Lietuviškai skambančio, bet Libane labai populiaraus Aidos vardo savininkė, paklausta, kas svečioje šalyje paliko didžiausią įspūdį, juokavo: „Sūnaus darbas. Kone kasdien ištisą mėnesį sėdėjau odontologo kėdėje. Bet kai net ir itin nemalonias procedūras atlieka sūnus, ne taip jau baisu“.
Keturias dantų implantavimo operacijas ištvėrusi libanietė nuo šiol ketina savo šypsenos grožį patikėti tik sūnui. Ar operuojant mamą sūnui rankos nevirpėjo?
Soheilas tikino, kad tikrai ne. Vos tik pacientas atsisėda į odontologo kėdę, jis mato tik problemą, kurią reikia ištaisyti.
Dešimt metų Aida laukė, kada jos pirmagimis sūnus baigs odontologijos mokslus, o ji galės atvažiuoti į Lietuvą. Iki šiol apsilankyti Soheilui namais tapusioje svečioje šalyje moteris negalėjo dėl be galo sudėtingos vizos gavimo procedūros.
Tik dabar, kai ji supaprastėjo, Libane gyvenantys Soheilo artimieji galės netrukdomi jį aplankyti.
„Kai tik išvykau į Kauną studijuoti odontologijos, mama pasakė, kad nesikreips į kitą gydytoją. Tik į mane.
Ji savo žodžio laikėsi. Tad teko stipriai padirbėti, kad per viešnagės laiką viską spėtume sutvarkyti“, – meiliai žiūrėdamas į motiną laisvai lietuviškai bėrė S.Bechara.
Už kruopštų darbą jis iš mamos sulaukė puikaus atlygio – su meile paruoštų mėgstamiausių libanietiškų patiekalų.
„Kas mamoms svarbiausia? Kad jų vaikai būtų pavalgę. Man svarbiausia, kad tie valgiai paruošti su didele meile“, – kalbėjo Soheilas.
Tiesa, ne ką mažesnį įspūdį nei valandos sūnaus kabinete Aidai paliko ir pirmosios valandos Lietuvoje.
„Grįžtame iš oro uosto į mano namus – butas įtartinai tuščias. Kol laukiau mamos, vagys pasidarbavo. Viską išnešė“, – dabar jau juokdamasis pasakojo Soheilas.
Pasijuokti net ir iš tokių nelaimių libaniečiams įprasta. Pilietinių nesutarimų kamuojamoje šalyje žmonės įpratę nesigraužti dėl prarasto turto. Jie įpratę nenuleisti rankų ir savo darbu ne tik atgauti, kas prarasta, bet ir įgyti daugiau.
„Mes niekuomet nesidairome atgal. Tik į priekį, į ateitį“, – teigė ir Lietuvoje libanietišku požiūriu į gyvenimą besivadovaujantis S.Bechara.
Tai jam padėjo įsitvirtinti ne visada kitataučiams draugiškoje šalyje.
Libano sostinėje Beirute gimęs ir augęs S.Bechara Lietuvoje atsidūrė atsitiktinai. Kaip ir dauguma jaunuolių, jis svajojo išvykti studijuoti į užsienį. Aštuoniolikmetis puikiai žinojo, kokius mokslus nori krimsti. O kurioje šalyje, jam nebuvo svarbu.
Tad netikėtai sutikęs tautietį odontologą, baigusį mokslus Lietuvoje, Soheilas pasinaudojo jo patarimu vykti mokytis ten, kur esą ne tik pigiau studijuoti, bet ir kur kas lengviau įstoti į universitetą.
Iki tol apie Lietuvą Soheilas nebuvo girdėjęs. Kaip ir jo tėvai, nustebę, kad sūnus pasirinko studijas nežinomoje ir ekonomiškai silpnoje šalyje.
Bet Soheilo šeima dar labiau nustebo dėl sūnaus profesijos. Jų giminėje – nė vieno mediko.
Tėvai manė, kad mokykloje prastai besimokiusiam Soheilui odontologijos mokslas bus per sunkus. Tad sūnų bandė gražiuoju atkalbėti. Bet prieštarauti nedrįso.
„Buvo labai sunku, kai Soheilas nusprendė palikti Libaną. Bet matėme, kaip jis nori išvažiuoti. Gerbėme jo norus, todėl išleidome. Nors kiekvieną kartą jam grįžus namo ir išvažiuojant raudodavau“, – pasakojo nemažai ašarų dėl sūnaus išliejusi tris vaikus užauginusi A.Bechara.
Soheilas tikino, kad noras išvykti iš Libano nesusijęs su nestabilia situacija gimtinėje. Libane esą jau daug metų gyventi nepavojinga. O tarnauti kariuomenėje sugrįžus gimtinėn jam nebereikėtų.
Soheilui pasisekė – pasikeitus Libano įstatymams, 5 metus užsienyje pragyvenusiems libaniečiams tarnauti kariuomenėje nebeprivaloma.
„Mūsų šalyje politinio stabilumo trūksta. Bet dažnai situacija pervertinama. Aišku, problemų yra. Bet šalies pasienyje, toliau nuo Beiruto.
Nė vieno mūsų šeimos nario karas nepalietė. Mes visuomet viską turėjome. Kai atvažiavau į Lietuvą, man buvo daug sunkiau. Priešingai nei Libane, daug ko trūko. Juk prieš 10 metų čia beveik nebuvo parduotuvių“, – pirmuosius metus Lietuvoje prisiminė Soheilas.
Trejais metais jaunesnis jo brolis Radihas taip pat gyvena toli nuo tėvų namų. Tik jauniausioji duktė, 23 metų Roula vis dar gyvena tėvų name Beirute.
Nors Aidai sunku, kad nė vieno sūnaus nėra šalia, ji džiaugėsi, kad į Kanadą paskui mylimąją išvykusiam antrajam sūnui gyvenimas taip pat klostosi puikiai.
Kiekvienoje situacijoje tik gera įžvelgti besistengianti moteris tikino, kad jai pasisekė: ji bet kada gali vykti paviešėti į Lietuvą ar Kanadą ir pasijusti kaip karalienė.
Beje, viešnagė į Lietuvą – pirmoji, į kurią per 30 santuokos metų ji leidosi be vyro. Soheilo tėvas sūnų ketina aplankyti po Kalėdų.
Matydami Soheilo bendravimą su motina, aplinkiniai negali atsistebėti didžiule jai rodoma pagarba. Bet pats S.Bechara savo elgesyje nemato nieko ypatinga.
Libane tėvai ir visi vyresni žmonės labai gerbiami. Tos pagarbos Lietuvoje Soheilas dažnai pasigenda.
S.Bechara supranta, kad be tėvų pagalbos jis nebūtų įgyvendinęs savo svajonės tapti odontologu. Jie ne tik neprieštaravo, kai vyriausiasis sūnus pareiškė norįs išvykti mokytis į iki tol negirdėtą šalį, bet ir pirmuosius ketverius metus mokėjo už mokslą, pragyvenimą.
„Pastarieji mano metai Kaune buvo tragedija. Tuo metu Libane buvo sunkūs laikai. O tėvams reikėjo ir man, ir broliui, ir seseriai sumokėti už mokslus. Žinau, kad dėl to tėvai turėjo daug ko atsisakyti. Kaip aš galiu jų negerbti, kai žinau, kaip jie iš paskutiniųjų mane palaikė ir morališkai, ir finansiškai“, – kalbėjo S.Bechara.
Nenorėdamas būti visišku tėvų išlaikytiniu jaunuolis, dar studijuodamas Kauno medicinos universitete, bandė prasimanyti pinigų. Ir dainavo, ir grojo.
Baigęs studijas Kaune, tęsė mokslus Vilniaus universitete ir darbavosi keliose sostinės medicinos įstaigose. Vėliau pats įkūrė kliniką.
„Buvo sunku. Bet niekuomet nebadavau. Libaniečiai – verslininkų tauta.
Jie visuomet žino, kaip išsisukti iš keblios padėties“, – sakė S.Bechara, matyt, iš tėvo Ghassano paveldėjęs verslininko gyslelę.
Tačiau tėvo elektronikos verslo Soheilas neperims. Nors jis pasiilgsta gimtinės, grįžti visam laikui į Libaną neketina.
Dabar savo namais jis vadina Lietuvą. O palaikyti artimus santykius su šeima šiais laikais galima ir nepaisant didelio atstumo.
„Mano draugė stebisi, kad aš tiek daug ir taip dažnai bendrauju su šeima. Ji nesupranta, apie ką mes taip ilgai kalbame. Bet man to reikia. Pokalbiai su tėvais, broliu, seserimi man pakelia nuotaiką“, – prisipažino kasdien po darbų su artimaisiais internetu bendraujantis vyras.
Kasdienis bendravimas su toli nuo namų gyvenančiais vaikais namų šeimininkei Aidai ne tik svarbiausia pramoga, bet ir būtinybė.
„Visą dieną laukiu vakaro, kada galėsiu pasišnekėti su sūnumis. Jei su vaikais nepasikalbu, neužmiegu“, – šyptelėjo moteris.
Libane įprasta, kad tėvai su vaikais net ir šiems užaugus išlieka labai artimi.
Katalikų tikėjimą išpažįstančiai Becharų šeimai šventa, kad per Kalėdas prie vieno stalo susėstų visa išsibarsčiusi giminė.
Per gražiausią metų šventę į Libaną net ir sunkiais studentiškais metais vykdavo ir Soheilas.
Tačiau malonumo dalyvauti kone kas savaitę vykstančiuose giminės susiėjimuose jam tenka atsisakyti.
„Libaniečiai labai mėgsta linksmintis. Jiems smagu dažnai susitikti su giminaičiais, draugais. Lietuvoje šito labai pasigendu“, – neslėpė pasilinksminti mėgstančią mamą į Vilniaus naktinį klubą nuvežęs Soheilas.
Aida neslėpė, kad jai krito į akis lietuvių šaltumas. Moteriai pasirodė, kad Lietuvoje kiekvienas gyvena sau.
Prie to, kas moteriai pasirodė keista, Soheilas jau seniai priprato. Libanietis juokavo, kad po dešimties gyvenimo Lietuvoje metų jis tapo labai panašus į lietuvius.
Jis nebe toks impulsyvus, jį nebe taip masina dideli susiėjimai, linksmybės. Bendraudamas su lietuviais Soheilas vis rečiau pastebi kultūrinius skirtumus.
Svečioje šalyje S.Bechara buvo priverstas per labai trumpą laiką išmokti lietuvių kalbos. Vos po trijų studijų mėnesių Kauno medicinos universitete devyniolikmetis jaunuolis jau galėjo susikalbėti su lietuviais kurso draugais. Netruko išmokti ir lietuviškai skaityti bei rašyti.
Iš pradžių galvojęs, kad Lietuva bus tik laikina jo gyvenimo stotelė, baigęs mokslus Soheilas nusprendė pasilikti. Priešingai nei visi kiti jo užsieniečiai kurso draugai.
„Labai daug dirbau, įdėjau daug meilės ir jėgų, kol susikūriau puikias sąlygas. Grįžęs atgal į Libaną vėl viską turėčiau pradėti iš naujo. To nenoriu. Be to, mano darbe reikalingas stabilumas. Niekas neis pas mediką, kuris vienus metus Lietuvoje, kitus – Libane, dar kitus – Prancūzijoje“, – samprotavo S.Bechara.
Dėl savo sprendimo likti Lietuvoje jaunas vyras iki šiol nė akimirką nesigailėjo. Jo karjera klostosi puikiai, Vilniuje jis sutiko ir trejais metais jaunesnę gyvenimo draugę Moniką.
Jai vyras labiausiai dėkingas už pagalbą kuriant savo kliniką.
„Lietuvoje lietuviui pradėti verslą sunku. O užsieniečiui dar kelis kartus sunkiau“, – sakė libanietis.
Nors Soheilas su teisininke Monika kartu ne tik gyvena, bet ir dirba, šeimos neskuba kurti. Nors motina ragina jau laukianti anūkėlių.
Aida juokėsi, kad dėl anūkų ji ir pati ryžtųsi persikelti gyventi į Lietuvą. Moters nė kiek neišgąsdino niūrus lietuviškas ruduo. O žiemomis šalta būna ne tik Lietuvoje, bet ir Libane.
„Lietuva labai skiriasi nuo Libano. Bet ir jūsų šalis graži. Manau, sugebėčiau čia prisitaikyti. Gal tik kalbėti lietuviškai būtų sunkiau išmokti.
Nors jau kelis žodžius moku“, – šypsojosi moteris.
Pirmąkart Lietuvoje viešėjusią Aidą labiausiai domino vietos, kurias matė sūnaus siunčiamose nuotraukose.
Bene labiausiai moteriai patiko Kaunas – miestas, kuriame jos sūnus žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Maži mediniai namai Kauno centre Aidą sužavėjo ne ką mažiau nei Lietuvos gamta.