Mūza net nevadina jo draugu. „Alainas – mano mylimasis, sužadėtinis, mano dvasios brolis, mano saulė, mano laimė“, – emocingai vardijo lietuvė pianistė.
Dabar jau trijuose miestuose ji turi namus. Jie visi svarbūs, nors skiriasi jų spalva, atmosfera, dizainas ir žavesys.
M.Rubackytė gimtinėje – reta viešnia. Lapkritį sostinėje ji surengė pirmąjį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį ir prisikvietė garsių muzikantų iš viso pasaulio.
Sausakimšoje Filharmonijos salėje, paskendęs tarp galybės žiūrovų, sėdėjo ir pianistės mylimasis Alainas Golay.
„Dėmesys ir meilė reikalinga visoms moterims kaip dopingas. Nesvarbu, ar esi menininkė, ar paprasta namų šeimininkė“, – sakė M.Rubackytė.
Gal jos surengtas festivalis skirtas sužadėtiniui?
„Galite taip manyti, – paslaptingai šyptelėjo Mūza. – Visas gyvenimas skirtas tam, kurį myli. Dabar esu tarsi ant bangos.
Šalia manęs yra išskirtinis žmogus. Esu laiminga, kad mudu nepraėjome vienas pro kitą“.
Tad šįkart su Nacionalinės premijos laureate, muzikos pedagoge M.Rubackyte mažai kalbėjomės apie muziką ir jos kūrybines klajones.
Fortepijono virtuozė pirmąkart atvirai papasakojo apie sužadėtinio jai kuriamas eiles, trykštančius energija tango ritmus ant Senos upės kranto ir vidinę ramybę.
Aistringa muzikės meilė Šveicarijoje gyvenančiam medicinos profesoriui A.Golay žybtelėjo prieš ketverius metus. Pora iki šiol išgyvena jausmų pakilimą. Mūza žino, kad mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni atgal.
Kalbėdama apie mylimąjį, pianistė negailėjo gražių žodžių. Jei Ženevos universiteto ligoninės profesorius būtų girdėjęs mūsų pokalbį, būtų pamalonintas.
„Aš radau savo dvynį vyrišku pavidalu“, – užtikrintai kalbėjo Mūza.
- Kaip prasidėjo jūsų meilės istorija? – paklausiau penkiasdešimtmetį jau atšventusios žinomos menininkės.
- Mus suvedė rečitalis. Tai įvyko prieš ketverius metus viename Šveicarijos mieste, medikų kongrese.
Nors Alainas yra medikas, jo iniciatyva buvo surengtas koncertas. Galėjo būti atsiųstas bet koks kitas atlikėjas, bet atvykau aš.
Grojau emocingai. O rečitalyje žmogus labai atsiskleidžia – išryškėja charakteris, temperamentas. Kai nuskambėjo paskutiniai akordai, pasisukau į salę ir pirmose eilėse išvydau organizatorių. Jis atrodė lyg amo netekęs. Nutariau dar sugroti bisą.
Ir vėl pamačiau, kad tas vyras sėdi lyg nekvėpuodamas. Tada sau pasakiau: nuostabu, koncertas pavyko.
Po koncerto mudu pavakarieniavome. Kurį laiką bendravome per atstumą, vėliau tapome neišskiriami. Mane žavi Alaino dosnumas, nuoširdumas, atvirumas.
- Ankstesniuose interviu gražių žodžių negailėjote ir savo sutuoktiniui, paryžiečiui Alexandre'ui, dirbančiam psichiatru.
Ir jei fortepijoninės muzikos festivalyje nebūtumėte viešai pristačiusi savo mylimojo Alaino, daug kas iki šiol manytų, kad jūsų gyvenimas teka ankstesne vaga.
- Kai tik įsikūriau Paryžiuje, buvau entuziastinga kaip vaikas, daug pasakojau apie savo asmeninį gyvenimą. Vėliau nustojau tai daryti. Dabar pirmą kartą atvirai kalbu apie savo partnerį.
Apie praeitį galiu pasakyti tiek: ten viskas baigta. Be praeities nebūčiau tuo, kas esu šiandien. Svarbu, kad su buvusiais gyvenimo palydovais išsaugojome draugiškus santykius.
- Alainą vadinate savo sužadėtiniu. Planuojate kelti vestuves?
- Taip. Bet neskubame. Pasipiršdamas Alainas man padovanojo žiedą su perlais.
- Muzikantė ir gydytojas. Kas jus sieja?
- Šalia manęs yra žmogus, kilęs iš muzikalios šeimos. Alainas taip puikiai griežia smuiku, kad yra priimtas į pusiau profesionalų orkestrą. Grojame ir dviese. Dažniausiai renkamės prancūzų romantikų muziką.
- Prieš kelerius metus lankėtės Buenos Airėse. Sakėte, kad Argentina jus taip pakerėjo, kad sumanėte išmokti šokti tango.
- Šio aistringo šokio paslapčių mokomės iš vaizdo kasetės, kurią įsigijome Argentinoje. Tango – fantastiškai seksualus šokis. Kai turime laiko, su Alainu einame pašokti į naktinius klubus arba ant Senos upės kranto.
- O kaip buityje sekasi „groti“ keturiomis rankomis?
- Gastronomija – vienas maloniausių mano ir Alaino užsiėmimų. Mielai abu sukiojamės virtuvėje.
Ten nėra orkestro vadovo. Vyrauja demokratija. Mudu su prieskonių indeliais atrodome kaip du alchemikai. Ruošiame įvairius patiekalus be jokių receptų knygų. Kulinarinės patirties įgyjame keliaudami po pasaulį ir ragaudami gurmaniškų skanėstų.
- Kaip stebinate vienas kitą?
- Aš moku džiaugtis mažais dalykais. Mane džiugina kvietimas pasivaikščioti, bilietas į teatrą, gėlių puokštė, vakarienė restorane, šokis ar duetu atliekama muzika.
Mes mėgstame susitikinėti skirtinguose pasaulio kampeliuose. Alainas šiemet pirmą kartą lankėsi Rusijoje. Jis atskrido į mano koncertą Sankt Peterburge ir pateko į karališkąją salę. Jo vieta buvo imperatoriaus ložėje, kur publika paprastai nepatenka.
Aš visuomet buvau čigoniško gyvenimo būdo žmogus, klajūnė. Bet per pastaruosius ketverius metus keliavau dar daugiau. Mudu su Alainu paskaičiavome, kad dviese spėjome aplankyti 82 skirtingus pasaulio miestus. Dar reikėtų pridėti mūsų atskiras keliones.
Alainas – daugelio tarptautinių medicinos kongresų rengėjas. Vienam kongresui, kuriame buvo apie 4000 dalyvių, ruošėsi trejus metus.
Mūsų santykių pradžioje sakiau Alainui, jog ne kiekviena moteris galėtų su juo gyventi, nes jam sunku prilygti.
Dabar manau, kad mūsų pora laiminga tik dėl to, kad abu turime aukštus tikslus. Abu aukštai skraidome ir vienas kitą stebiname.
- O paslaptingos eilės Laurai irgi mylimojo rašytos?
- Taip. Po kiekvieno svarbesnio įvykio gaunu ranka rašytą poemą. Tai – lyg eiliuotas laiškas.
Laiškų Alainas nesiunčia paštu. Visuomet įteikia asmeniškai. Po to tą poemą perrašo į specialią knygą. Jau turiu sukaupusi tris storas knygas.
Kartais naują poemą perskaito telefonu ar atsiunčia faksu. Tik ne internetu.
Mylimojo eilių man reikia kaip oro. Aš jas skaitau per koncertų pertraukas, kad pajausčiau artimo žmogaus jausmus, mintis, palaikymą. Keliaudama visada su savimi pasiimu poemų kopijas – kaip talismanus. Poemų originalus saugau namuose.
Pirmuosius meilės laiškus Alainas pasirašinėjo Petrarcos vardu. O eiles dedikuodavo man, Laurai.
Kai prieš ketverius metus gavau pirmą poemą nuo Petrarcos, jaučiausi neįtikėtinai. Perskaičiau ją savo artimoms draugėms ir pasakiau: „Jei bent vieną tokį laišką esi gavęs, gali sakyti, kad gyvenai“.
Pirmąjį laišką moku atmintinai. Dabar jau retai vadinamės virtualiais vardais. Nebent esame toli vienas nuo kito, tada atsiranda šie vardai kaip meilės simboliai.
Meilės įkvėpta, ir aš pradėjau kurti eiles. Tai darau spontaniškai. Atradau savyje naują talentą, apie kurį net nesvajojau.
Alainui rašymas – ne naujiena. Jis rašo knygas, mokslinius straipsnius. Neseniai užsiminė norįs parašyti apie mudviejų istoriją. Neprieštarauju, juk knygą nebūtina publikuoti.
- Ar jau žinote, kas yra meilė?
- Tikrai ne šiandien supratau, kas yra meilė. Tačiau ko nežinojau ir ką pažinau visai neseniai, yra laimė.
Ji – ne visiems prieinamas ir ne visiems atsitinkantis dalykas. O meilė aplanko kiekvieną, tik skirtingai trunka. Galima ir vienos nakties meilė, kai atsikėlęs iš ryto pamatai, kad myli ne tą subjektą.
- Ar esate patyrusi meilės nusivylimų?
- Be abejonės. Bet ne tokių, apie kuriuos skaitome romanuose, kur herojų kažkas išduoda ir palieka.
Mano meilė pirmiausia baigdavosi manyje. Rodos, kažkas tavyje mirė ir nieko nebegali pakeisti. Pasidarydavo labai liūdna. Ir nesvarbu, koks žmogus būtų mielas, bet žiežirba negrįžtamai užgesusi.
- Kas yra vienatvė – jūsų draugas ar priešas?
- Draugas. Man būtinas susikaupimas, kitaip nieko nenuveikčiau. Daugiausia dirbu Paryžiuje. Ten turiu studiją, ir man niekas netrukdo. Bet jei šalia yra mylimasis, tyliai rašantis savo straipsnius ir besiklausantis grojimo, man dar maloniau.
Jei yra įkvėpimas, galiu nepertraukiamai dirbti daug valandų. Bet nesu iš tų menininkų, kurie naktį nemiega. Jei iki vėlumos dirbu, po to blogai miegu.
- Kur stovi jūsų lagaminai? Ar greitai susidedate daiktus?
- Dabar, kai kalbamės, yra pusė devynių vakaro, o jau šeštą ryto turiu išskristi į Budapeštą. Dar nieko nesusidėjau.
Išmokau greitai suktis. Lagaminai ir visi reikalingi drabužiai yra Vilniuje, Ženevoje, Paryžiuje.
- O kaip geriausiai pailsite?
- Būdama gamtoje. Šveicarijos gamtovaizdis – vienas gražiausių. Ženevoje telkšo didžiulis ežeras, nuo jo iki namų – penkios minutės kelio. Ten vasarą smagu maudytis, irstytis valtele ar vandens dviračiu.
Mieste pilna parkų su žydinčiomis rožėmis. Pavažiavus kiek atokiau stūkso kalnas, kurio šlaitais smagu vaikščioti. Taip pat pailsiu ruošdama maistą, eidama į teatrą, svečius.
- Ar daug muzikos yra jūsų kasdienybėje?
- Namuose mėgstu tylą. Neseniai mylimajam padovanojau paveikslą, pavadintą „Tyla“. Jis ir pats tapo.
- Ar dar nesinori sėslaus gyvenimo?
- Šiuo metu jis dvigubai greitesnis nei anksčiau. Jau ketverius metus kiekvieną penktadienį kur nors keliauju.
Aktyvus gyvenimo būdas, mėgstamas darbas ir, be abejo, meilė padeda išlikti jaunatviškesnei.
- Negalvojate apie plastines operacijas?
- Esu mylima tokia, kokia esu, ir manipuliuoti gamta nematau tikslo. Jei turėčiau problemą, kuri mane, kaip scenos žmogų, slėgtų, pradėčiau apie tai mąstyti.
Mano mamutė, kuriai – 81 metai, neturi nė vienos raukšlės. Gal ir manęs genetika pasigailės.