Pavydi, vadinasi, myli?

„Man nepažįstami pavydo priepuoliai, bet būčiau neteisi sakydama, kad vyrai labiau linkę pavyduliauti nei moterys. Jos dažniau tikrina vyrų telefonus, bėga į barą ieškoti. Aš nė karto to nesu dariusi“, — patikina prieš trejus metus už ekonomisto Dainiaus Budrio ištekėjusi laidų ir renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė—Budrė.

Kokie ženklai sukeltų rimtų įtarimų? Daiva pajuokauja: tokie, apie kuriuos rašoma knygose, rodoma filmuose: lūpų dažų pėdsakai ant marškinių apykaklės, moteriškų kvepalų kvapas... Tai sukeltų nerimą, bet isterijos priepuoliu nevirstų. Moteris įsitikinusi: sek nesekusi, jei vyras bus pasiruošęs nuodėmei, ras būdą pabėgti. „Turiu draugių, kurios labai kruopščiai prižiūri vyrus. Pavyzdžiui, seka vyro dienotvarkę, o sužinojusios, kad jis laisvas, atsiranda šalia. Paskambina ir pasiūlo: „Gal susitikime, papietaukime“. Daiva taip nemoka — ir poreikio tam nėra.

Galinti duoti teorinių patarimų? „Manau, — juokais ima dėstyti Daiva, — kad pamačius, jog vyro akys krypsta į kitą moterį, reikia įsikibti jam į parankę ir nusivesti tolyn. Jei jis pernelyg ilgai šokdina kitą moterį, prieiti ir su šypsena pasakyti: „Na, mielasis, aš sugrįžau.“ O konkurentei be skrupulų ištarti: „Atiduok mano vyrą. Aš — jo žmona“. Nesvarbu, kiek vyro širdyje užimi vietos, kiek jam esi svarbi, pasitikėti šimtu procentų neverta.

Jeigu atsirastų mergikė (Daiva šitaip vadina „barakudas“), kuri apsuktų jos vyrui galvą, Daivai nebūtų tiek pavydu, kiek skaudu. „Vyras — mano draugas, ne tik žmogus, kuris viskuo aprūpina šeimą. Jo išėjimas reikštų, kad mane išdavė ne tik vyras, bet ir draugas. „Na, štai, — pagalvočiau. — Kaip taip galima?“

Daiva prasitaria — draugystės pradžioje Dainius jai yra iškėlęs ne vieną pavydo sceną. Taip buvo iš nuoskaudos, kad jis nėra jai visas pasaulis. Trenkė durimis — išeinu ir negrįšiu. Bet grįžo. Dabar pats suvokia, kad tai buvo karštakošiška, ir taip nesielgia.

Ne sykį į kelionę Daiva vyko su marga draugų kompanija. Ne sykį Dainius važiavo atostogauti su draugais, bet pavydo scenų dėl to šeimoje nekilo. „Jis grįžta nepasikeitęs, jo akys, žiūrinčios į mane, nenustojo blizgėti, galų gale jo glamonės neatšalo, vadinasi, niekas nepasikeitė“, — išduoda šeiminę paslaptį. Sykį Dainiaus paklausė, kada imtų jos pavydėti? Atsakė: „Jeigu su kitu žmogumi tau būtų smagiau nei su manimi.“

Dėl to žurnaluose spausdinamos nuotraukos, kuriose Dainius užfiksuotas besišnekučiuojantis, bučiuojantis kitas moteris, galvos skausmo Daivai nekelia. Bet... „Nėra nė vienos nuotraukos, kur aš elgiuosi panašiai. Jeigu tokios nuotraukos pasirodytų, mano vyras labai įširstų“, — neabejoja Daiva. Deja, lašas neteisybės vyrų ir moterų santykiuose egzistuoja: jeigu ką nors pabučiavo vyras, nieko tokio, bet jeigu moterį kas nors pabučiavo į žandą, kaktą ar nosį, turėtų pasiaiškinti: kas jis toks, kad gali taip arti prieiti ir tave bučiuoti? „Manau, dėl to vėjo būtų, — neabejoja Daiva ir priduria. — Man malonu, kai manęs šiek tiek pavydi. Bet ne per daug, o elegantiškai.“

Sveikas pavydas gerai, bet jeigu tikrinamas telefonas, elektroninis paštas — tai jau pasitikėjimo bėda. „Pavyzdžiui, Dainius žino mano elektroninio adreso slaptažodžius, gali bet kada patikrinti mano elektroninį paštą. Aš irgi galiu. Beje, aš nemoku naudotis Dainiaus „iPhone“. Kaip galėčiau patikrinti į jį atėjusią žinutę?“ — klausia Daiva.

Kaip jaučiasi pastebėjusi į jos vyrą krypstančius moterų žvilgsnius. „Tai geri ženklai, rodantys, kad aš pasirinkau teisingai. Tiesa, turint gerus, simpatiškus, protingus, įdomius, turtingus vyrus verčiau pasaugoti, nes visada atsiras norinčiųjų juos nusivesti“, — perspėja praeityje ne vieną nelaimingą meilę išgyvenusi moteris.

Neseniai nutiko toks dalykas: Dainius neleido Daivai rengtis suknele su didžiule iškirpte nugaroje. To jau buvo per daug! Pasakė: „Tu su ja neisi! Man nebus malonu matyti, kaip visi apžiūrinėja tavo pliką nugarą“. Dainius mato, kaip vedant renginius į jo žmoną smalsiai žiūri vyrai, ir vis dėlto neseniai pasakė: „Malonu, kad visi su pasigėrėjimu į tave žiūri ir sako komplimentus.“ Ir tik porą kartų yra ištaręs: „Nelabai man tai patinka — labai jau daug tų renginių turi.“

Dalyvaudami tame pačiame vakare Budriai nebūtinai stoviniuoja kartu: Daiva su kuo nors bendrauja, Dainius taip pat su kuo nors bendrauja. Pažįstamų, draugų ratas abiejų — didžiulis, tačiau situacijų, kai atmosfera įkaito iki pavojingos ribos, nebuvo. Pavojaus lemputė įsižiebtų tada, jeigu Daiva, kaip ir Dainius, pastebėtų, kad jo sutuoktiniui su kitu žmogumi bendrauti ypač malonu. Šventėse, vakarėliuose abu vienas kitą jaučia per atstumą: „Jis moka parodyti man dėmesį, pasakyti komplimentą. Tai mokantis daryti vyras — pats nuostabiausias.“

„Kad ir kas sakytų, jog nereikia pavydėti, jog meilėje viskas turi būti gražu, šventa, netikėkite — taip nebūna. Pavydas, šis savininkiškas jausmas ypač būdingas vyrams. Kai kurie net po skyrybų buvusiai žmonai jį jaučia: geriau ją karste matyti nei su kuo nors laimingą. Girdėjau atvejį, kaip kažkur išvykdamas vyras žmonai uždėjo skaistybės diržą, o ji leido tai padaryti.

Matyt, norėdama įrodyti meilę. Iš pavydo pavyduoliai samdo seklius, nužudo, patys nusižudo. Bet jei nejaustume pavydo, neliktų gyvenimo spalvų, filmų ir knygų, kurių siužetas rutuliojasi būtent dėl pavydo. Gal yra žmonių, kurie nepavydi, bet aš tokių nepažįstu. Beje, pavydą galima labai talentingai ir ilgai slėpti, tada jis prasiveržia kerštu. Anksčiau buvau gerokai pavydi, bet bėgant metams ėmiau į viską žiūrėti filosofiškai. Ir pati elgiuosi taip, kad pavydėti manęs nėra nė menkiausios priežasties. (Juokiasi.)

Kaip kovoti su pavydo objektu? Pamačius potencialią konkurentę pasistengti su ja susidraugauti, stengtis suprasti, kuo ji patraukli. Pasistengus tapti panašiai į ją, vyras ją greitai pamirš. Taip jau yra: metai bėga, jausmai keičiasi, tenka kurstyti meilės laužą. Jei neturime ką veikti — pavydėkime.

Tik nepamirškime, kad laiko turime labai mažai. Reikia gyventi, džiaugtis, o ne pavydėti. Įsivaizduokite prabangą: atsisėdi ir kelias valandas leidi sau savęs gailėti, pavydėti. Jeigu taip nutinka, nueik aplankyti mirtinai sergančių ligonių ar vargšų, ir nuotaika pasikeis.“

„Pavydi, vadinasi, myli, nustoja pavydėti, nustoja mylėti. Man taip atrodo. Esu impulsyvus žmogus. Anksčiau, kai su žmona buvome labai jauni, nesusituokę, kiekvienam stulpui jos pavydėjau. (Juokiasi.)

Dabar, kai prie žmonos prieina pasisveikinti nepažįstami vyrukai, svarstau, ar džiaugtis, kad ji tokia graži, ar pavydėti. Metams bėgant žmogus protingėja. Pavydą jaučiu, bet nebe tokį nesveiką. Tapau sveiku pavyduoliu. (Juokiasi.)

Ir aš, ir žmona turime stiprų savininkiškumo jausmą. Žinoma, tai nėra labai gerai, bet sutariame labai gerai. Grįžusį vėliau po filmavimų žmona kartais patraukia per dantį: „Jau kažkur buvai“, bet tuo ir baigiasi.

Aš irgi suprantu, kad gyvename vyrų ir moterų pasaulyje, kur tam tikrų situacijų neišvengsi, bet jeigu prie mano žmonos priėjęs vyrukas, pavyzdžiui, paimtų ją už rankos, iš karto gautų lupti.

Jeigu pakviestų šokti? Jokių šokių! Nė vieno! Nė pusės! (Juokiasi.) Jeigu žmonai kas nors dovanotų butelį šampano? Prieičiau ir pasakyčiau: „Pasiimk tą butelį ir susikišk į vieną vietą.“ Į dvikovą nekviesčiau, virėjo peiliu negrasinčiau. Viską galima ir kumščiais išspręsti. (Juokiasi.)

Bet tai — kraštutinis atvejis. Aš žmona labai pasitikiu. Net minčių apie jos neištikimybę nekyla. Pats esu patikimas šimtu procentų ir netoleruoju visokių „į kairę, į dešinę“. Tai griauna šeimą, o jei yra vaikų, tai — baisu. Jeigu vis dėlto mane žmona iškeistų į kitą? Esu apie tai pagalvojęs, bet, laimei, tokios situacijos nebuvo. Būtų labai skaudu, bet gyvenčiau.“