Arvydą Balsį nelaimė užklupo JAV. Į šią šalį netoli Kauno gyvenęs vyras išvyko 1989-ųjų vasarą, siekdamas užsidirbti daugiau pinigų - šeimą, kurioje augo dvi dukterys, nebuvo lengva išlaikyti.
Jonavos „Azoto“ gamykloje inžinieriumi dirbęs vyriškis apsigyveno Naujojo Džersio apylinkėse.
Iš pradžių klojo plyteles, dengė stogus, vėliau jam pavyko įsidarbinti degalinėje.
Gyvenimą prieš vienuolika metų pakeitusios nelaimės A.Balsys neprisimena. Einantį per perėją lietuvį partrenkė sunkvežimis.
„Nuo tos akimirkos buvau kažkur kitur. Tik vėliau iš kitų sužinojau, kad sraigtasparniu buvau nuskraidintas į ligoninę. Ten man teko praleisti devynis mėnesius“, - pasakojo Klaipėdoje dabar gyvenantis vyras.
Arvydui buvo atliktos šešios operacijos - jam buvo pažeisti plaučiai, net keliose vietose lūžę kojos kaulai.
Bet tai jis suvokė daug vėliau. Tris mėnesius lietuvis buvo sunkios komos būsenos, prijungtas prie aparatų.
„Buvau apkabinėtas laidais, per kuriuos prie manęs net prieiti būdavo sunku.
Iš pradžių gydytojai neteikė jokių vilčių, niekas netikėjo, kad išsikapstysiu“, - pasakojo 47 metų vyras.
Kartais iš komos atsibudę žmonės prisimena regėję kažkokius šviesos tunelius. A.Balsys to pasakyti negali: „Aš nieko nemačiau. O gal ne viską prisimenu. Kartais atrodo, tarytum būčiau matęs save iš šalies“.
Ligoninėje Arvydą aplankydavo draugė Dalia. Moteris kaip įmanydama stengėsi žadinti į komą nugrimzdusį Arvydą: masažuodavo kūną, kalbindavo, prašydavo spustelėti ranką, uždėdavo ausinukus, tikėdama, kad lietuviška muzika sukels kokią nors reakciją.
A.Balsys nėra tikras, tačiau jam atrodo, kad tada jo sąmonę pasiekdavo pamėgtos Aktorių trio melodijos.
„Dalia pasakojo, kad jos kalbinamas kartais susiraukdavau, bandydavau išspausti šypseną“, - sakė Arvydas, taip ir neprisimenantis šio savo gyvenimo etapo.
Iš komos gniaužtų išsivadavę žmonės jaučiasi tartum atsibudę po ilgo ir slogaus miego. Atmintis, kalba, refleksai atgyja ne iš karto.
Kai po kurio laiko atsitokėja, jie negali patikėti, kad kelis mėnesius ir net ilgiau praleido lovoje nieko nejausdami.
„Kad bundu, supratau pajutęs šaltį. Prisiminiau šeimą, ankstesnį gyvenimą, draugus, bet negalėjau išlementi nė žodžio.
Kai grįžo sąmonė, atrodė, kad nelaimė ką tik nutiko, tuoj pakilsiu ir eisiu. Tačiau negalėjau net pajudėti - dešinioji kūno pusė buvo suparalyžiuota“, - pirmuosius potyrius po trijų mėnesių komos prisimena Arvydas.
A.Balsys nesiima spręsti, ar R.Houbenas jautėsi panašiai: „Negaliu to patvirtinti. Žmogus galėjo atgauti sąmonę, kuri ilgai snaudė sustingusiuose šarvuose.
Pasitaiko stebuklų. Žinau tik viena - aš likau gyvas todėl, kad šalia buvo Dalia“.
Lietuvoje gyvenusi Arvydo žmona vyro bėdomis nesidomėjo - labiau rūpėjo bendro turto reikalai.
Kai vyras sustiprėjęs grįžo į gimtinę, pora nebesusiėjo.
„Luošas aš jai buvau nebereikalingas. Matyt, netikėjo, kad išsikapanosiu ir vaikščiosiu savo kojomis. Tik ryšys su dukterimis nenutrūko“, - ramiai dėstė A.Balsys, kuris sustiprėjęs grįžo į gimtinę.
Po kurio laiko iš JAV grįžo ir Dalia. Arvydas susituokė su ja. Pora šalia Klaipėdos pasistatė nedidelį namą ir laimingai gyvena.
Klaipėdietis Andrius, iš komos pakilęs beveik po keturių mėnesių, sako, jog vienodų situacijų nebūna: „Kiekvienas atvejis, kai gyvas žmogus kitiems atrodo labiau panašus į mirusįjį, individualus. Kiekvienas ligonis nugrimzta į komą savaip ir atsibunda vis kitaip“.
Vieną vakarą sužalotas Andrius buvo net kelissyk praradęs sąmonę, bet ligoninėje atsigaudavo.
Tik po kurio laiko medikai diagnozavo kaukolės lūžius, smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą. Po sudėtingos galvos operacijos vyras neatsibudo.
„Galėjau mirti dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Dabar džiaugiuosi kiekviena savo gyvenimo, kad ir koks sunkus jis būtų, akimirka“, - kalbėjo prieš porą metų iš komos išsikapanojęs 32 metų Andrius.
Reanimatologai teigia, kad komos ištikti pacientai nesuvokia, kas vyksta aplink. Bet kai kurie neurologai aiškina, jog tai - ne pasyvi žmogaus būsena, o greičiau savisaugos mechanizmas, savotiška organizmo programa, padedanti taupyti gyvybinę energiją, todėl sąmonė gali būti aktyvi.
„Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Artimieji pastebi, kad ligonio blakstienos kartais suvirpa, padažnėja kvėpavimas, širdies dūžiai. Gal jie mato tik tai, ko labai trokšta? Kas iš tikrųjų vyksta žmogaus sąmonėje, turbūt niekas nežino“, - sakė Andrius.
Iš komos jis pradėjo busti per Kalėdas. Grįžimo iš nebūties pradžią jis prisimena tarsi nerealią viziją.
„Gulėjau užsimerkęs. Staiga akyse ėmė mirgėti ryškios ugnies blyksniai, po to išgirdau kažkokį traškėjimą. Vėliau medikai sakė, jog tuo metu mane, matyt, pasiekė šventinių fejerverkų garsai“, - pasakojo vyras.
Praėjus savaitei, Andrius jau girdėjo šnekančias slauges, artimuosius. Vėliau ėmė suprasti žodžius, atsiminti praeities įvykius.
Atsigavęs iš komos Andrius dar ilgai buvo nejudrus, negalėjo pasakyti, ko nori. Grįžimo į gyvenimą procesas truko kelerius metus - vyras mokėsi stovėti, valdyti vežimėlį, žingsniuoti įsitvėręs į vaikštynę.
Logopedų padedamas jis vėl pradėjo rišliai ir taisyklingai tarti žodžius.
Dabar Andrius domisi joga, mankštinasi, du kartus per savaitę apsilanko Jūrininkų ligoninės baseine, domisi medicinos literatūra: „Jaučiuosi esąs ne ligonis, o žmogus su negalia. Tokiems žmonėms kaip aš svarbu judėti, kad nepavirstume daržovėmis“.
Žinia apie R.Houbeno pabudimą Andriaus nenustebino: „Visko pasitaiko, tačiau sunku patikėti, kad sąmoningas vyras tiek laiko išgulėjo lovoje nejudrus tarsi šilkverpio kokonas.
Gal jo koma nebuvo sunki? Atgijusi žmogaus sąmonė anksčiau ar vėliau kaip nors prasiveržia. Jeigu belgas įstengia pajudinti kojos pirštą, jam reikia žengti toliau“.
Pakilę iš komos vyrai tebejaučia galvos traumų padarinius.
Bendros lemties suartinti klaipėdiečiai įkūrė asociaciją „Visko pradžia“, kurios tikslas - padėti komos ištiktiems ir iš jos pakilusiems žmonėms. Tačiau įgyvendinti viską, kas sumanyta, buvusiems ligoniams trukdo ne tik lėšų stoka.
„Daugelis komą išgyvenusių žmonių - užsidarę, nenoriai kalba apie savo bėdas, yra viskam labai jautrūs, varžosi savo lėtesnės reakcijos, judesių, stringančios kalbos“, - pasakojo klaipėdietis A.Balsys.
Šių žmonių gyvenimas, pasak Andriaus, kupinas pavojų: jiems sunkiau vaikščioti, lipti į autobusą, pakilti laiptais. Viešosiose vietose jie yra ne kartą nukentėję nuo užpuolikų.
Komą išgyvenę žmonės kai kam panašūs į girtuoklius, narkomanus. Kartą A.Balsys buvo sumuštas gatvėje tik dėl to, kad kažkam nepatiko jo žvilgsnis.
Apsiginti, paaiškinti, kas toks esąs, negalėjo - susijaudinęs vyras prarado kalbos dovaną.
Beveik visi tokie ligoniai tvirtina tą patį - naujam gyvenimui juos prikėlė artimųjų meilė ir globa. Po to viskas - jų pačių rankose.
„Rytais atbudęs džiaugiuosi, kad atsistojau ant kojų. Prisėdęs ant kėdės irgi esu laimingas. Galėčiau patarti, gal net mokyti likimo brolius. Man tereikia dar šiek tiek sustiprėti“, - kalbėjo Andrius.
Primena Holivudo filmą
Valmantas Budrys, Santariškių klinikų Neurologijos centro vadovas: „Sukurta nemažai jaudinančių siužetų apie komos ištiktus ligonius - daug metų praleidę be sąmonės, jie staiga atbunda, prisimena visus giminaičių jiems pasakytus užuojautos ir meilės žodžius.
Tai tik mitas - paguodžiantis, suteikiantis jėgų tokių ligonių artimiesiems.
Praradę sąmonę, žmonės nebejuda, nekalba, nereaguoja į garsus, temperatūrų pokyčius. Jei koma nėra sunki, jie gali jausti tik skausmą.
Kiekviena komos diena mažina galimybę pasveikti. Ilgiau nei mėnesį trunkanti koma pereina į nesąmoningą vegetacinę būklę.
Laikas, kurį žmogus praleido nugrimzdęs į komą, - tarsi kadras, iškirptas iš jo atminties filmo. Atsibudę ligoniai po kurio laiko grįžta į tašką, kuriame buvo iki sąmonės praradimo.
Iš komos išsikapanojusių žmonių atmintis, jausmai, gyvenimiški įgūdžiai nėra vienodi. Viskas priklauso nuo jų smegenų kamieno ir pusrutulių pažeidimo.“
Belgo istorija - mitas ar tikrovė?
Daugiau nei prieš du dešimtmečius avarijoje sunkiai sužalotam R.Houbenui medikai diagnozavo komą, vėliau - vegetacinę būklę. Tačiau jį slaugę artimieji mano, kad žmogus daug metų buvo sąmoningas, nors ir paralyžiuotas.
R.Houbeną ištyrę Belgijos neurologai patvirtino sensacingą žinią - jo smegenys beveik normalios. Jie netgi paskelbė kitokią diagnozę - esą belgas kentėjęs nuo sindromo, kai žmogus po traumos negali valdyti savo kūno, tačiau viską girdi ir suvokia, kas vyksta aplink.
R.Houbeno šeima ir medikai skelbia atradę būdą, kaip su juo bendrauti: esą vyras išreiškia savo valią silpnai pėda paspausdamas prietaisą. Padedamas pagalbininkų jis dabar jau gali rašyti dešiniosios rankos smiliumi.
Vis dėlto tokias žinias kai kurie mokslininkai vertina skeptiškai.
„R.Houbeno bendravimas su žmonėmis primena spiritizmo seansus, kai kažkas, liesdamas lenteles su raidėmis ir simboliais, bando prakalbinti dvasias“, - įsitikinęs Pensilvanijos universiteto bioetikos profesorius Arthuras Caplanas.