Gyvenimas ant pirštų galiukų

„Žinojau, kad bus sunku, bet kad taip sunku... nesitikėjau”, – prasitaria ji ir sutinka papasakoti apie daugelio merginų vaikystės svajonę – baletą.

Vaikystėje smulki ir judri mergaitė visada šokdavo kartu su mažomis balerinomis televizoriaus ekrane ir nepaliaudama ūžė tėvams ausis, kad nori tapti balerina. Tėvai šia dukros užgaida nebuvo labai patenkinti. Tačiau Grytės atkaklumas nugalėjo. Būdama 6 metų ji nuėjo į pirmąją baleto pamoką.

„Tėvai žinojo, koks sunkus menas yra baletas, todėl ir nenorėjo manęs leisti į baleto būrelį. Bet aš priverčiau juos nuvesti mane į Operos ir baleto teatrą. Čia buvo puiki mokytoja Elena Juodišienė. Susirinko gal 40 mergaičių, kurių didžiausia svajonė – tapti balerinomis. Buvo lengva ir smagu, mūsų niekas labai nespaudė”, – pradžią prisimena Grytė.

Po kelerių metų mokytoja pasiūlė gabiai šokėjai eiti į baleto mokyklą. Grytė ilgai nesvarstė – baletas jau buvo jos širdyje.

„Tik atėjusi į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą supratau, koks rimtas darbas prasidėjo. Žinojau, kad bus sunku, bet kad taip sunku... nesitikėjau”, – pasakoja Grytė.

Balerinos mokslo metai – kitokie nei daugelio moksleivių. Kiekvieną rytą Grytė skuba ne į matematikos ar lietuvių kalbos pamokas, o atlikti trenažo (jo metu daro tam tikrus pratimus, mankštą). Po jo lekia į įprastas pamokas, po jų – repeticija, kurios metu tobulina šokio judesius.

„Būna ir mums atostogos, bet net ir per jas kiekvieną rytą reikia daryti mankštą, kad per tą laiką nesustingtų kūnas. Kai buvau mažesnė, labai nemėgau rytinės mankštos, būdavo sunku prisiversti. Bet dabar jau pripratau, kad kiekvieną dieną turiu išjudinti savo kūną”, – pasakoja Grytė.

Dabar ruduo, neseniai prasidėjo mokslo metai, todėl ir pirmosios repeticijos kur kas sunkesnės nei mokslo metams įsibėgėjus.

„Raumenys po vasaros pailsėję, reikia juos patempti, sutvirtinti. Atlikdamas kiekvieną baleto judesį jauti pasipriešinimą. Kūnas tam nepritaikytas. Reikia daug dirbti, kad gautum tokį rezultatą, kokio reikia”, – sako mergina.

Balerinoms svarbu ne tik tiksliai atlikti šokio žingsnelius, bet ir scenoje atrodyti nepriekaištingai. Dėl šios priežasties aštuntoje klasėje vyko specialios grimo pamokos.

„Mus mokė teatro grimuotoja. Ji liepdavo atlikti labai įdomias užduotis. Pavyzdžiui, turėjome nusigrimuoti taip, kad taptume panašios į kokius nors gyvūnėlius. Taip pat ji išmokė scenos grimo. Lūpos ir akys turi būti ryškios, nes veidas scenoje negali būti blyškus kaip blynas”, – paaiškina Grytė.

Tapti balerina gali ne kiekviena mergaitė, kuri apie tai svajoja. Tai tokia meno rūšis, kurios standartai šokėjoms – labai griežti. Balerina negali būti aukštesnė nei 170 cm, bet negali būti ir daug žemesnė. Maksimalus balerinos svoris – 50 kg.

„Mano ūgis – 164 cm. Norėčiau paaugti iki 168 cm. Jei nepavyks, tai pakenčiamas ir toks ūgis. Nors norėčiau dar šiek tiek. Aukštesnė balerina scenoje atrodo didingesnė”, – pasakoja Grytė.

Balerinos svoris siekia vos 47 kilogramus, tačiau mergina pasakoja, kad priaugti papildomų kilogramų jai negalima. Tokį svorį ir reikia išlaikyti.

„Pasitaiko, kad vaikystėje lieknos mergaitės paauglystėje priauga svorio. Joms liepiama laikytis dietų, neleidžiama šokti spektakliuose, kol nenumeta kilogramų.

Aš dietų nesilaikau, bet ir nevalgau visko, kas papuola. Man pasisekė, mano medžiagų apykaita greita. Vakarais stengiuosi valgyti daugiau salotų, varškės produktų. Saldumynus valgau retai. Anksčiau tėvai pykdavo, reikalaudavo, kad valgyčiau normalią vakarienę. Su mama šnekėjausi apie tai, ji suprato, koks man svarbus baletas, todėl dabar neverčia valgyti to, ko nenoriu”, – šypsosi Grytė.

Ne paslaptis, kad balerinos dažnai kenčia dėl mitybos sutrikimų. Anoreksija – viena dažniausiai jas kamuojančių ligų. Ši tema Grytei nėra tabu. Mergina puikiai žino apie šį mitybos sutrikimą ir jo pasekmes.

„Nevalgyti negalima. Kai toks krūvis, organizmui reikia energijos. Jei balerina suserga anoreksija, ji nebegali šokti, nes neturi jėgų.

Mokykloje vyksta anatomijos pamokos. Mums pasakoja apie maistą, organizmą, pataria, ką geriau valgyti, o ko vengti, kad nepadarytume klaidų”, – tikina balerina.

Gerai balerinai vien liekno kūno neužtenka. Grytė pasakoja, kad jos klasėje buvo nemažai mergaičių, kurios labai stengėsi, tačiau mokytojai patarė atsisveikinti su baletu.

„Baisu išgirsti tokią naujieną, kai baletas yra tavo svajonė. Dabar, kai jau įdėjau tiek darbo, nėra kur trauktis. Siekiu galutinio tikslo.

Duomenis aš turiu, bet ne viskas nuo to priklauso. Baletas – kaip ir matematika, šokant reikia spręsti uždavinius. Reikia mokėti save kontroliuoti. Privalai greitai perprasti judesius, kitą dieną viską tiksliai atkartoti”, – pasakoja balerina.

Mergina neslepia – būna ir jai silpnumo akimirkų, kai atrodo, jog toliau šokti nebegali, tačiau viskas praeina vos nuėjus į spektaklį.

„Kai pamatau šokančius artistus, suprantu, kad ir aš to noriu”, – šypteli Grytė.

Ji ir pati jau šoko vaikų spektakliuose „Pelenė”, „Daktaras Aiskauda” „Piteris Penas”, „Kopelija”, „Miegančioji gražuolė”, „Bajaderė”.

„Koks jausmas, kai esu scenoje? Galvoje – tikra mišrainė. Vienu metu galvoji apie judesius, žiūrovus, personažo charakterį... Nulipus palengvėja, išsiveržia atodūsis. Vieni sveikina, mokytoja duoda pastabas, o aš tą pačią akimirką pradedu galvoti, ką kitą kartą padarysiu geriau”, – pasakoja Grytė.

Talentinga balerina šoka ne tik Lietuvoje. Ji dažnai vyksta ir į konkursus užsienyje, iš kurių visada grįžta su apdovanojimais: laureatė Lenkijoje, aukso medalis Vokietijoje, Pirmosios Lietuvos balerinos premija Lietuvoje.

„Tik dalyvaudama konkursuose užsienyje galiu tikėtis, kad mane pastebės. Gavau pasiūlymą mokytis Vokietijoje esančioje baleto mokykloje. Tačiau atsisakiau. Tėvai labai nori, kad pabaigčiau bendrojo lavinimo mokyklą. Užsienyje, jei mokaisi baleto mokykloje, turi labai mažai kitų pamokų, tokių kaip matematika, chemija ar biologija. Tik baletas. Todėl ir noriu dar 3 metus pabūti Lietuvoje”, – pasakoja Grytė.

Šokti kitoje šalyje – smagus iššūkis. Mergina iki šiol prisimena įspūdžius iš stovyklos Filadelfijoje.

„Buvo labai smagu. Tai buvo privati stovykla, todėl atvažiavo ir mėgėjai. Man patiko, nes tai buvo klasikinio ir modernaus baleto stovykla. Šokau poroje su partneriu. Buvo smagu paskraidyti”, – nusijuokia ji.

Kelionės, sceniniai drabužiai – visa tai gerokai patuština piniginę, todėl jaunoji balerina yra labai dėkinga visiems, kurie ją paremia: Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondui, taip pat „Maximai” už stipendiją mokslo metams.

„Nors tėvai iš pradžių nesuvokė, kas yra baletas, jie visada stengėsi dėl manęs ir palaikė. Tėtis visada mane nuveža, parveža iš repeticijų, nesvarbu, kokiu paros metu jos baigiasi.

Mama visada užjaučia ir pataria. Esu labai dėkinga savo mokytojai Gražinai Sakalauskaitei Dautartienei. Ji su mumis dirba iš visos širdies. Dėkoju visai šeimai, kurią labai myliu, ir visiems geriems žmonėms, kurie padeda”, – šypsosi Grytė, o mes laikome kumščius, kad išsipildytų jos didžiausia svajonė.

Kokia ji? Kiekviena mergina, kada nors svajojusi tapti balerina, žino – pagrindinis vaidmuo spektaklyje „Romeo ir Džuljeta”.