - devyni mėnesiai.
Tokį vardą anūkėliui sugalvojo marti Andželika. Kai Andrius sunkiai sirgo, ji meldėsi prie šv.Nikojalaus paveikslo. Ji tada pažadėjo gimus sūnui, jį pavadinti šio šventojo garbei.
- Žinau, kad nemėgstate žodžio „pralaimėti“. Kodėl?
- Kiekvienam įvykiui būnu iš anksto numačiusi dvi galimybes. Dažnai mintyse pasikalbu su savimi, pasakau, kad labai norėčiau, jog atsitiktų taip, o jei to nebus, turiu žinoti, ką toliau darysiu.
Taip psichologiškai pasirengiu galimai nesėkmei.
Todėl sugebu nepalūžti ir priimti tai, kas vyksta mano gyvenime. Juk ne veltui yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.