Nuoširdūs, draugiški ir visuomet besišypsantys – tokie yra Agnė ir Vidas. Tačiau likimas šiai porai kirto labai skaudžiai.
Jauna šeima nekantriai laukė šeimos pagausėjimo. V.Ginevičius, tuomet Kauno „Žalgirio“ gynėjas, kasdien vilkdavosi sportinį kostiumą, o po treniruočių bėgdavo pas besilaukiančią žmoną.
Domas gimė iš pažiūros sveikas, tik jo kūnelis buvo keistai pasisukęs. Jau tuomet viena gydytoja spėjo, kad Ginevičių pirmagimis gali sirgti reta genetine liga – raumenų atrofija.
Medikės žodžiai apie ligą atrodė tik įtarimai, nors Domas sunkiai judindavo rankas ir kojas – tik pirštus.
Kai berniukui buvo trys savaitės, vieną dieną jis ėmė dusti.
Iš namų į ligoninę nugabentas ir prie aparatūros prijungtas kūdikis atsigavo, tačiau tėvus sugniuždė medikų patvirtinta diagnozė – raumenų atrofija.
Domo išgelbėti nepavyko. Sulaukęs vos daugiau nei mėnesio Ginevičių mažylis mirė.
„Mus pribloškė statistika – per metus Lietuvoje gimsta vos keli šia liga sergantys vaikai, todėl tikimybė, kad mūsiškis taip pat ja serga, buvo labai menka.
Tačiau dar baisiau, kai vaikas miršta sulaukęs trejų ar net dešimties metų. Tėvams tai dar didesnė tragedija“, – po netekties prabėgus trejiems su puse metų, V.Ginevičius jau ramiai gali apie tai kalbėti.
Dabar Vidas žaidžia Vilniuje, „Lietuvos ryto“ krepšinio komandoje, ir pastarosiomis savaitėmis gydosi nebe sielos, o kūno žaizdas – per rungtynes Rygoje jam lūžo kairysis delnakaulis.
Bet ir šis baigia gyti: tvarsčiai nuimti, liko atsikratyti mėlynių ir leisti kaului galutinai sutvirtėti.
***
Susirengę prie Domo kapo, Agnė ir Vidas pasiima ir Arną – dvejų metų ir dviejų mėnesių gyvybingą padaužą.
Arnas žino, kad važiuoja aplankyti brolio. „Paaugęs labiau viską supras, bet ir dabar nieko nuo jo neslepiame“, – sakė 31 metų V.Ginevičius.
Ir jis, ir Agnė atvirai kalba apie pačius skaudžiausius išgyvenimus, kurių nelinkėtų ir pikčiausiam priešui.
„Laikas gydo žaizdas“, – liaudies išmintį prisiminė giedros šypsenos tamsiaplaukė 29 metų A.Ginevičienė.
Nors iš pradžių jai buvo labai sunku. Iš karto po tragedijos net nesinorėdavo būti namuose – ji anksti keldavosi ir dingdavo iš jų visai dienai.
Ginevičiams labai padėjo draugai, kurie stengėsi juos užimti, kad tik pora neliktų viena su savo mintimis.
„Ne veltui sakoma, kad draugą pažinsi nelaimėje. Mumis rūpinosi net tie žmonės, iš kurių to mažai tikėjomės“, – atviravo Agnė.
Vidas ir Agnė stengėsi palaikyti vienas kitą, bet kiekvienas savaip išgyveno netekties skausmą. Agnė dažnai žiūrėdavo į įrėmintą prarasto sūnaus nuotrauką, o po kurio laiko aptikdavo, kad Vidas nuotrauką užvertęs.
Kurį laiką taip nebyliai ir kovojo: jis užversdavo, o ji ir vėl pastatydavo rėmelį.
„Vidui buvo labai sunku matyti nuotrauką.
Galiausiai supratau, kad nebūtina jos laikyti matomiausioje vietoje, galiu ir taip į ją pažiūrėti, nedidindama vyro skausmo“, – tuomečius išgyvenimus prisiminė A.Ginevičienė.
***
Dabar jie abu jau šypsosi – neprabėgus nė metams po nelaimės Agnė vėl ėmė lauktis.
Pirmieji nėštumo mėnesiai buvo pilni nerimo: gydytojai turėjo paskelbti nuosprendį, ar ir antrasis Ginevičių vaikas nesirgs reta genetine liga.
Per pirmąjį nėštumą to nustatyti buvo neįmanoma.
Gavę medikų palaiminimą, Vidas ir Agnė lengviau atsikvėpė, o likus gal mėnesiui iki gimdymo krepšininkas pradėjo legionieriaus karjerą Rusijoje. Į Tolimuosius Rytus, Vladivostoką, įsikūrusį prie Japonijos jūros, V.Ginevičius skrido vienas.
„Per toli“, – nusprendė abu, ir Agnė liko namuose. Gimė sūnus, o Vidas tolimame Rusijos mieste, kuriame eismas vyksta kairiąja kelio puse, skaičiavo dienas iki sugrįžimo namo.
Jis šaukštais kabino ikrus ir šlamštė mažyčius sušius – tradicinį japonų patiekalą. Bet nei egzotiškas maistas, nei raminanti Japonijos jūros bangų mūša nepajėgė numalšinti šeimos ir namų ilgesio.
Kas mėnesį Agnė ir Vidas apmokėdavo tūkstantines pokalbių telefonu sąskaitas, bet vis tiek kasdien skambindavo vienas kitam – bent pasakyti „labas“.
Mažasis Arnas sėkmingai stiebėsi aukštyn ir vis dažniau baksnojo į kompiuterio ekraną, tardamas: „Tėtis“.
„Buvo sunku, – išsiskyrimo laiką, kai Vidas du sezonus atstovavo Vladivostoko „Spartak“ komandai, prisiminė A.Ginevičienė. – Net nežinau, kuris kurį labiau guosdavome: ar aš Vidą, ar jis mane.
Gal man buvo lengviau, nes šalia buvo Arnas, artimieji, turėjau auginti vaiką. O Vidą vis ramindavau: jau greitai grįši namo“.
Augant sūnui, Agnė vis dažniau susimąstydavo, kad norėtų aplankyti Rusijos glūdumoje žaidžiantį vyrą. Keliauti su vaiku nekilo minties – kelionė per daug varginanti. Bet palikti Arno vieno irgi nesiryžo.
A.Ginevičienė taip ir neišsiruošė į tolimą kelionę.
Ir Agnė, ir Vidas su kartėliu prisimena ilgus išsiskyrimo mėnesius: dėl krepšininko karjeros nebeliko bendros buities, o namuose nebeliko vyriškos rankos.
Ne tik Kaune likusiai Agnei stigo už tūkstančių kilometrų šeimai duoną uždirbančio vyro.
Augančiam Arnui irgi trūko tėvo. Tada, kai jis žengė pirmuosius žingsnius. Kai ištarė pirmąjį žodį.
„Kažin, ar ryžčiausi tai pakartoti. Ir Vidas sako, kad turbūt nebežaistų svetur, jei tektų skirtis su šeima.
Mums trūkdavo ne tik šilumos ar pajuokavimo, bet ir barnių, paprasčiausio buvimo drauge. Nori nenori – nutolsti. Kai Vidas grįžo, teko vėl pratintis vieniems prie kitų“, – pripažino A.Ginevičienė.
Bet jų gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Ir Arnas dabar, pabartas mamos, jau bėga guostis ne močiutei, o tėčiui.
„Vidui iš pradžių buvo skaudu, kad Arnas lėkdavo pas mane arba močiutę. „Kodėl?“ – klausdavo. Ramindavau jį: juk sūnus tik su manimi augo. Dabar jau viskas gerai. Dabar Arnui ir tėtis reikalingas.
Sūnus žino, kad tėtis sportuoja, o kai jis po treniruočių ar varžybų grįžta namo, Arnas išrikiuoja savo mašinėles, ir prasideda žaidimai“, – pasakojo A.Ginevičienė.
Dvejus išsiskyrimo metus Ginevičiams dabar primena tik nuotraukos ir pagausėjusi Agnės kolekcija – beveik 300 mažyčių buteliukų su egzotiškiausiais alkoholiniais gėrimais. Iš Vladivostoko grįždamas namo, Vidas žmonai lauktuvių atveždavo po keletą jų.
Šviesiaplaukis Arnas – iš akies trauktas tėtis.
Ne tik dėl išvaizdos. Mažasis Ginevičius – toks pat kaip Vidas: užsispyręs ir atkaklus.
Romi, dėmesio nereikalaujanti Ginevičių augintinė britų trumpaplaukė Kori, vos išvydusi artėjantį Arną, skuodžia neatsisukdama.
Katė ne kartą letena kepštelėjo mažajam, nes šis nemoka jos paglostyti, o savo meilę išreiškia tampydamas už uodegos.
„Sūnus pasiskundžia, bet nepasimoko – vis tiek prie jos lenda, – nusijuokė V.Ginevičius. – Gal jis bus toks pat kietakaktis kaip tėvas? Gal toks būdamas Arnas gyvenime ko nors pasieks, nes aš niekada nepasiduodu ir nenuleidžiu rankų. Jau geriau kentėsiu, bet eisiu iki galo“.
Tai jis įrodė ir lūžus delnakauliui – net apakintas skausmo V.Ginevičius žaidė toliau. Emocijoms pasidavė tik sužinojęs, kad lūžo kaulas. Tada nuriedėjo ir kelios ašaros – bejėgiškumo.
„Jau buvau apsipratęs su komanda, radau savo vietą aikštėje, o čia – bumbt – ir iškritau“, – kalbėjo V.Ginevičius, iš gimtojo Kauno persikėlęs gyventi į Vilnių.
***
Sostinė jam patinka. Agnė jau anksčiau sakydavo, kad Vilnius – puikus miestas, o Vidas, čia užsukdavęs tik per rungtynes ir į oro uostą, netikėdamas kraipydavo galvą.
„Bet Vilniuje iš tiesų smagu. Čia verda gyvenimas. Kitaip nei Kaune“, – pripažino V.Ginevičius.
Dabar Ginevičių gyvenimas – lyg čigonų, nuolat zujančių greitkeliu Vilnius-Kaunas. Tai jie skuba į namus Vilniuje, tai į namus Kaune.
Bet Agnė ir Vidas džiaugiasi tuo, kas skirta likimo. Širdies žaizdos užsitraukė – gyvenimas tęsiasi.