Suaugusieji antrąją Kalėdų dieną R.Kurtinaičio namo kieme Kaune kepė šašlykus, o trimetis Steponas žaidė namo rūsyje įrengtoje biliardinėje, lakstė po pirtį.
Vandens prileistas baseinas buvo uždengtas storu tentu, todėl nieko neįtardamas vaikas juo bėgo tarsi grindimis. Staiga jis paslydo ir jau niro po tentu. Tai pastebėjo pro šalį einantis Rimas.
„Aš ėjau ir praėjau, nieko nepamatęs. Jei nebūtų Rimas paskui mane ėjęs, būtų viskas pasibaigę labai liūdnai“, – dabar jau ramiai R.Butautas gali pasakoti dešimties metų senumo įvykį.
Bet tuomet visa šeima labai išsigando ir iš karto patraukė namo. „Steponas sugadino tą vakarėlį.
Iš karto susivyniojome meškeres ir patraukėme namo“, – 45 metų R.Butautas už išgelbėtą sūnaus gyvybę visą gyvenimą jausis skolingas R.Kurtinaičiui.
Dabartinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipos treneris 49 metų R.Kurtinaitis nesureikšmina savo poelgio ir susitikęs Steponą kaskart neprimena, jog kartą išgelbėjo jam gyvybę.
Dabar trylikametis, lankantis krepšinio treniruotes A.Sabonio krepšinio mokykloje, pats šią vasarą per Lietuvos rinktinės stovyklas dėde vadinamam R.Kurtinaičiui priminė šį įvykį ir padėkojo už žygdarbį.
„Stepas už daug ką Rimui padėkojo: kad pamokė mesti kamuolį į krepšį ir gyvenimiškų pamokų davė. Žinote, sūnūs tėvų neklauso.
Jiems reikia kito autoriteto. Juo Rimas ir yra Stepui“, – apie bendražygį kalbėjo R.Butautas, šį sezoną treniruosiantis Ukrainos klubą „Doneck“.
Tad nesėkmė šių metų Europos vyrų krepšinio čempionate Lenkijoje dabar jau atsistatydinusių Lietuvos rinktinės trenerių R.Butauto ir R.Kurtinaičio draugystei neturėjo jokios įtakos.
„Nesėkmės – trenerio darbo dalis.
Būtent sunkiais momentais pasireiškia žmogaus padorumas, draugystė. Aš žinau, kaip Ramūnui dabar yra sunku.
Sulaukiau priekaištų, kad aš žinojau receptą, kaip tapti Europos čempionais, bet Ramūnui nepasakiau. Taip tikrai nebuvo. Niekur neinu dirbti antruoju treneriu. Tik Ramūnui sutikau padėti. Visi dirbome iš peties“, – kalbas esą judviejų su R.Butautu bičiulystę perbėgo juoda katė neigė R.Kurtinaitis.
Ištikus bėdai jie vienas į kitą pagalbos gali kreiptis bet kuriuo metu. Treneriai po nesėkmingai Lietuvai pasibaigusio Europos čempionato vienas kitam padėkojo už ilgus darbo mėnesius bei palinkėjo sėkmės. Bet visam laikui neatsisveikino.
„Akmuo su akmeniu susieina, tai kaip žmonės nesusieis“, – juokėsi R.Kurtinaitis.
Jokia krepšinio nesėkmė neužgoš dėkingumo žmogui, išgelbėjusiam gyvybę. Tai žino abu treneriai, nes jaunystėje patys yra skendę.
Ramūnas iki šiol puikiausiai prisimena, kaip jis, būdamas trimetis, skendo Santa Marijos kurorte Kuboje, kur tuo metu dirbo jo tėvas, legendinis krepšinio treneris Stepas Butautas.
1967 metais S.Butautas treniravo Kubos nacionalinę krepšinio rinktinę. Per treniruotę paplūdimyje treneris buvo užsiėmęs ir nepastebėjo, kaip mažametis sūnus nubėgo pasiimti į jūrą įkritusio kamuolio.
Jei ne krepšininkas Ruperto Herrera, nežinia, ar Ramūnas būtų dar kartą išvydęs savo tėvą.
R.Butautas atsimena, kad gyvybę jam išgelbėjęs krepšininkas rinktinėje žaidė 5 numeriu pažymėtais marškinėliais.
Kai 2005 metais R.Butauto vadovaujama Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinė Argentinoje tapo pasaulio čempione, treneris netikėtai susitiko savo gelbėtoją.
„Jis buvo be galo nustebęs, kad aš viską prisimenu. O man iki šiol prieš akis stovi, kaip mane ištraukė, kaip atsigaivaliojau“, – pasakojo R.Butautas, turėjęs progos padėkoti R.Herrerai, šį gruodį švęsiančiam savo šešiasdešimtmetį.
Prie upės augęs R.Kurtinaitis, būdamas pirmokas, jau sugebėdavo perplaukti Nemuną. Atsisakyti plaukti vaikas nedrįsdavo, kad draugų nebūtų išvadintas bailiu. Nors kuo puikiausiai prisimindavo siaubą, apėmusį, kai skendo. Tą kartą neapsižiūrėjo Rimo tėvas.
„Plaukiojau su nardymo akiniais bei vamzdeliu ir, matyt, per giliai panirau. Kai į vamzdelį pribėgo vandens, bandžiau stotis, bet dugno nebesiekiau.
Galvą iškišau – krantas toli. Gerai, kad tėtis pamatė, atlėkė ir ištraukė. Tada daug siaubo patyriau ir aš, ir tėtis“, – darželio laikų įvykį detaliai prisiminė vyras.
Vėliau neblogu plaukiku tapusiam R.Kurtinaičiui likimas pakišo dar vieną išbandymą.
1983-iaisiais Rimas išgelbėjo skęstantį keturmetį kaimynų sūnų. Sąmonės netekusį vaiką vos pavyko atgaivinti.
„Važiuodami automobiliu su žmona pamatėme plaukiojančią vaikišką lopetėlę, rausvą striukę. Sustabdžiau mašiną, iššokau, tik rūbelius pamačiau, bet supratau, kad vidury tvenkinio skęsta vaikas. Nusiaviau batus ir su visais rūbais šokau į vandenį. Vaikas jau buvo pamėlęs. Nerodė jokių gyvybės ženklų.
Tada prisiminiau kažkada per televizorių matytas skendusiųjų gaivinimo pamokas. Vaikas pradėjo gargaliuoti.
Atlėkė jo tėvai. Su šviesomis, signalais prieš eismą važiavome, kad tik suspėtume vaiką nuvežti į ligoninę“, – prisiminė tais metais pirmąjį savo sezoną Kauno „Žalgiryje“ žaidęs R.Kurtinaitis.
„Laimė, vaiką pavyko atgaivinti. Jis net nesusirgo plaučių uždegimu“, – prisiminė R.Kurtinaitis, po nelaimės praėjus nemažai metų darkart sulaukęs skendusio vaiko tėvų padėkos.
Tad gali būti, kad šiandien, kai R.Kurtinaitis su „Lietuvos ryto“ komanda Kauno sporto halėje bandys laimėti BBL taurės turnyrą, vilniečių trenerį iš tribūnų palaikys ir kažkada jo išgelbėti vaikai.