Man (ne)reikia adrenalino

Tai, kas kitoms moterims kelia baimę, joms — tik šypseną. „Adrenalinas — įdomus dalykas. Jeigu nejauti jo, geriau neiti į sceną“, — sako viena pašnekovė.

Kita tikina jo specialiai neieškanti, bet išvengti vis dėlto nepavyksta. Pavyzdžiui, menka valtele plaukiant per tirštą rūką tarp milžiniškų ledo lyčių su paslaptingai tylinčiu valtininku adrenalino išsiskiria tiek daug, kad maža nepasirodo.

Adrenalinas — gyvenimo vitaminas? „Adrenalinas — labai įdomus dalykas. Jį pajuntu kaskart eidama į sceną. Jeigu jo nejauti, verčiau neiti. Koncertas stokos emocijų. Atitinkamai nusiteikiu ir neriu visa galva“, — savo kunkuliuojančios energijos paslaptį atskleidžia dainininkė, adrenalino mėgėja Irena Starošaitė.

Visa galva ji neria ir į naują TV3 projektą „Chorų karai“, į kurį jau įvyko kelios atrankos. „Lengviau porą koncertų surengti nei vieną tokią atranką“, — paklausta, kaip sekėsi, šypteli naujojo choro vadove netrukus tapsianti I.Starošaitė. Kodėl sutiko priimti šį iššūkį? „Patiko sumanymas rengti „Chorų karus“. Atsirinksime dainas, žmones, dainuosime, bet, svarbiausia, ieškosime naujų talentų“, — laidos „formatą“ atskleidžia Irena. Pati irgi pasiryžusi stovėti pirmosiose „Chorų karų“ linijose. Kai nedainuos, savo choro pasirodymą būtinai stebės iš šalies. „Būsiu choro prodiuserė, vadė“, — juokiasi nemenkų kūrybinių ambicijų neslepianti dainininkė.

Yra balsinga ir valdinga? „Kaip čia pasakius... Kai reikia dirbti, tampu griežtoka. Iš dirbančio žmogaus reikalauju visiško atsidavimo. Kad nesimuliuotų: jei dainuoja, tai dainuotų, jeigu juda — kad judėtų. To ir iš savo choro norėsiu“, — nejučia prezidentės Dalios Grybauskaitės intonacijomis prabyla Irena. Neneigia, šis projektas jai — didelis išbandymas: „Suvokiu atsakomybę, žinau, kad teks atremti nemažai kritikos, bet ne viskas nuo manęs priklausys. Jei kas nors nesiseks, stengsimės daryti viską, kad pasisektų.“

Ekstremalių situacijų Irenos gyvenime buvo ne viena. Pakanka prisiminti vaikystėje patirtą rankos traumą, kai aštuonmetė mergaitė užsimanė pajodinėti žirgu, o šis ją numetė. Lūžo ranka, buvo suplėšytos sausgyslės, raumenys, nervai... „Pasisekė, kad patekau į tokio miesto Podolės Kameneco ligoninę, kur man rankos nenupjovė“, — liūdnai pajuokauja. Po sėkmingai atliktos operacijos ranka ilgai buvo „negyva“. Išėjus iš ligoninės teko lankyti gydomąsias procedūras, ranką mankštinti kenčiant didžiausius skausmus. Laimei, traumos pasekmių nejaučia. „Dabar toje rankoje dainuodama laikau mikrofoną“, — juokiasi valios stiprybe aplinkinius stebinanti Irena. Nenuostabu, kad prieš kelerius metus, patyrusi kojos traumą, koncertinės veiklos ji neatsisakė — dainuodavo sėdėdama kėdėje ant ratukų.

Ką tik 40—metį atšventusi dainininkė neslepia — karjeros pradžioje jos dainų klausėsi net nusikalstamo pasaulio veikėjai: Georgijus ir Borisas Dekanidzės, „Vilniaus brigados“ šulai, Henrikas Daktaras... Žinojusi, su kuo turi reikalų? „Be abejo. Ir aš žinojau, ir visa Lietuva. Teko ne tik dainuoti, bet ir pasisveikinti. Bet kas čia tokio? Nematau čia jokio heroizmo“, — šypteli Irena. Apie prieš kelerius metus liepsnojusį skandalą, kurio heroje tapo nepabūgusi papasakoti apie mėginimą ją išprievartauti, Irena kalbėti nelinkusi. Jos kaltinimai skriaudėjui buvo atmesti, jis liko nenubaustas, Irenai grasino teismais. Teismų maratonas baigėsi tik įsigaliojus nusikaltimo senaties terminui. „Nenoriu apie tai kalbėti. Tam žmogui būtų per daug dėmesio“, — drąsios, karingos moters etiketės kratosi Irena.

Tačiau nuo tokio įvaizdžio nepabėgsi — po Naujųjų metų Irena metama į „Chorų karus“. Drąsiai stos į muzikinį mūšį? „Stengsiuosi. Iki šiol į jokį mūšį nieko nevedžiau, bet jeigu pajusiu visišką choro atsidavimą, stosiu drąsiai“, — patikina Irena ir pasidžiaugia, kad jos ryžtą palaiko du itin svarbūs žmonės — vyras Žilvinas ir dešimtmetis sūnus Vakaris, beje, jau pasiprašęs į mamos chorą.

„Moterys — pačios tikriausios kariūnės. Visą gyvenimą jos „kariauja“ — eina per gyvenimą nepavargdamos, neturi laiko net susirgti. Aš taip pat — pirmiausia turiu pastatyti ant kojų kitus, paskui pagalvoju apie save. Kad ir kas nutiktų, dirbu, važiuoju į koncertus, filmavimus. Apie nieką kitą neturiu laiko nė pagalvoti“, — neleidžia suabejoti darbų maratone besisukanti I.Starošaitė.

Paklausta, ar yra ryžtinga ir ar tai padeda nelengvame darbe, o ypač — keliaujant, psichologė Žydrė Arlauskaitė ištaria: „Manau, kad taip“. Tiesa, į keliones išsiruošianti ne trokšdama adrenalino, o dėl to, kad yra labai smalsi. „Užsienyje turiu labai daug draugų, kuriuos mėgstu aplankyti. Be to, nuolat turiu dalyvauti renginiuose, kurie vyksta vis kitur — Islandijoje, Grenlandijoje, Brazilijoje, Australijoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje... „ Kur nors išvykusi stengiasi ne tik pasitobulinti, bet ir pailsėti, kuo daugiau pamatyti. Niekada nežino, kaip pasiseks, kuo viskas baigsis. „Iškeliaudama neturiu jokio plano. Žinau tik pinigų sumą, kurią galiu skirti, ir laiką, kurį galiu praleisti keliaudama“, — atvirauja Žydrė.

Nenuostabu, kad pasitaiko rizikingų, keistų, kartais net baisių situacijų: „Nebūna, kad į kelionę ruoščiausi trokšdama adrenalino. Iškeliavusi tenoriu plaukti pasroviui. Bet taip jau yra — jei neturi plano, būtinai kas nors nenumatyta atsitinka“. Būna — kai atsiduria nežinia kur. Pavyzdžiui, naktį pasiklysta milijoniniame Kinijos mieste, atsiduria ant uolos, kurią iš visų pusių sparčiai semia potvynio vanduo...

Taigi yra avantiūristė? „Ne avantiūristė, o nenustygstanti vietoje, — pataiso smalsuolė. — Visur kišu savo nosį, man viskas įdomu“. Sykį keliaudama po Islandiją susipažino su vienu keistuoliu ekskursijų gidu. Žinias apie vietos paukščius, akmenis, mineralus jis bėrė tol, kol Žydrė užsimanė visa tai pamatyti savo akimis. Kartu vykti turėjęs dar vienas žmogus nepasirodė, ir Žydrė su nepažįstamuoju atsidūrė baisiame urve dviese. Į galvą šovė mintis — jeigu juos čia užgriūtų, niekas niekada nerastų... „Štai tada susimąsčiau, kur esu ir kodėl“, — akimirkos baimę prisimena keliautoja.

O, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje atsidūrė tautinio maorių suirzimo metu. „Jų susirinkime buvau vienintelė europietė, vienintelė moteris, iš ten keliavau su nepažįstamais žmonėmis. Kartais susimąstydavau, kad niekas iš artimųjų nežino, kur aš“, — neprognozuojamą situaciją prisimena Žydrė. Kaip pavyksta išsikapstyti? „Svarbiausia — slopinti vaizduotę, kuri prikuria baisiausių dalykų, ir protą, kuris žino, kaip būna. Būtina pasitikėti savimi, ir sprendimas būtinai ateina“, — ne kartą įsitikino keliautoja. Kad kelionėje nebūtų netikėtumų, prieš išvykstant reikia kuo daugiau sužinoti apie šalį, nesilankyti ten konfliktų metu, apsikarsčius papuošalais, nevaikščioti apsirengus brangiais rūbais, kur nerekomenduojama.

Aistringa keliautoja kelionių įspūdžius sudėjo į knygą „Kas liks tada, kai nebeliks nieko“, kurioje mėgina nubrėžti žmogaus galimybių ribas. Ją dedikuoja keliauti paskatinusiems draugams. „Tikiuosi, paskaitę knygą jie pajus kelionėse mano išgyventas nuotaikas, pamirš kasdienybės rūpesčius. Bent jau tol, kol skaitys“, — viliasi Ž.Arlauskaitė.

Kalbino Snieguolė DOVIDAVIČIENĖ