– Dabar visi tik ir lenda į TV ekranus ir spaudą, o tu vengi žiniasklaidos dėmesio. Kodėl?
– Nevengiu, tačiau nejaučiu jokio poreikio būti žinoma. Noriu, kad žmonės žinotų mano muziką, o ne mane. Nemeluosiu, pati perku bulvarinę spaudą, smagu ją pavartyti, o apie mane tegul rašo tada, kai nuveikiu ką nors reikšminga, o ne, pavyzdžiui, apie tai, kiek kainavo mano batai ar rankinė.
– Lietuvos muzikos padangėje pasirodei labai netikėtai, panašiai kaip dainininkės Alina Orlova ir Jurga Šeduikytė. Ar lygini save su jomis?
– Tikrai ne. Yra labai daug žmonių, kurie mus lygina, tačiau aš jų muzikos nesiklausau. Mus vienija tai, kad kiekviena iš mūsų turime savo muzikos stilių ir savo gerbėjų ratą.
– Pretenduoji gauti MTV „Best Baltic Act” statulėlę. Praėjusiais metais šią ceremoniją stebėjo 212 mln. žiūrovų daugiau nei 40-tyje Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos šalių. Tau puikiai sekasi, kodėl nutarei išvykti iš Lietuvos į Londoną?
– Man atrodo, kad dabar Lietuvoje manęs klausosi maksimumas žmonių, jų nebegali būti daugiau. Yra tam tikras skaičius gerbėjų ir jis nebeaugs. Mano nuomone, Lietuva dar nėra tokia muzikos požiūriu subrendusi, kad tas žmonių skaičius kasmet augtų.
Jei likčiau čia, finansine prasme gyvenčiau daug geriau, tačiau Londonas mane stimuliuoja kurti, ten norėčiau išleisti savo solinį albumą, praplėsti akiratį kaip muzikantė ir augti kaip atlikėja, nestovėti vienoje vietoje. Žinau, Londone manęs nelaukia pulkai gerbėjų, tačiau ten daugiau galimybių pamatyti kitus muzikantus, galbūt suburti savo grupę.
– Londonas – didelis miestas. Nuo ko viską pradėsi?
– Londone gyvenau trejus metus, Thames Valley universitete baigiau džiazo vokalo specialybę, ten vyksta įvairiausi vakarai, kur susitinku su bendraminčiais, ten yra galimybė būti pastebėtam. Be jokios abejonės, Lietuvoje tai padaryti daug lengviau, nes Anglijoje visai neįdomu, kas tu toks esi, klubuose tavęs niekas nelaukia išskėstomis rankomis, esi pats sau vadybininkas, vaikštai ir siūlai savo muziką.
– Vasarą praleidai Lietuvoje, daug koncertavai, salės būdavo pilnos. Negaila palikti to, ką čia pastatei?
– Nėra taip, kad išvažiuoju visam laikui, kartą per mėnesį tikrai grįšiu. Čia padarėme daug gražių dalykų, jokiu būdu negalima to apleisti. Visą gruodžio mėnesį čia turėsiu daug koncertų.
– Su grupe dainuoji tik gyvai. Palygink save su į mikrofonus žiopčiojančiomis šviesiaplaukėmis merginomis, kurios tokios populiarios Lietuvoje.
– Manęs negalima su jomis lyginti! Jų atliekamos muzikos net negalėčiau vadinti muzika todėl, kad tai yra pigus žaidimas kažkokiais fiziologiniais dalykais, tarkime, didele krūtine. Tai, ką jos daro, yra be proto primityvu, nereikia jokio muzikinio išsilavinimo, kad jas suprastum. Tokiose dainose skamba lengvas banalus tekstas... O kai kurie klausydami tų merginų net nenutuokia, kad jos dainuoja skambant fonogramai, kurią net ne pačios įdainavo.
Man kyla klausimas, kodėl gražios ilgakojės nedirba grožio industrijoje, juk gali būti manekenės, šokėjos? Kam lipti į sceną ir kvailinti publiką?
– Per koncertus už nugaros groja tavo vaikinas Marijus Aleksa, bene geriausias būgnininkas visame Pabaltijyje. Kaip jautiesi dainuodama šalia jo?
– Marka (taip vadina savo mylimąjį. – Aut.) man labai padeda, moko, visuomet jaučiu jo palaikymą, draugaujame daugiau nei dvejus metus, todėl man labai gera, kai jis šalia manęs.
– Jei nebūtum dainininkė...
– Gal tada būčiau šokėja, aktorė... Patinka kvapai, gėlės, gal dirbčiau kvepalų industrijoje, tačiau didžiausias mano hobis yra kulinarija, dievinu ruošti maistą... Nors, rimtai pagalvojus, manęs tada išvis nebūtų, nes dainavimas yra visas mano gyvenimas.
– Kas tau yra laimė?
– Trys žodžiai, kurie prasideda raide M: Marijus, Meilė ir Muzika.