R.Krilavičiūtė: „Mano akių šviesa buvo Gunaras Cilinskis“

Daili lietuvė, romantiškos prigimties aktorė, suvaidinusi šioje sukrečiančioje meilės dramoje, išgarsėjo visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje, o su charizmatiškuoju latvių kino metru G.Cilinskiu pajuto ypatingą tarpusavio ryšį. „Jis taip įsirėžė į mano sąmonę, kad viską, ką vėliau dariau, dariau tik dėl jo,“ — kažkada liepsnojusių aistrų neslepia Rimanta.

Ji neneigia — į Elzės vaidmenį tada buvo labai daug pretendenčių. Daugelis nesuprato, kodėl jis atiteko ne latvei, o lietuvei Rimantai. „G.Cilinskiui esu labai dėkinga, kad jis nepabūgo aplinkos spaudimo ir šiam vaidmeniui pasirinko mane. Nuo to prasidėjo mano gyvenimas kine, televizijoje“, — neabejoja talentinga 54 metų aktorė.

— Mano vaidmenų kine nebuvo labai daug: „Ankstyvos rūdys“, „Kelionė į rojų“, „Žalčio karūna“, „Vilius Karalius“... Buvo etapas, kai filmavausi daug, bet buvo ir ramus periodas, kai pasinėriau į teatrą, kuriame sukūriau apie 50 vaidmenų. Nė vienas vaidmuo neužmirštas. Visi įsirėžė į atmintį, tik metų, prabėgusių po premjerų, skaičiuoti nebėra kada. Po Naujųjų TV3 rodys naują serialą „Naisių vasara“, kuriame suvaidinau dėl skaudžių savo sūnų paklydimų kenčiančią moterį.

— „Ankstyvos rūdys“ buvo mano pirmasis filmas. Buvau ką tik baigusi tuometę konservatoriją, pagal paskyrimą dirbau Šiaulių dramos teatre, ten mane pastebėję latviai pakvietė vaidinti savo filme. Pradžia buvo labai sunki. Man visada pradžia būna labai sunki... Nuvažiavau į Rygą, prisistačiau į kino studiją. Kaip šiandien atsimenu — įėjo režisierius G.Cilinskis, bet kažkokia mergiūkštė iš Lietuvos jam nepadarė įspūdžio, todėl tik ištarė: „Gerai. Nugrimuokite ją“. Kai nugrimavo, nufotografavo, — tai jis pats vėliau man papasakojo — paklausė, ar tai — ta pati? Dabar tegaliu pasakyti: didžioji grimo magija! Grimas — ne svarbiausias dalykas kine, bet kartais tiek daug reiškiantis!

— Tai melodrama apie kuklią mergaitę Elzę, kilusią iš neturtingos šeimos, prieškario didmiestyje ieškančią laimės: darbo, meilės ir dėl jos paaukojančios viską. Ji įsidarbina manekene, ją pastebi ir įsimyli pagyvenęs vyriškis (aktorius Olgertas Tunkersas), bet Elzė įsimylį jo sūnų, kurį juostoje vaidino aktorius Ivaras Kalninis.

— Labai lengvai pavyko, nes mano akių šviesa buvo G.Cilinskis. (Juokiasi.) Jis man buvo viskas: mokytojas, režisierius, partneris kine. Šioje juostoje jis vaidino Elzės dėmesio siekusį, bet jos atstumtą vyriškį, kuris jai už tai žiauriai atkeršija. Beje, mano sukurtas Elzės vaidmuo buvo labai gerai įvertintas — sąjunginiame kino festivalyje, kuris 1980—aisiais vyko Dušanbėje, už jį gavau pagrindinį prizą. Šiek tiek vėliau su Nijole Oželyte, Egle Gabrėnaite, Kostu Smoriginu ir kitais filmavausi juostoje „Kelionė į rojų“. Jeigu iki šiol gražiai bendraujame, filmo režisierius Algirdas Latėnas vis atsiunčia man linkėjimų, vadinasi, ir ten dirbti sekėsi.

— Filmuojant šią juostą, atsimenu, siautė žiema. Ir Lietuvoje, ir Sankt Peterburge. Buvo scenų, kuriose tekdavo vaidinti dėvint ploną suknutę. Bet nesušalau — šildė jaunystė, kūryba. Paskui buvo serialas „Vilius Karalius“, kurį irgi labai miela prisiminti.

— Visur savi niuansai, savi subtilumai. Teatre gali sumeluoti. Kine, televizijoje nepasislėpsi už dekoracijų, už išmoktų išraiškos priemonių. Čia matyti kiekvienas blakstienos virptelėjimas, menkiausias melas. Viskas priklauso tik nuo aktoriaus. Viskas vyksta labai greitai, reikia skubėti, dirbti, nėra laiko aptarinėti, svarstyti, kodėl herojus vienaip ar kitaip elgiasi. Bet vis tiek kad ir kiek klausysi, ką sako partneris, režisierius, prieš kamerą lieki vienas ir labiausiai esi priklausomas nuo operatoriaus.

— Iš tiesų taip. Filmuodamasi juostoje „Ankstyvos rūdys“ išmokau pirmąsias kino pamokas. Iki šiol atsimenu G.Cilinskio žodžius: „Tu žiūrėk į mane, bet draugauk su operatoriumi“. Iš tiesų tąsyk operatorius Gvidas Skultė padarė viską, kad Elzės vaidmuo pavyktų, padėjo perteikti subtiliausias herojės emocijas ir būsenas.

— Bendraujant su vyru gyvenime moteriai iš tiesų reikia tapti šiokiu tokiu chameleonu. Tačiau kine — visai kiti dalykai. Tu giliniesi į savo personažą, ir partneris svarbus tik tiek, kiek padeda tau atsiskleisti. Jei nepadeda — blogai. Man patinka dirbti duetu, susikaupus. Nepatinka blaškymasis. Nesvarbu — teatre ar filmavimo aikštelėje. Kai darbas painiojamas su linksmybėmis, kaip rusai sako, išeina „Ni ryba, ni miaso“ („Nei žuvis, nei mėsa“). Užtat teatro ir kino nepainioju su gyvenimu.

— Nepamiršau nė vieno, bet ypatingiausias buvo G.Cilinskis. Jis — mano Mokytojas iš didžiosios raidės. Kad ir kur vėliau filmavausi, visada galvodavau, ką jis pasakytų. Jis taip įsirėžė į mano sąmonę, kad viską, ką dariau, dariau tik dėl jo. Beje, apie netikėtą jo mirtį sužinojau praėjus metams. Atrodė, tada žemė po kojomis susvyravo. Jo mirtis buvo baisi neteisybė.

— Ir taip, ir ne. Kine — nelaiminga meilė, tragiški likimai, nors gyvenime esu optimistė. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą filmuodamasi seriale „Naisių vasara“ išverkiau tiek ašarų, kiek gyvenime nesu verkusi. Kodėl? Filmavausi epizode, kuriame mano herojė išgirsta komplimentą ir taip praskysta, kad ima raudoti. Pamaniau, kad ir gyvenime taip būna! Gal tas komplimentas buvo pirmas, išgirstas jos gyvenime? Ji, kaip ir daugelis moterų, iki tol gyveno tik dėl šeimos, save pamiršusi, bet jai pasakė komplimentą, gerą žodį — ir atsivėrė akys: moteris suprato, kad gyvenimas gražus. Kartais užtenka vieno žodžio, ir jis suveikia kaip bomba.

— Esu darbšti tinginė. (Juokiasi.) Darbštumas atsirado iš mano smalsumo, nes kiekvienas darbas man įdomus. Nė vienas darbas man nėra juodas. Visada norisi ką nors veikti, daryti, perdaryti... Žmogus gali viską. Jeigu jis nori. Kad ir toks pavyzdys — neseniai pasikviečiau į namus meistrą ir paprašiau, kad balkoną iškaltų lentelėmis. Pamačiusi, kaip jis dirba, pasakiau „ačiū“ ir išsiunčiau namo. Nuėjusi į teatrą kolegų Juozuko Bindoko, Aurimo Žvinio paklausiau, kaip tai padaryti. Jie pamokė. Parėjau namo ir tas lenteles prikalėme taip, kaip joks meistras nebūtų padaręs. Nė vienas negimstame mokėdami. Kaip sakydavo mano mokytoja Irena Vaišytė: „Norėti — tai reiškia galėti, o galėti — tai reiškia padaryti.“

— Iš tiesų taip. Daugiau nei prieš dešimtmetį nusipirkusi sklypelį sode, nemokėjau net sėklų pasėti. Sykį net prašiau tai padaryti mamytės, o ji pasakė: „Pasidaryk pati“. Man tai prilygo egzaminui. Dabar jau moku viską. Neblogą derlių iš savo sėklų gaunu. (Juokiasi.) Gamtoje man labai gera. Buvimas gamtoje asocijuojasi su saule, žole, šviesa, lietumi. Ten esu viena, tiesa, ne vieniša. Man ten miela, malonu.

Man daug kas gyvenime malonu. Ir skaityti knygas, ir mokytis anglų kalbos. Mokykloje ir studijuodama konservatorijoje mokiausi anglų, bet mokytojai buvo pernelyg geri — ypatingų anglų kalbos žinių nereikalaudavo. Ir kam tais laikais anglų kalba buvo svarbi? (Juokiasi.)

Prieš kurį laiką teatre turėjau mažai darbo, todėl prisėdau prie anglų kalbos ir taip užsikabinau, kad po kelias valandas kasdien prie užrašų prasėdėdavau. Žodžiai į galvą skverbėsi kaip vanduo į išdžiūvusią žemę. Per metus gerokai pasistūmėjau į priekį. Bet vasarą prasidėjo „Naisių vasaros“ filmavimai, ir mokslus teko nutraukti. Galva pasidarė užgrūsta serialo tekstais, nebeliko laiko pamokoms.

— Aišku, norėčiau. Visur norėčiau. (Juokiasi.) Kadangi esu gimusi netoli esančiame Radviliškyje, kažkada sakydavau, kad Šiauliuose niekada negyvensiu. Bet niekada nesakyk „niekada“... Tiek aš tuos Šiaulius ir pažįstu — kiek yra erdvės aplink teatrą ir šalia esančią bažnyčią. (Juokiasi.) Per Vilnių ar Kauną perlekiu dažniau.

— Ne. Šis palyginimas blogas. (Juokiasi.) Vieni kitiems tikrai neįkyrėjome. Iš buvusio I.Vaišytės kurso čia dirbame keturiese — aš, Sigitas Jakubauskas, Antanas Venckus ir Juozas Žibuda. Retkarčiais Saulius Bareikis atvažiuoja su mumis pavaidinti. Su kai kuriais susitinkame po 20 metų, bet bendraujame lyg vakar išsiskyrę. Tik pasižiūrėję vieni į kitus pamatome, kaip senstame. Bet tai — natūralu. Žmogus kaip medžio lapas krinta ant žemės, ir nieko nepadarysi. Svarbiausia, kad dvasia nepavargtų. Nenorėčiau, kad mano veide įsirėžtų nuovargio raukšlės.

— Esu išsituokusi, vienturtė duktė jau suaugusi, gyvena savo gyvenimą — jai 28 metai. Baigusi tarptautinių santykių studijas gyvena ne Lietuvoje. Didelis džiaugsmas būna jos sulaukus. Kol kas dienos iš tiesų labai tamsios, o man labiau patinka šviesa. Užtat laukiu švenčių, dovanų. Pati noriu jas dalyti. Smagu, kai dukters paklausus, ką norėtų gauti Kalėdoms, ji atsako, kad mano megztų vilnonių kojinių. Labai norisi ją pradžiuginti, todėl imu ir numezgu, dar ką nors pridedu ir padovanoju. Labai mėgstu šventes. Mėgstu švęsti, kvailioti. Vėliau labai norisi grįžti į ramius savo namus.

— Be abejo, drabužiai man labai svarbūs. Jie žmogų atitinkamai nuteikia — kartais sportiškai, kartais — šventiškai. Kartais darbui, kartais — pramogai. Kai esu tvarkingai apsirengusi, pačiai smagu. Tai suteikia džiaugsmo ir žmogui, su kuriuo bendrauju. Turiu savo stilių ir stengiuosi jo laikytis. Kiekvienai progai stengiuosi įsigyti derantį rūbą. Jeigu jo negaunu, pasisiuvu. Tai — visiška saviveikla, bet kadangi kruopštumo man netrūksta, užsispyrimo irgi, — pasisiuvu. Kostiumėlius, sukneles, kelnes, net paltus esu siuvusi. Nes esantys parduotuvėse man nepatinka: vis atrodo ne taip, kaip norėtųsi. Siūti pradėjau augindama dukrytę. Tada mažoms mergytėms nelabai būdavo ką nupirkti, o juk norėjosi, kad ji gražiai atrodytų. Pradėjusi siūti mažai lėlytei, dabar jau siuvu didelei lėlei — sau. (Juokiasi.)