Kūčios - lietuviškos, Kalėdos - užsienietiškos

* * *

„Kalėdinė britų virtuvė nėra kuo nors geresnė ar prastesnė nei kitų Europos šalių virtuvės. Išskirčiau galbūt tik Kalėdų pudingą ir Kalėdų pyragą, kuriuos pagal tradiciją reikia išvirti ir iškepti likus mažiausiai šešioms savaitėms iki švenčių. Pudingą iš džiovintų vaisių visada verdu pati. Nors parduotuvėse galima nusipirkti skaniausių ir įmantriausių pudingų, vis dėlto namuose gamintas - ypatingas“, - įsitikinusi Londone su šeima gyvenanti žurnalistė Beata Nicholson.

Galbūt šventės - gera proga neseniai kulinarijos knygą „Beatos virtuvė“ išleidusiai Beatai pademonstruoti savo kulinarinius sugebėjimus? „Mano kulinariniai sugebėjimai - eiliniai, bet man tikrai labai patinka suktis virtuvėje“, - kuklinasi pripažinta kulinarė. Kartais jai plaukai piestu stojasi nuo minties, kiek visko reikia prieš šventes padaryti, kartais patiria nemenką stresą. Užtat stengiasi pasidaryti šventinių patiekalų, taip pat būtiniausių pirkinių sąrašą. „Kaipgi be jų?“ - klausia darbuose paskendusi, bet visus spėjanti atlikti Beata.

Virtuvėje prieš šventes ji darbuosis viena, vyras Tomas žiūrės jųdviejų vaikus Izabelę ir Jurgį. „Tikiuosi, viską pavyks suplanuoti taip, kad nereikės visos dienos praleisti virtuvėje“, - viliasi joje anaiptol nesikankinanti moteris: praalkusi užkanda sumuštinukų su lašiša, išgeria taurę šampano... Kai visi beveik ima alpti iš alkio, sėda prie stalo. Per Kūčias čia būtinai būna vieno kąsnio sumuštinių su silke, per Kalėdas - tradicinė užkandėlė „sausage rolls“ - pyragėliai su mėsa.

Nors ant šeimos stalo per Kalėdas pagal britų tradiciją puikuojasi keptas kalakutas, Beata su malonumu vietoj jo padėtų žąsį. „Bet Tomui tai būtų pasaulio pabaiga, - juokiasi. - Jis visus metus svajoja apie Kalėdų kalakutą ir jo neparagauti per Kalėdas būtų tas pat, kaip man nepuošti Kalėdų eglutės.“ Jį sudoroti padės į svečius atvyksianti Beatos sesuo Odeta su vyru, tėtis, Tomo tėvai.

Ekologiškas, lėtai augintas kalakutas - nepigus malonumas: kilogramas kainuoja dešimt svarų, bet juk Kalėdos! Kalakutą Beata būtinai patiekia su žąsų taukuose apvoliotomis ir orkaitėje keptomis bulvėmis, taip pat Briuselio kopūstais, morkomis, pastarnokais, raudonaisiais troškintais kopūstais, spanguolių ir duonos padažu. Kepant kalakutą išskirtinių sugebėjimų nereikia. „Svarbiausia - kantrybė ir viena kita gudrybė. Ne pro šalį turėti daržovių, padažų, prieskonių“, - gudriai šypsosi Beata.

Kūčios Nicholsonų namuose - tradicinės lietuviškos, Kalėdos - angliškos. Taip būna ir tada, kai Kalėdas šeima švenčia Lietuvoje. „Kūčių vakarą eisime į bažnyčią. O Kalėdų rytą pulsime prie eglutės, paskui susėdę prie stalo iš dėžutės trauksime Kalėdų krekerius. Praplėšus juos pasigirsta pokštelėjimas ir iškrinta nedidelė dovanėlė ir karūna, kurią reikia užsidėti ant galvos. Taip su tomis karūnomis ir valgysime. Po kiek laiko valgysime pudingą. Pašildysime brendžio arba romo, užpilsime ant pudingo ir uždegsime“, - laukiančias smagybes atskleidžia išradinga šeimininkė.

Beje, turtus simbolizuojančios trijų pesų monetos Beatos virtame pudinge šiemet ieškoti neverta. „Virdama jį truputį sirguliavau, todėl monetą įdėti pamiršau. Bet pagalvojau: „Na, ir tebūnie! Juk gyvenime sveikata, o ne pinigai svarbiausia!“

* * *

„Šveicarai Kalėdoms ir Naujiesiems metams pradeda ruoštis dar prieš adventą. Maždaug lapkričio viduryje parduotuvėse pabyra kalnai eglių papuošalų, vakarais įžiebiamas šventėms skirtas dekoratyvinis apšvietimas“, - pasakoja Šveicarijoje gyvenanti ir kurianti rašytoja Irena Survilaitė.

Antrą gruodžio sekmadienį švenčiama Samiklauso diena, kai po visą miestą vaikšto tikri Kalėdų Seneliai - Samiklausai su savo draugais „šmucliais“ - juodai apsirengusiais palydovais, kurie visiems - ir vaikams, ir suaugusiesiems - dalija saldainius, šokoladukus, Kalėdų sausainiukus, vadinamus „gucliais“, riešutus.

„Kadangi šveicarai neturi Kūčių papročių, nėra nei pasninkų, nei Kūčių stalo su kūčiukais, silkėmis ir kitais Lietuvoje patiekiamais valgiais“, - didžiųjų metų švenčių subtilumus dėsto I.Survilaitė. Vietoj jų per visą adventą šveicarės kepa kalėdinius įvairiausių figūrų sausainėlius šeimai, juos dalija draugams ir pažįstamiems - tai lemia skalsą ir laimę.

Parduotuvėse galima nusipirkti Kalėdų keksų - „panetone“. Lietuvoje tokie kepiniai vadinami žemaitiškomis bobomis. Tie pyragai labai skanūs, kvapūs - galima persivalgyti. Jais prieš Kalėdas būna užverstas paštas - labai madinga artimui, ypač senam giminaičiui, pasiųsti gražiai įpakuotą keksą. Daugeliui tai atstoja ir tradicinę Kalėdų dovaną.

Kalėdos švenčiamos namuose. Išskirtinis - gruodžio 24-osios vakaras, vadinamas šventuoju vakaru, kai prie stalo susirenka visa šeima. „Tą vakarą mūsų namuose prie stalo sėdame aš, mano duktė, žentas šveicaras ir mano draugas šveicaras. Jeigu turime svečių iš Lietuvos, šis ratas išsiplečia“, - pasidžiaugia Janina.

Valgius šventėms ji visada ruošia pati. Šveicarai, pasak jos, nemėgsta valgių gausumo, todėl lietuvišką gausą tenka mažinti. Jiems neįprasti ir nemėgstami valgiai - silkės, rauginti kopūstai, bulvės, kisielius, todėl jų patiekia saikingai. „Užtat geriame karštą vyną, kuris čia vadinamas „gluhwein“, valgome vaisius šokolade arba karamelizuotus vaisius, ledus, vaisinius pyragus. Dažnai iškepu aguonų pyragą, kuris mano šveicarams ypač patinka“, - dar vieną kelią į šveicarų širdis džiaugiasi suradusi lietuvė.

Dovanas per šventes šveicarai dovanoja visi ir visiems. „Gerai žinau, kad menku menkniekiu tikrai labai apsidžiaugs bet kuris šveicaras. Ypač jei dovanėlė bus gražiai supakuota, užrašytas mielas sveikinimas, su dėmesiu, meile akyse, stipriu apkabinimu ir priglaudimu prie širdies įteikta. Taigi belieka pasirūpinti ne ką nupirksi, bet kaip mieliau ir gražiau surasi progą žmogui dovaną įteikti ir iš visos širdies palinkėti LAIMĖS!“ - šventinėmis nuotaikomis jau gyvena Janina.

* * *

„Kalėdoms dar nesiruošiu ir nemanau, kad šiais metais spėsiu kaip nors išskirtinai pasiruošti - daug koncertų ir pedagoginės veiklos“, - truputį gailėdama prisipažįsta Frankfurte prie Maino su šeima gyvenanti pianistė Guoda Gedvilaitė.

Į jau keletą savaičių mieste mirguliuojančią ir šurmuliuojančią kalėdinę mugę Guoda su draugais buvo užsukusi paragauti keptų kaštonų ir kalėdinio karšto vyno. „Čia jau kvepia Kalėdomis“, - praneša Vokietiją įsimylėjusi Guoda. Artėjančios šventės ją džiugina: „Esu suplanavusi su šeima porą savaičių praleisti Lietuvoje, Druskininkuose, nieko neveikti, ilsėtis, džiaugtis kartu su tėveliais. Na, gal tik Maurice'o Ravelio koncertui turėčiau pasiruošti, nes sausio pabaigoje Vilniaus ir Kauno filharmonijose numatyti du mano koncertai.“

Kalėdas Guoda visuomet sutinka gimtuosiuose Druskininkuose su vyru Henriku, sūneliu Aurelijumi ir mylimais tėveliais. „Tiesiog būname kartu, bendraujame, džiaugiamės mažuoju Aureliuku“, - nuostabias akimirkas gimtinėje mena po pasaulį su koncertais visus metus keliaujanti pianistė.

Ypatingai ruošiasi Kūčių vakarienei. „Visuomet ant mūsų stalo būna 12 skirtingų vegetariškų patiekalų ir aguonų pieno. Juos paruošti, be abejo, užtrunka kelias valandas. Na, o Kalėdų žąsį arba kalakutą teks nusipirkti, prikimšti, pašauti - visa kita padarys orkaitė“, - juokiasi Guoda.

Moteris prisipažįsta: ji nėra puiki šeimininkė, be to, gaminti kasdien neturi laiko. Dažnai skanią vakarienę pagamina vyras Henrikas. „Abu mėgstame improvizuoti ne tik muzikuodami, bet ir virtuvėje. Kartais išeina visai neblogų šedevrų. Didžiausias mano padėjėjas virtuvėje - žinoma, sūnelis Aurelijus“, - juokiasi Guoda. Tiesa, kad ir ką pagamintų, vyras ją visuomet pagiria. „Dažnai maistą nepakankamai pasūdau. Mano pasiteisinimas: gaminu vaikui. Vyras linkęs maistą persūdyti. Jo pasiteisinimas - jis yra įsimylėjęs“, - švelnių virtuvinių nesutarimų priežastį atskleidžia Guoda.

Kalėdos - šeimos šventė. Būdama Vokietijoje Guoda dovanas randa po eglute ankstų Kalėdų rytą. Labai puikūs ir sotūs šventiniai Kalėdų pusryčiai. „Visa diena būna pakili, vainikuojama Kalėdų vakarienės su ištaiginga kepta žąsimi, kimšta obuoliais“, - šventinius malonumus vardija Guoda.

Lietuviukai vaikai dar tik laukia Kalėdų Senelio, Vokietijoje jis, vadinamas Nikolausu, jau buvo atėjęs. „Vokietijoje namus Nikolausas lanko antrąjį advento sekmadienį. Jo laukdami dainavome vokiškas Kalėdų giesmeles, o vaikai vis žvilgčiojo pro langą, kol pasirodė žiburėlis, ir jis atėjo. Vaikai jam dainavo ir šoko, už tai, kad buvo geri visus metus, gavo po dovanėlę“, - pasakoja kelionei į Lietuvą besirengianti G.Gedvilaitė.

Kalbino Snieguolė DOVIDAVIČIENĖ