Baltijos šalių jaunimo orkestro „Kremerata Baltica“ vadovas ir dirigentas 62 metų G.Kremeris yra gyvenęs Maskvoje, Niujorke, Ciuriche, Paryžiuje.
Šie miestai buvo tarpinės jo gyvenimo stotelės, kuriose liko buvusios žmonos ir dukterys.
Smuiko virtuozui moterys – tarsi neįkandamas riešutas. G.Kremeris atvirai yra pasakojęs, kaip jis bandė kurti savo namus, bet jie taip ir likdavo kažkur toli.
G.Kremerio širdį pavergdavo vis nauja moteris. Pirmoji jo žmona – Ukrainos mieste Charkove gimusi smuikininkė Tatjana Grindenko. Ji ir Gidonas susipažino mokydamiesi Maskvos konservatorijoje.
Antroji G.Kremerio sutuoktinė buvo pianistė Ksenija Knorre. Ji pagimdė dukterį Aliką.
Vėliau smuikininko širdį pavergė irgi pianistė Jelena Baškirova.
Ketvirtąja jo žmona tapo iš muzikų šeimos kilusi Paryžiuje gyvenanti restauratorė, dabar – žinoma fotografė Aleksandra Chomasuridzė. Porai gimė duktė Anastasija.
Keliskart išsituokęs smuikininkas pastaruoju metu tikrąja savo šeima vadindavo jaunimo orkestrą „Kremerata Baltica“, su kurio muzikantais jis ir dirba, ir sutinka šventes.
Su orkestru jis važinėja po visą pasaulį gerokai ilgiau negu kur nors būna apsistojęs.
„Mūsų namai yra ten, kur mes dirbame – kuriame. Ir man malonu, kad su kiekvienu koncertu Vilniuje šios dvi namų sąvokos sutampa“, – džiaugėsi G.Kremerio vadovaujamame orkestre griežianti ir jo simpatijas pelniusi 34 metų G.Dirvanauskaitė.
G.Kremerio ir G.Dirvanauskaitės pažintis tęsiasi beveik trylika metų.
„Esame pažįstami nuo pirmos orkestro „Kremerata Baltica“ susikūrimo valandos“, – patikslino Giedrė.
Bet pastaruoju metu žilstelėjusį muziką ir jauną jo mokinę galima pastebėti vaikštinėjančius susikibusius už rankų Vilniaus centre.
Kalbama, kad jiedu ne tik susitinka repeticijose, koncertuose, bet ir kartu gyvena.
Iki Giedrės G.Kremeris draugavo su kita lietuve orkestrante.
Giedrę jos mokytojas G.Kremeris žavi ne tik kaip muzikas, bet ir kaip vyras: „Jis – nenuspėjamas, turintis humoro jausmą ir sugebantis juoku užkrėsti aplinkinius“.
Violončelininkė neabejoja, kad ir muzikinė tragikomedija „Būti Gidonu Kremeriu“ įmanoma tik su maestro ir „Kremerata Baltica“. Spektaklis – ne tik linksmas, bet ir rimtas.
„Mes repeticijose ne visada žinojome: juoktis ar verkti? Todėl ir mūsų spektaklis – juokas pro ašaras“, – kūrybos užkulisius praskleidė G.Dirvanauskaitė.
G.Kremeris į šį projektą sudėjo ne tik išmanymą apie muziką, bet ir supratimą apie teatrą. Juk jis jaunystėje svajojo tapti režisieriumi.
Pasaulyje pripažintas smuikininkas turi ne tik režisieriaus, bet ir rašytojo gyslelę.
Jis prieš dvidešimtmetį parašė storą rankraštį, kuriame leidosi į savo praeities gelmes: nagrinėjo santykius su muzikantais, valdinininkais ir keletu žaviausių dailiosios lyties atstovių, pasižymėjusių išskirtiniais gabumais sujaukti jo gyvenimą.
Šiuose memuaruose, išsidriekusiuose per septynis šimtus puslapių, atsirado medžiagos kelioms knygoms, kurios buvo išverstos į latvių, rusų, vokiečių, kinų ir japonų kalbas.
„Norėčiau, kad pirmoji jo knyga „Vaikystės skeveldros“ būtų išleista ir lietuviškai.
Nemažai metų pažinodama maestro galiu tik patvirtinti, kad jis memuaruose, kaip ir gyvenime, yra pažeidžiamas, jautrus, atviras. Jis – žmogus, kokių dabar reta“, – patikino smuiko virtuozą visapusiškai pažįstanti G.Dirvanauskaitė.