Vietoje nenustygstantis televizijos projekto „Šok su manimi“ vertinimo komisijos pirmininkas iš miesto lekia vos tik radęs laisvą minutę. Gamtos prieglobstyje jis jaučiasi apglėbęs visą pasaulį.
Net vėlyvais šeštadienio vakarais, kai baigiasi tiesioginė laidos transliacija, 54 metų choreografas su žmona Dalia sėda į automobilį ir dumia į Dzūkiją.
Vieną saulėtą rugsėjo popietę ir mes įsiprašėme pas jį į svečius. Gerokai paklaidžioję siaurais ir vingiuotais miško takeliais ir pagaliau privažiavę prie J.Smorigino sodybos vartelių, šeimininką pamatėme vaikštinėjantį po kiemą.
Jis šypsojosi ir kvietė užeiti vidun. Visai kitoks J.Smoriginas, nei mes įpratę jį matyti per televizorių – kandų, nepalenkiamą ir nerenkantį mandagių žodžių.
Orus ir ramus jis vedžiojo mus po aptvertą trisdešimties arų sklypą, kuriame įkomponuoti du gyvenamieji mediniai namai, akmenimis išmūrytas rūsys, garažas, pavėsinė, senos obelys bei daug įvairių linksmų kaimiškų atributų.
Į savo sodybą menininkas žvelgė su begaliniu pasididžiavimu ir meile, kaip vaikas į širdžiai brangų daiktą.
Kaune gimęs Jurijus niekada neturėjo kaime gyvenančių senelių ar dėdžių, kur būtų galėjęs vasaroti, – po kiemą gainioti vištas ir pilna burna kimšti sodo gėrybes.
„Visą gyvenimą ilgėjausi kaimo. Visiems savo draugams pavydėdavau, kai jie važiuodavo pas senelius atostogauti“, – prisiminimais dalijosi Jurijus.
Užaugęs Aukštuosiuose Šančiuose jis matė nepriteklių, nuo alkoholio degradavusius suaugusiuosius.
Pirmasis Jurijaus vaikystės prisiminimas – sukrečiantis. Atsikėlęs vieną rytą ir atvėręs kambario duris, jis išvydo ant žemės suklupusį pasikorusį savo tėvą.
Jurijui buvo gal kokie septyneri metai. Iki to tragiško įvykio apie save jis neprisimena nieko.
J.Smorigino motina buvo balerina. Po tėvo mirties ji užaugino Jurijų ir jo brolį.
„Motina man buvo visas pasaulis. Nors ji jau mirusi, labai gerai prisimenu jos kvapą“, – sėdėdamas sodybos pavėsinėje ir gurkšnodamas kavą kalbėjo Jurijus.
Tikriausiai gamta jam suteikė drąsos būti iki skausmo atviram.
Pirmasis geresnio ir prasmingesnio gyvenimo spindulys jo kelią nušvietė, kai, sulaukęs keturiolikos, jis išvyko į Vilnių mokytis baleto paslapčių.
Tačiau skaudžios praeities nuosėdos lyg neramūs vaiduokliai iki šiol neprašyti atslenka į jo prisiminimus.
Tik kaime, šalia ošiančių šimtamečių spygliuočių medžių, vaikščiodamas pieva ar vakarais klausydamas žiogų čirškimo, J.Smoriginas pasijunta saugus ir atsipalaidavęs.
„Dar būdamas mažas sau pasakiau, jog kai užaugsiu, turėsiu namus kaime. Prieš dešimt metų nusipirkau žemės sklypą su pastatais. Man buvo jau per keturiasdešimt, kai įgyvendinau savo svajonę.
Kodėl Dzūkijoje? Čia graži gamta, galva pailsi ir nekamuoja sunkios mintys. Čia kaskart suvokiu, koks gražus yra gyvenimas ir kiek daug jame slypi neatrastų lobynų“, – kalbėjo choreografas.
***
Senoje sodyboje J.Smoriginas nedarė kapitalinio remonto. Žmona neleido. Dalia bijojo, kad, pakeitus senas trobesių langines ar duris, perdažius sienas, išnyks čionykštė dvasia.
„Geltonajame name žmona leido tik stogą keisti, o visa kita liepė palikti taip, kaip buvo. Ji turbūt yra teisi. Štai netoliese gyvena girininkas. Jis – milijonierius, bet iš savo namų pasidarė kapines.
Ten viskas iščiustyta, nudailinta, sterilu. Čia būdamas supratau, kad kaimo žmogus iš savo sodybos kažkodėl nori padaryti miestą, o miestietis – kaimą“, – lygino menininkas.
Choreografo ir jo žmonos neerzina, kad geltonos namo sienos apsilaupiusios ir per senus langus žiemą košia vėjas.
Namuose yra krosnis, kurią J.Smoriginas užkuria, jei namuose būna per šalta.
„Tai – klasikinė dzūkiška troba. Kai eisite per slenkstį, galvą nulenkite, nes stakta yra labai žemai“, – įspėjo šeimininkas.
Vyriškų statybos darbų vilnietis nemėgsta: „Aš nieko nemoku. Kartą bandžiau meistrauti, bet tik antakį prasikirtau, ir tuo viskas baigėsi. Žinoma, sugebu vinį į sieną įkalti ar malkų priskaldyti“.
Nusipirkus sodybą geltonajame name buvo keturi gyventi pritaikyti nedideli kambariai, tik palėpė nesutvarkyta. Šeimininkai įsirengė antrąjį namo aukštą – pastatė lovą, stalą su kompiuteriu, kabykląsandėlį baleto kostiumams.
J.Smoriginas tikėjosi, kad čia laisvalaikiu gyvens jo sūnus Julius, dirbantis sostinėje virėju.
„Bet jis tik kelis kartus buvo atvažiavęs. Iš pradžių džiaugėsi palėpe, bet dabar jau nori gyventi kitame name, kur įrengtas dušas ir tualetas“, – atsiduso tėvas.
J.Smorigino duktė Agnė su vyru gyvena Vokietijoje.
***
Praleisti naktį sodyboje vienam nėra jauku.
„Praėjusią naktį pabudau išgirdęs kažką vaikštant antrame aukšte. Namas senas, tad pakilus vėjui girdėti keisti girgždesiai, šnarėjimai. O gal kažkada gyvenusių žmonių vėlės neranda ramybės?“ – gūžtelėjo pečiais šeimininkas.
Bet kaime Jurijus košmarų nesapnuoja. Ne taip kaip Vilniuje, kur kelias naktis iš eilės sapnavo, kad stovi scenoje prieš žiūrovus beveik nuogas, tik su trumpais marškiniais, ir iš gėdos baigia numirti.
O Jurijaus žmona Dalia už jokius pinigus nesutiktų viena čia nakvoti.
Šeimos nariai ir draugai apsistoja geltonajame name su veranda, kuri lyg mozaika sudėliota iš mažų langelių. Svečiams patinka joje vakaroti.
Šeimininkas didžiuojasi puikiai išsilaikiusiu dzūkišku rūsiu, kurį vietos darbininkai išmūrijo akmenimis. Šiuo metu rūsys dar tuščias, tačiau ateityje planuojama jame laikyti uogienes ir kompotus iš miško bei sodo gėrybių.
Ten bus galima supilti ir bulves, jei kada nors jos užderės. Dabar nedideliame Smoriginų darže galima aptikti tik kelias nedideles lyg pupos bulves. Smėlinguose Dzūkijos dirvonuose sunku tikėtis gėrybių lietaus.
Neseniai laidoje „Šok su manimi“ vienas komisijos narių režisierius Vytenis Pauliukaitis juokais papriekaištavo J.Smoriginui, kad šis iš kaimo iki šiol jam neatveža žadėtų bulvių maišelio. Bet šiemet bulvės vėl neužderėjo.
Jurijus ketina kitąmet į daržą atvežti juodžemio, kad augalai duotų gausesnį derlių. Tada bus ne tik daug bulvių, bet ir cukinijų, burokų bei kopūstų.
***
Žiemą J.Smoriginas su šeima planuoja įsikelti į šiltesnį juodąjį namą, kurį žmona leidžia remontuoti. Tai daug mažesnis pastatas už geltonąjį namą.
Neseniai vietos meistrai apšiltino kambarių sienas, pakeitė langus ir sudėjo medines grindis, kurias dar reikia nušlifuoti ir nudažyti. Kai lankėmės, meistrų nebuvo nė kvapo. Mat prieš kelias dienas choreografas su darbininkais buvo atsiskaitęs už atliktą darbą – davė kelis butelius naminukės ir šimtą litų.
Kitą dieną meistrai darbe nepasirodė. Jurijus jau žino, kad kol vietiniai iki paskutinio cento neišleis atlygio ir neišsiblaivys, sodyboje nepasirodys.
Tiesa, vienas darbininkų, sąžinės prispaustas, buvo užsukęs į sodybą – šeimininkui atnešė dovanų surūdijusią pasagą. Ja senelio arklys kadaise buvo kaustytas. Jurijus pasagą pakabino ant duryse įkaltos vinies.
Dar viena pasaga, tik molinė, kaba geltonojoje troboje ant staktos, virš Jurijaus ir Dalios miegamojo durų.
Jurijus žmonai padeda nudirbti įvairius buities darbus. Tiek bute Vilniaus Senamiestyje, tiek sodyboje jis visada valo langus. Menininko nuomone, tai – pavojingas darbas. Moteris gali nukristi ir susižeisti.
Taip pat jis šveičia dušo kabiną, tualetą, skalbia drabužius ir plauna indus. O kai paklausiau, kas sodyboje augina gėlių darželius, netekau amo. Pasirodo, visi gėlynai, pušimis bei eglėmis apsodinta pieva, sukastos daržovių lysvės – irgi jo triūsas.
***
Jurijus pats sugalvojo, kaip originaliai papuošti nupjautų obelų kelmus. Ant vieno uždėjo dvi senovines sodyboje rastas puodynes, kitą kelmą pavertė aukuru.
Kaskart prieš išvykdamas į Vilnių šeimininkas ant aukuro sudeda maisto liekanas paukščiams bei prašalaitėms katėms. Tiki, kad, darydamas gerus darbus, jis sugebės apsaugoti sodybą nuo piktavalių ar gaisrų.
Ant geltonojo namo sienos kabo eilė surūdijusių kaimiškų rakandų. Vargu ar J.Smoriginas žino, kokią funkciją jie kažkada atliko.
Įsigijęs sodybą jis visą teritoriją keliais išvaikščiojo, kiekvieną grumstą iščiupinėjo – rinko stiklo šukes, kad basomis vaikščiodami šeimos nariai kojų nesusipjaustytų. Stiklų ne kažin kiek terado. Užtat aptiko daug keistų gelžgalių, kuriuos susikabino ant namo sienos.
„Čia – mano etnografijos muziejus“, – nusijuokė pašnekovas.
J.Smoriginas nesiryžta nupjauti vidury kiemo stūksančio ir lyg žaltys išsirangiusio seno medžio kamieno.
„Kam pjauti gerą daiktą, jei galima nutiesti virves ir ant jų sukabinti skalbinius. Kaime viskas turi būti natūralu“, – paaiškino choreografas.
O ką sodyboje veikia jo žmona?
„Ilsisi, grožisi mano gėlynais ir verda valgyti. Žmona turi būti gyvenimo draugas, o ne moteris, kuri skalbia kojines“, – ramiai išpyškino J.Smoriginas.
***
Vasarą choreografas ir jo žmona daug laiko praleidžia miške ar eina iki ežero, kuris yra vos trys šimtai metrų nuo sodybos.
„Vaikštinėdamas įvairių gyvių gali pamatyti. Vakar ėjau į ežerą maudytis ir išvydau juodąjį garnį. Nekart mačiau į miško pakraščius išėjusias pasiganyti stirnas“, – kalbėjo menininkas.
Net ir vienas būdamas Jurijus sodyboje nenuobodžiauja. Nors, tiesą sakant, čia nuolat plūsta draugai.
Vakarais visi susėda prie židinio ar sulenda į medinę pavėsinę, kurią Jurijus, kaip pats sako, pasistatė už vieną vakarėlyje atliktą dainą.
Prieš kelerius metus jis dalyvavo prašmatniame renginyje Kaune. Rengėjai paprašė, kad Jurijus, žmogus orkestras, padainuotų prancūziškai vieną dainą, už kurią gavo maždaug 5000 litų honorarą.
Šios sumos užteko patogiai pavėsinei įrengti.
Šioje sodyboje buvo sumanytas ne vienas spektaklis, nes čia, anot šeimininko, lengva kurti. Čia kartais vyksta ir baleto trupės repeticijos.