Iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Viktorija nuvyko į Londoną
apsižvalgyti ir ten pasiliko. Daug ką išbandžiusi, pradėjo studijuoti
fengšui ir surado savo laimę. „Vadovaujantis fengšui ir perpratus tam
tikrus dėsningumus, kiekvieno iš mūsų gyvenime gali nutikti tikras
stebuklas“, - įsitikinusi V.Kovalenko.
Šiandien Viktorija turi mažiausiai 12 fengšui diplomų: Praktikos
meistro, Konsultacijų meistro, Path Chee meistro... „Gavusi dvyliktą
diplomą nustojau juos skaičiuoti“, - šypteli. Šiandien tarptautiniu
mastu pripažinta fengšui meistrė rengia konsultacijas, veda seminarus, į
kuriuos renkasi žmonės iš viso pasaulio. Neseniai Londono centre duris
atvėrė nuosavas Viktorijos salonas „World Of Feng Shui“, pilnas
egzotiškiausių, kartais nematytų daiktų - statulų, monetų, fengšui
simbolių.
„Visus juos galima liesti rankomis, rinktis, o labiausiai patikusius
parsigabenti namo ir susikurti laime ir ramybe dvelkiančius santykius ir
namus“, - geranoriškai ištaria Viktorija.
- Papasakokite, kaip atsidūrėte Londone, priminkite svarbiausius savo
gyvenimo momentus.
- Baigiau Vilniaus 30-ąją vidurinę mokyklą, mokiausi Vilniaus
pedagoginiame institute. 1996-aisiais, būdama 21-erių, apsigyvenau
Londone ir Vestminsterio koledže studijavau viešbučių ir restoranų
verslą. Vėliau susidomėjau fengšui, joga, cigunu. Didžiausia mano
aistra - kalnų alpinizmas. Esu gimusi Beždžionės metais, pagal Zodiako
ženklą - Skorpionas. Ištekėjusi, turiu 4 vaikus: 19 ir 8 metų sūnus
ir 17 bei 5 metų dukteris.
- Neabejoju, kad tarp šių biografijos eilučių - spalvingas, įdomus
gyvenimas. Ką teko patirti, dirbti?
- Paprasčiau paklausti, ko nepatyriau, neišgyvenau, nedirbau. Baigusi
studijas dėsčiau rusų kalbą ir literatūrą mokykloje, tarnavau sovietų
armijoje, dirbau pardavėja kioske, padavėja ir kavinės vedėja, buvau
stambios kompanijos vadybininkė. Šį sąrašą galima ilgai tęsti. Patyriau
nemažai sunkumų.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ekonomika smuko, didėjo nedarbas.
Tuo metu jau turėjau du vaikus, darbo netekę mano tėvai stengėsi mums su
vyru padėti. Galvoje abiem kirbėjo viena mintis: kaip pragyventi?
Laimei, susipažinau su vienos Lietuvoje dirbusios britų kompanijos
žmonėmis ir atsidūriau jos atstovų grupėje. 1996-aisiais nuvykau
aplankyti Londone gyvenusio brolio Vadimo, įsimylėjau šią šalį ir likau
visiems laikams.
Kai manęs dabar klausia, iš kur esu, atsakau, kad esu Visatos kūdikis,
nors Lietuva visada man reiškė ir tebereiškia labai daug. Mano
biografija panaši į daugelio mano kartos žmonių, o savo gyvenimą
skirstau į kelis etapus: gyvenimą buvusioje Sovietų Sąjungoje, griuvus
Sovietų Sąjungai ir emigravus. Dar vienas etapas prasidėjo tada, kai
aš nedrąsiais žingsneliais pradėjusi studijuoti fengšui susipažinau su
pačia savimi ir grįžau prie savo šaknų.
- Kokie netikėtumai laukė svetimoje šalyje?
- Sunkiausia buvo, kad čia atvykusi nemokėjau anglų kalbos - mokykloje
mokiausi prancūzų. Taigi visą pirmą svečiavimosi Londone mėnesį
prasėdėjau brolio bute prie televizoriaus su rašikliu, bloknotu ir anglų
kalbos pratybomis rankoje. Bet jaučiausi laiminga. Pirmą kartą
išvykusi į užsienį stengiausi viską pamatyti ir pažinti. Pramokusi
kalbos įsidarbinau padavėja kavinėje, po metų atsirado galimybė
tobulintis - vadovybė pasiuntė mane studijuoti viešbučių ir restoranų
verslo. Netrukus pasijutau besilaukianti trečiojo vaikelio - Danielio.
Paauginusi jį kartu su partneriu nėriau į nuosavą verslą - atidarėme
kavinę. Uždirbti pinigai suteikė galimybę realizuoti seną svajonę -
Londone atidaryti fengšui parduotuvę.
- Kaip vėliau sekėsi, kokių teko sutikti žmonių?
- Buvo daug nuostabių susitikimų, kurie paliko pėdsaką mano gyvenime.
Teko bendrauti ir dirbti su tikrais anglų lordais, stambiais
verslininkais, kurie išmokė mane mylėti ir suprasti Didžiąją Britaniją.
Jų dėka pamilau anglų kalbą, pajutau jos grožį ir muzikalumą. Mano
pirmasis vadybininkas, sūnaus Danielio krikštatėvis Johnas Devisas
patikėjo manimi, ir man buvo suteikta galimybė už kompanijos, kurioje
tada dirbau, lėšas studijuoti prestižiniame Vestminsterio koledže.
Jogos mokytojas Andrejus Levšinikovas išmokė mane vertinti ir mylėti
gyvenimą.
- Esate perpratusi britų gyvenimo būdą?
- Laikau save Visatos vaiku ir bet kurioje šalyje jaučiuosi lyg namie.
Visur jaučiu daugelio žmonių meilę, draugystę ir dėmesį. Neseniai
paklausė, kaip aš švenčiu savo gimtadienį. Kad būtumėte matę pašnekovės
nustebimą, kai paaiškinau, kad ši diena niekuo nesiskiria nuo bet kurios
kitos dienos. Man kiekviena diena - šventė.
Kaip pastebėti šventę šventėje? Neįmanoma! Todėl nėra skirtumo, kur
gyveni, yra tik skirtumas - kaip. Mano devizas: viską priimti su
dėkingumu.
- Ką Londone veikia jūsų šeima - vyras, vaikai?
- Vyras Andrejus, buvęs sovietų karinio laivyno karininkas, dirba
statybų versle. Jis turi auksines rankas, todėl viskas mūsų namuose
padaryta ir pastatyta jo rankomis. Iš pradžių jis labai skeptiškai
vertino mano veiklą, bet dabar palaiko. Vyresnieji vaikai mokosi
koledže - studijuoja kriminologiją ir teismo ekspertizę. Jaunesnieji
- kol kas mokykloje. Visi keturi lanko rusų teatro mokyklą. Ar
jaučiuosi kuo nors ypatinga? Ne. Ar laiminga? Taip!
- Kur semiatės energijos ir geros nuotaikos?
- Turiu mėgstamas vietas, pirmiausia tai - Karelija, kur teko gyventi.
Tai vieta, kur pasijuntu taip tvirtai, kad manęs niekas negali palaužti.
Ir, žinoma, kalnai, jau virtę mano aistra. Tai - paprasčiausias kelias
pažinti save. Kalnuose neįmanoma apsimetinėti, čia atsiskleidžia
kiekvieno žmogaus esmė. Negaliu neprisiminti ir Tibeto, bet tai - dar
viena tema...
- Esate puikios fizinės formos. Sveikai maitinatės, laikotės dietų?
- Spręskite patys: atsikėlusi labai anksti, pusę penkių, kelias
valandas atlieku jogos pratimus ir medituoju, paskui pusryčiauju,
pietauju, šeštą vakaro suvalgau indelį jogurto ir pusantros valandos vėl
užsiimu joga. Devintą vakaro vėl medituoju. Primenu, kad turiu šeimą,
keturis vaikus ir nuosavą verslą, kuriems reikia daug laiko ir
energijos. Buvo metas, kai nežinojau, kur ją dėti. Jogos mokytojas
A.Levšinikovas supažindino su jogos pasauliu bei cigunu ir šią problemą
išspręsti padėjo visiems laikams. Tai padėjo rasti kelią į savo vidinį
fengšui, išmokė susikaupti ir teisingai paskirstyti savąją energiją.
ņmiau ja nuolat naudotis, o dabar perduodu kitiems. Jokio nikotino ir
alkoholio - ir visada gera nuotaika! Kad ir kas atsitiktų, visada
stengiuosi rasti teigiamų momentų. Tai nepriklauso nuo maisto -
tereikia atidžiai įsiklausyti į savo organizmą.
- Kada susidomėjote fengšui? Tai pomėgis ar jau gyvenimo būdas?
- Rimtai fengšui susidomėjau prieš 15 metų, kai mano mama Tamara iš
Lietuvos atsiuntė kelias Lillian Too knygas apie fengšui. Gyvendama
Lietuvoje apie fengšui nieko nežinojau. Tai man buvo visiškai nauja.
Jas ryte prarijusi nusprendžiau Lillian patarimus pritaikyti gyvenime
- visiškai pakeičiau namus, bet užgriuvo darbai ir fengšui užmiršau.
Po poros mėnesių atkreipiau dėmesį į tai, kad gyvenimas nesuprantamu
būdu pasikeitė. Viskas ėjosi lengvai, sklandžiai, visus klausimus su
vyru išspręsdavome savo jėgomis.
Prisiminiau savo fengšui eksperimentą ir supratau, kad tai nėra tik
paprastas aplinkybių sutapimas. Nusipirkau kelias knygas apie fengšui
ir pradėjau jo principus taikyti gyvenime. Jie veikė! Ir padėjo tikrai
ne vieną kartą. Šiandien fengšui - dalis mano gyvenimo.
- Kodėl ši senovės kinų pasaulėžiūra gyvuoja taip ilgai?
- Bet kas, turintis teisę egzistuoti, gyvens amžinai, ir tai nuo žmonių
nepriklauso. Inkvizicija, politinė santvarka, vieno žmogaus valdžia
nepajėgi nuo Žemės paviršiaus nutrinti to, kas aktualu ir svarbu
daugeliui. Kai žmogus pasiekia tam tikrą gyvenimo tarpsnį, viskas, kas
nereikšminga, savaime išnyksta, atsiveria keliai naujoms žinioms.
- Kodėl ryžotės tapti fengšui mokytoja?
- Mano mokytoja - garsi fengšui meistrė L.Too. Prieš šešerius metus
internete radau informacijos apie Malaizijoje veikiančią jos fengšui
mokyklą. Nors mokslai ten buvo brangūs, ryžausi vykti, nes man to labai
reikėjo, ir po pusmečio išskridau į Kvala Lumpūrą, kur Lillian skaitė
paskaitas. Ten mane mokė ir kiti meistrai, tuo pat metu pradėjau
studijuoti Rytų horoskopą, vandens formules, datų parinkimą,
astrologiją...
Mano fengšui seminarų būtinybė iškilo savaime. Daugelis mano klientų
tapo mano studentais. 2007-ųjų pabaigoje sulaukiau pasiūlymo skaityti
pranešimą V tarptautinėje fengšui konferencijoje Singapūre kartu
su savo mokytoja L.Too, Jap Cheng Hai, Raymondu Lo ir kitais.
Seminarus rengiu Londone, Ukrainoje, netrukus jie įvyks Vilniuje. Kas į
juos ateina? Žmonės, kurie gyvenime ko nors ieško ir kurie nejaučia savo
metų.
- Sakoma, kad fengšui - ne magija, o natūralus procesas, veikiantis
pasąmonę, kuri padeda mums siekti tikslų. Ar tuo įsitikinote?
- Tikrai galėčiau sutikti, kad fengšui - tai magija. Nes energijos
pažinimas duoda iš tiesų stebuklingų rezultatų. Jeigu prie gautų žinių
pridėsime darbą keičiant savo sąmonę, rezultatas viršys visus lūkesčius.
Pagrindinis fengšui principas - nepakenk! Jo ir turėtų būti laikomasi.
- Sako, žmogui, radusiam mėgstamą darbą, dirbti nebereikia. Ar taip
jaučiatės ir jūs? Ar turite laisvalaikio?
- Aš tai vadinu ne laisvalaikiu, o laimės valandomis. Turiu omenyje
teatrą ir kiną. Kažkada svajojau tapti aktore, net bandžiau stoti į
Jaroslavlio teatro mokyklą. Bet nepavykus nusprendžiau tapti mokytoja.
Baigusi studijas pradėjau dirbti mokykloje, tačiau neapleido jausmas,
kad kažko trūksta. Galimybė būti scenoje liko svajone, kurią neseniai
įgyvendinau. Repetuoju, vaidinu, mokausi vokalo, svajoju išleisti
pirmąją kompaktinę plokštelę.
- Pagal fengšui mus valdo penki elementai: žemė, vanduo, ugnis,
metalas, medis. Kiekvienam žmogui priskiriamas būdo tipas - jan arba
jin...
- Kiekvienas elementas turi didelį kiekį informacijos apie šeimą,
verslą, sveikatą, sezoniškumą, spalvas. Pervertinti šių elementų
svarbos neįmanoma, o jan ir jin žmones būtina pažinti. Jan tipo žmonės
paprastai energingi, judrūs, net šiek tiek agresyvūs. Jin - ramūs,
mažiau temperamentingi, netgi tingūs ir mieguisti. Šios jų savybės
priklauso nuo jin ir jan pusiausvyros.
- Ar verta tokiems skirtingiems - jan ir jin tipų - žmonėms,
pavyzdžiui, tuoktis?
- Įsivaizduokite aktyvaus žmogaus gyvenimą santuokoje su savo
priešingybe. Viską, ką darote greitai, per kelias minutes, jūsų
partneris darys neskubėdamas. Anksčiau ar vėliau tai pradės kelti
susierzinimą. Žmogus susideda iš dviejų kūnų. Vienas - fizinis, antras
- dvasinis. Abu kūnai sąveikauja vienu metu. Antrasis vyro kūnas yra
moteriškas, tuo tarpu antrasis moters kūnas - vyriškasis. Kai vyras
sutinka moterį, identišką jo vidiniam moteriškajam kūnui, arba
atvirkščiai, įvyksta dviejų puselių - jin ir jan - susiliejimas. Tada
santuoka būna laiminga. Atvirkštinis dalykas neįmanomas.
- Koks tarp sutuoktinių geriausias amžiaus skirtumas?
- Santuoką reikia kurti sulaukus 25 metų - iki to laiko žmogaus dvasia
išpažįsta celibatą. Tik tada, kai vyras arba moteris pažįsta savo
vidinę moteriškąją ar vyriškąją pusę, gali tinkamai pasirinkti. O
amžiaus skirtumas neturi jokios reikšmės.
- Kaip pasitelkus fengšui principus sustyguoti savo gyvenimą?
- Neįmanoma fengšui metodų pritaikyti kartą ir visiems laikams.
Energija erdvėje juda nuolat, ji kinta keičiantis metų laikams ir paros
metui. Pavyzdžiui, miestai nuolat auga, atsiranda naujų pastatų, ir
senuose pastatuose energija gali kisti. Todėl labai svarbu į šį procesą
žiūrėti nešališkai.
- Kaip gyventi, elgtis, mąstyti, kad kuo greičiau išbristume iš
visuotinės krizės, o ją įveikę pajustume ne nudegę pirštus, o įgavę
naudingos patirties?
- Svarbiausia - nepaisant nieko mąstyti pozityviai, nes kiekviena
mintis atsispindės gyvenime. Priimkite viską, kas vyksta. Jauskitės
dėkingi ir eikite toliau. Daoistų išmintis teigia: išmintingas žmogus,
sugebantis įveikti visas kliūtis ir gyvenime pasiekti sėkmės, panašus į
pušį (savigarba), žydinčią slyvą (išmintis) ir bambuką (ištvermė). Tai
- savybės, kurias pasitelkę galime ištverti sunkiausius laikus.