Nomeda Saukienė: „Su Šarūnu stengiuosi susitarti gražiuoju“

Nomeda prisipažįsta — ji nėra lengvai bendraujantis žmogus, o retkarčiais rengiamos jos parodos visiškai išmuša iš vėžių. „Kurdama būnu visiškai nugrimzdusi į save. Tada daugybė dalykų tampa nesvarbūs. Buitis, kasdieniai, net parodų reikalai nukeliauja į antrą planą. Juk jeigu pradėsi kuistis — gaminti valgyti, plauti indus, su kuo nors bendrauti — tik prarasi laiką. Tapyba — labai individualus ir, beje, labai sunkus darbas, todėl nesvarbu, kur gyvenčiau — Dusetose, Vilniuje ar Niujorke, — kurčiau taip pat“, — patikina Zarasų rajone, Dusetose, gyvenanti menininkė.

Paklausta, kaip prabėgo vasara, patikina jos beveik nepastebėjusi. Tapant, sukantis po namus, žvejojant, džiaugiantis Zarasų krašto gamta. „Nuo rugsėjo jau laukiu Kalėdų. Tai — jaukiausia mūsų šeimos šventė. Kiek čia iki jos liko?“ — šypteli iš senelių paveldėtoje sodyboje beveik dvidešimt metų su šeima gyvenanti menininkė.

Šiam rudeniui sako nieko neplanuojanti. „O kam planuoti? Tapymas — paslaptingas procesas. Nebūna taip, kad suplanuoju paveikslą, o dirbtuvėje sėdi žiūrovas ir žiūri, kaip man pavyks. Pamatyti mane dirbančią — jokių šansų. To nepakęsčiau. Nemėgstu nei plenerų, nei kitokių masinių, parodomųjų akcijų“, — patikina Nomeda.

Ruduo jai — liūdnas metas. Dienos trumpėja, anksti temsta. „Greitai prasidės šalčiai, teks kraustytis arčiau krosnies. Gerai, kad mūsiškė gerai šildo, nes ji tiesiog privalo šildyti. Orams atvėsus jis — vienintelė mūsų paguoda, — tvirtina Nomeda. — Jaukiausia mano vietelė — prie krosnies. Rudenį ir žiemą ten sėdėdama galiu megzti, skaityti.“

Televizoriaus, kaip kiti menininkai, Nomeda neignoruoja. „Kur dingsi — žiūriu, nors labai smarkiai tenka raukytis ieškant padoresnės programos ir perjunginėjant kanalus. Kol neturėjome kabelinės televizijos, vis maniau, kad bent LTV2 rodo kultūros laidas, bet teko skaudžiai nusivilti“, — apgailestauja pašnekovė.

Televizija, kuri Lietuvoje yra šiokia tokia valdžia, pasak Nomedos, galėtų daugiau dėmesio skirti ne kokiems nors „Kakadu“ herojams, o šviesiems žmonėms. Rodyti ne tik griūvančius dvarus ar saviveiklininkų koncertus, bet ir tikrą meną kuriančius žmones. „Juk jeigu kuriam nors sportininkui išniro kulkšnis, per visas žinių laidas papasakos, o jei kas nors parašė gerą knygą, sukūrė vaidmenį ar paveikslą, tik kur ne kur tokia informacija prasispraudžia“, — gailisi Nomeda. Vienintelės Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ nesiraukydama ji klauso daugiau nei dešimtmetį. „Ir įvairi, ir turininga, ir parengta profesionalių žmonių, kuriems kultūra labai rūpi“, — negaili gražių žodžių.

Jeigu pakviestų dalyvauti vienoje šių laidų — mestų viską ir lėktų net iš Dusetų. „Tikrai važiuočiau, nors ir nesu kalbėtoja kaip koks Seimo narys, kurį bet kada pakalbinus išgirsi iš anksto apgalvotus žodžius, formuluotes. Gyvenu atskiriau nuo kitų, tad kalbėti man būtų nelengva“, — kuklinasi menininkė. Be to, ji yra abejojantis žmogus, kuriam reikalingas tam tikras postūmis, nesinori įžeisti kolegų menininkų, kurie yra labai jautrūs žmonės.

Prieš kelerius metus Nomeda su Šarūnu atšventė savo 50—mečio jubiliejus. Tačiau jokios ribos nė vienas sako neperžengęs ir nė vieno viduje „nieko tokio“ nenutiko. Kaip tapė, taip tapo, kaip gyveno, taip ir gyvena. Prasmingas sukaktis paminėjo surengdami savo parodas — vienais metais Šarūnas, kitais — Nomeda. Parodos vyko sostinės „Maldžio“ ir „Meno nišos“ galerijose. Ten buvo parodyti viso gyvenimo paveikslai, abiem smagu, kad tiek daug žmonių juos pamatė.

Nomeda prasitaria — parodas rengė ne tik visuomenei, bet ir sau. Kad ne tik kiti, bet ir patys galėtų pasidžiaugti savo darbais, tarsi patvirtintų sau: „Esu aš ir yra mano paveikslai.“ Gražių žodžių vienas kitam nesakė ir į bažnyčią ta proga nėjo. „Juk aš ne Mildažytė“, — juokiasi pakartotinų vestuvių kol kas išvengusi Nomeda. Bet neneigia, kad viskas — dar ateity...

Į kelių dešimtmečių prisiminimus — kokia buvo jauna, talentinga ir daug žadanti — menininkė nesileidžia. Į praeitį nuklysta tik žiūrėdama savo dar mažų vaikų — Mykolo ir Monikos — nuotraukas. „Nuo 16 metų jaučiau norą tapti dailininke ir visiškai tuo neabejojau. Prie šios svajonės artėjau lėtai, bet tikslingai. Baigiau vidurinę, studijavau Dailės akademijoje. Buvo metas, kai labai norėjosi kurti, piešti, bet negalėjau — persikrausčius gyventi į Dusetas, užgriuvo buitis, vaikai sirguliavo. Bet tuo metu tapė Šarūnas“, — primena vien šeimos interesais kurį laiką gyvenusi menininkė.

Bet vieną dieną jos viduje, matyt, kažkas sukirbėjo ir prasiveržė. Vienas po kito pasipylė garsieji N.Saukienės paveikslai su alijošiais, gėlėmis, vėliau — su atgijusiais lapių kailiukais... „Mintys ir idėjos susikaupė savaime. Specialiai jų nekaupiau, nesidėjau į galvą, atseit kai turėsiu laiko, nutapysiu. Taip nebuvo. Gyvenimas ėjo — iš pradžių be tapybos, dabar jau eina tapant“, — į viską paprastai stengiasi žvelgti menininkė.

Bet „alijošių“, „lapių kailiukų“ periodai — jau praeityje. Dabar Nomeda išgyvena naują laiką — auksinį, karališką. Jos paveiksluose, kuriuos šiemet pristato dalyvaudama projekte „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ — ne tik į kilimą susiviję žolynai, medžių šakos, gėlynai daug sakančiais pavadinimais „Dūzgianti pieva“, „Išsprogę pumpurai“, „Sidabrinės tulpės“, „Mažieji žemės sodai“, bet ir spalvingi paukščiai, spindintys indai, mįslingi vaikų Monikos ir Mykolo veidai.

Abu jie — mamos paveikslų objektai. „Kol buvo nedidukai, juos piešdavau miegančius vakarais, naktimis. Taip ir pozuodavo man miegodami. Tapyti tada neturėdavau laiko, eskizą pasidarydavau vien pieštuku, o dabar įkomponuoju į paveikslus“, — kūrybines paslaptis atskleidžia Nomeda.

Kodėl paveiksluose atsirado vaikai — aišku: Nomeda — motiniškų jausmų neslepianti mylinti mama. Bet kaip jos paveiksluose atsirado egzotiški paukščiai povai?

„Iš mokyklos parsinešiau kelias povų iškamšas, pasistačiau dirbtuvėje ir įklampinau juos gėlių pievoje, kurią vadinu gėlių koše, — pasirinkimą paprastai aiškina menininkė. — Man paveiksle turi būti ko nors daugiau nei gėlės. Jeigu ten — vien gėlės, jis man primena audinį suknelei, o tai man visai nepatinka. Paveikslas turi sukurti tam tikrą erdvę, nebūti plokščias. Žiūrovas turi pajausti jo gylį, spalvų judėjimą, sukimąsi. Tai, o ne gėlių piešimas, man rūpi. Gėlė vazone ar vazoje primena paprasčiausią atviruką. Man tokie dalykai svetimi. Man norisi visuotinesnio vaizdo.“

Gėles piešti smagu, nes kai paveiksle jų daug, jos pradeda judėti, mirguliuoti, sukritusios viena ant kitos sukuria paslaptingus šešėlius. „Spalvų ir šešėlių kaita ir yra mano paveikslų esmė, paslaptis“, — paaiškina Nomeda.

Bet gėlynai — dar ne viskas. Juose sėdi, stovi, slepiasi įdomios būtybės — miegantys vaikai, paukščiai, angelai, kuriuos, beje, ne visi pamato. Kokią žinią jie neša, kokią nuotaiką kuria? „Kokios tik žmogus nori“, — juokiasi Nomeda.

Kas matė parodą, pritars — N.Saukienės paveikslų nuotaika puiki, auksinė, šviečianti. Iš kur tas švytėjimas? Galbūt menininkė išgyvena ypač gražų laiką, ypatingą kūrybos periodą? „Vasara buvo graži, bet paprasta, metai dar nesibaigė. Nieko nuostabaus nenutiko, — mano entuziazmą gesina Nomeda. — Gerai tik, kad viskas teka pakankamai ramiai, ir bent jau tragedijų mano gyvenime neįvyko. Galbūt kažkada kas nors mano kūrybą suskirstys periodais, o šįkart man tiesiog norėjosi naujumo. Visada to siekiu, tik ne visada išeina.“

Nieko ji nedaro per prievartą, versdamasi per galvą. Žino, kad kai kurie menininkai specialiai keičia kūrybos techniką, formą, bet, pasak Nomedos, to daryti nebūtina — kuriant galima „eiti į gylį“ ir tą patį motyvą kartoti iki begalybės, nes gerumui galo nėra. Svarbiausia jai tapant paveikslą — jo elementus — spalvas, potėpius, motyvą — sujungti į visumą ir sukurti nuotaiką. Ypač — parodoje.

„Paveikslai vienas šalia kito turi sutūpti tokia tvarka, kad vienas kitam netrukdytų. Jei ekspozicija nepavyksta, nėra apie ką kalbėti“, — tvirtai ištaria Nomeda.

Mėginu išklausti, ką per naujausios parodos atidarymą jai pasakė menotyrininkai, kolegos, tiesiog jos kūrybą mėgstantys žmonės, bet Nomeda tik juokiasi: „Nieko apie meną nešnekėjome. Šnekėjome apie namus, vaikus, kaip jie greitai ir kokie gražūs auga.“

Neįprasta, tačiau Nomedos sūnus Mykolas, kaip ir vyras Šarūnas, šįkart parodoje, kitaip nei ankstesnėse, nedalyvavo. „Jie buvo atleisti nuo šitos pareigos. Mane palaikė tik dukra Monika“, — sako Nomeda. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro laipsnį įgijusi mergina šiemet gavo ir semiotikos magistrantės diplomą. „Menų studijuoti ji nenorėjo, nors tikrai galėjo. Užtat mes su Šarūnu labai džiaugiamės, kad šeimoje bus nors vienas rimtas žmogus“, — švelniai per dantį save traukia optimizmu trykštanti moteris.

Mykolas Vilniuje studijuoja skulptūrą. Šeimoje bus dar vienas profesionalus menininkas? „Niekada nežinai, kas iš ko išaugs“, — atsargiai kalba mama, sūnaus polinkį į menus pastebėjusi labai anksti ir, žinoma, netrukdžiusi daryti to, ko jis norėjo — piešti, lipdyti, kurti skulptūras. „Jo papjė mašė technika sukurtomis „galvomis“ užversti visi namai. Apskritai mūsų namai — šlamšto sandėlis“, — šypteli Nomeda.

Paklausta, ar Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje dirbdama dailės mokytoja pastebėjo daugiau menui talentingų, gabių vaikų, Nomeda atsidūsta: „Išauginti talentą turint vieną dailės pamoką per savaitę — absoliučiai nerealu. Kol vadovavau mokyklos dailės būreliui, tokių atsirasdavo, dabar liko tik viena dailės pamoka. 25 metus Dusetų vidurinėje mokykloje buvo sustiprintai mokoma dailės — tapybos, skulptūros, keramikos. Kai kurie vaikai šiek tiek dėl to kankinosi, bet vis tiek šio to pramoko ir dabar jaučiasi kurioje nors srityje stiprūs.“

Nors Nomeda gyvena nedideliame provincijos miestelyje, daržų, gėlių ir ožkų neaugina. Pavasarį pasodino ... 26 bulvių gumbus, kurių derliaus dar nebaigė suvalgyti. Kai suvalgys, nusipirks kelis maišus bulvių iš ūkininkų ir pasidės žiemai. Tiesa, vasarą Nomeda būna priversta šienauti. 25 arų apie namus esančiame sklype augančią žolę ne visada lengva įveikti. Užtat labiau mėgsta karštą vasarą, kai žolė kieme pati nuo karščio išdega — tada jos pjauti nebereikia.

„Kai matau rudą žolę, suprantu, kad lauke — tikra vasara, ir tai man labai patinka. Jeigu patinka sudegusi žolė, aš nenoriu lietaus, tai kokia iš manęs ūkininkė?“ — ūkio darbų kratosi menininkė.

Sename šeimos sode — dar Nomedos senelio sodintos obelys ir naujos, jau sodintos Šarūno. Ir vienų, ir kitų šakos lūžta nuo obuolių. Rudenį būna vargo, kol juos su vyru suneša į rūsį, pavasarį nemažai supuvusių tenka išnešti lauk. „Mūsų obelys savaime auga, rūpesčių su jomis mažai. Tik kartais kai kurias šakas prireikia nupjauti. Tada ieškau kokio žmogaus, kuris tai padarytų. Šarūnas šito darbo nesiima, nes medžius genėti reikia mokėti, be to, paprastu pjūklu storų šakų nenubrūžuosi. Vyras nemėgsta ūkio darbų. Nemedžioja, nežvejoja ir, be tapymo, nieko kito reikšmingo nedirba“, — juokiasi tolerancijos pavyzdys su menininkais gyvenančioms moterims galinti būti Nomeda.

Ji išduoda paslaptį, kad šiuo metu Šarūnas kuria didelį spalvingą dviejų dalių paveikslą, kuris dar nežinia kaip vadinsis. Neabejoja tik dėl vieno — tai bus staigmena ne jai vienai.

Draugai žino — kai netapo, Nomeda su Šarūnu arba vaikais žaidžia stalo tenisą, o moteris dar ir žvejoja. „Tenisą žaidžiau labai seniai, tad šito sporto man „nepripaišykite“, — priprašyta papasakoti, kaip sekasi sportuoti, juokais perspėja, bet vis dėlto išdėsto jai mielo žaidimo techniką: stovi prie stalo, matai, kaip į tave skrenda kamuoliukas, ir muši. Kol nesi įpratęs, tol nepataikysi, kai įpranti — viskas paprasta. Vaikystėje Nomeda mėgo žaisti ir badmintoną, bet kad šis sportas nepritaikytas Lietuvos orams.

„Žvejybos irgi nebeminėkite — vis mažiau žvejoju“, — ištaria paprašyta prisiminti didžiausią praėjusios vasaros laimikį, bet vis dėlto neiškenčia: „Tai buvo maždaug 3,5 kilogramo karpis. Nieko įspūdinga! Ką iš jo pagaminau? Pakepiau aliejuje ir dar išviriau sriubos. Nemėgstu gaminti valgyti ir tai darau iš pareigos. Dabar, kai likome namie su Šarūnu, valgyti gamina jis. Vyras žino, kad valgis man visai nerūpi. Būna, kad nesulaukęs grįžtančios iš dirbtuvės palėpėje net ateina ieškoti.“

Prie kompiuterio Nomedos nepamatysi. „Prie jo nesėdžiu, nes nemoku dirbti“, — pareiškia. Už garsių menininkų ryšius su pasauliu šeimoje atsakingi Mykolas ir Monika. Taigi nenustembu, kai paprašius kelių asmeninio albumo nuotraukų Nomeda jų nepažada atsiųsti — šeima nesifotografuoja. „Jeigu pavyko mus nufotografuoti kurioje nors parodoje — tai jūsų laimė“, — šypteli menininkė.

Kartkartėmis Nomedos darbai iškeliauja į tarptautines parodas. Ji dažniausiai lankosi Vilniuje ir po daugybės Dusetose pragyventų metų tebevadina save vilniete. „Ten lankau parodas, teatrus, koncertus. Dažnai ten nevažiuojame, bet jei jau nuvažiuojame, būtinai per dieną kitą aplankome visas veikiančias parodas. Net gyvenantys Vilniuje to nepadaro“, — neabejoja.

Neseniai vykusioje tarptautinėje parodoje „ArtVilnius“ jos paveikslus pamatė tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. „Projektas buvo labai vykęs, o mano paroda, atrodo, buvo nusisekusi“, — teištaria menininkė.

Kas Saukų šeimoje galva ir kas kaklas? „Mes — tradicinė šeima (suprask: Šarūnas — galva, Nomeda — kaklas), bet jokių ypatingų problemų nesprendžiame, o jeigu sprendžiame, bandome susitarti. Jeigu manau, kad mano naujiena nemaloni, stengiuosi Šarūnėlį iš anksto paruošti, pakalbėti su juo atsargiai, po truputį, kad suspėtų žmogus apie viską pagalvoti. Juk negalima vyrui sakyti: „Kelkis greičiau, važiuojame!“ Reikia vyrą įspėti, įkalbėti. Nors būna labai įvairiai“, — šelmiškai šypsosi moteris.