Paskutinis šokis su pirmąja meile. Mirusios mylimosios laidotuvės ir vienišo riterio sielvartas prie kapo. Tokį 39 metų V.Rudžio pasirodymą televizijos laidoje „Lietuvos talentai 2009“ išvydo žiūrovai.
Kuliškių kaime Šilalės rajone gyvenantis saviveiklininkas buvo vienas iš trijų daugiausia balsų tą vakarą surinkusių dalyvių, tačiau talentų konkurso teisėjai nusprendė, kad finale žemaitis nedalyvaus.
„Būčiau parodęs spektaklį su laiminga pabaiga. Trys vaidilutės būtų padėjusios gėlių ant mirusios meilės kapo, po to viena jų būtų palietusi mano garbanas, o finale – tikras bučinys“, – apie parengtą, tačiau neįgyvendintą scenarijų pasakojo vyras.
Jis susijaudino prisiminęs, kaip prieš pusfinalį Vilniuje ieškojo manekeno, kuris galėtų simbolizuoti mirusią meilę. Žemaitis aplankė ne vieną parduotuvę ir prašė išnuomoti ar parduoti manekeną. Galiausiai Gariūnų turguje gavo manekeną be galvos.
Jį apsiautė suknele ir pritvirtino lėlės galvą.
Ar šokis simbolizavo jo paties mirusią meilę?
„Buvau įsimylėjęs du kartus, o susižavėjęs daug kartų. Ieškodamas gyvenimo bendražygės, ilgai plaukiau prieš srovę. Dabar plauksiu palei srovę, kad mane pagautų gražuolė ir pasigailėtų vienišo riterio.
Gal trečias kartas nemeluos, ir ta vienintelė, išgodotoji ras mane?“ – svajonėmis pasidalino žemaitis.
Virginijus svajoja apie švelnią, nuoširdžią moterį. Išvaizdai didelės reikšmės neteikia, bet jam svarbu, kad jo antroji pusė būtų ilgakasė.
Protestuodamas prieš trumpaplaukes, rūkančias merginas, jis pats nesikirpo net dešimt metų.
Pas kirpėją nuėjo, kai suprato, kad, kaip ir Don Kichotas, kovoja su tuo, ko neįmanoma pakeisti.
Mergina, kurią Virginijus vadina savo pirmąja meile, ištekėjo už kito.
„Jos vestuvių dieną žaidžiau futbolą ir išsinarinau koją. Jaučiau ir fizinį, ir dvasinį skausmą. Norėjau padovanoti jai rožę, bet negalėjau paeiti – mano koja buvo sugipsuota.
Kita mergina mano širdį pavergė paprastumu ir nuoširdumu. Šokdamas su ja lėtą šokį, jutau savo kūne šilumą, virpesius. Jau seniai šie jausmai buvo mane aplankę.
Savo mylimosioms rinkau gražiausius žodžius, palyginimus. Bet galbūt romantikos buvo per daug, – neatsikvėpdamas kalbėjo Virginijus. – Aš buvau ištikimas joms. Turėjau daug gerbėjų. Buvo progų, vilionių, bet likau skaistus.
Saugau skaistybę būsimai žmonai, kad susituokus manęs nebadytų sąžinės priekaištai“.
Pardavęs butą Kvėdarnoje, V.Rudys šešerius metus statė namą. Tačiau prieš keletą metų jis supleškėjo. Kai kilo gaisras, Virginijus, pagautas įkvėpimo, kūrė eilėraštį. Jis spėjo išgelbėti keletą nuotraukų, kompiuterį.
Sudegė 300 jo paties poezijos knygos „Vasaros gulbės giesmė“ egzempliorių ir gausybė rankraščių. Išsilydė ir 200 garso kasečių, kuriose irgi buvo kaupiama poeto kūryba.
Kuliškių kaime ūkininkaujantis vyras nenuleido rankų – pastatė nedidelį namą, kuris dar neįrengtas.
Televizijos laidoje dalyvavęs ir savyje atradęs naujų talentų, Virginijus svajoja įkurti teatrą, kuriame skambėtų muzika, poezija.
„Savo sodybą noriu paversti menininkų užeiga, sukurti joje nedidelį rojaus sodą. Norėčiau, kad mano mylimoji pasodintų daug rožių“, – susijaudinęs kalbėjo V.Rudys.
Vasarą kūrybai jis skiria mažiau laiko, nes reikia dirbti ūkyje. O žiemą, kai lauke pilka ir niūru, daug laiko praleidžia namuose skaitydamas knygas, taisydamas, šlifuodamas savo eilėraščius. Jų yra tiek, kad V.Rudys galėtų išleisti penkiasdešimt knygų.
Vienatvė Virginijaus neslegia. Nors į akis niekas jo nevadina balta varna, žino, kad yra laikomas keistuoliu.
„Draugams su manimi įdomu. Gal jiems patinka mano nuoširdumas. Vengiu tik piktavalių. Bet stengiuosi būti visiems geras, nes buvau auklėjamas dievobaimingai, mokytas gyventi pagal moralės principus.
Vienas jų – gyventi blaivia galva. Alkoholis suteikia tik laikiną džiaugsmą, o blaivus žemaitis gali daug padaryti. Noriu sukurti ką nors gražaus. Jeigu nepavyks realiame gyvenime, pasistengsiu tai parodyti scenoje.
Ir, žinoma, noriu surasti tą vienintelę išsvajotą karalaitę, kuri būtų mano akių džiaugsmas“, – ilgesingai ištarė vyras.