– Tau tik 16 metų, o jau esi išmaišiusi pusę pasaulio. Kada pirmą kartą susipažinai su modelio darbu?
– Pati pradžia buvo ganėtinai juokinga. Man buvo 13 metų, kai užėjau į Vilniaus centre esančią saldumynų parduotuvę norėdama nusipirkti plytelę šokolado. Pajutau vienos moteriškės žvilgsnį. Ji priėjo prie manęs ir užkalbino. Pasirodė, kad ji – vienos Paryžiaus agentūros atstovė, tad pakvietė tuoj pat lėkti į šalia vykstančią atranką.
Prisimenu, kokia sutrikusi buvau, žiūrėdama į pasitempusias merginas, avinčias aukštakulnius ir šnairuojančias į mane. O aš – susivėlusiais plaukais, su kuprine ant pečių... Bet tai nesutrukdė. Jau dvejus metus priklausau „Baltic Model Management“ agentūrai ir labai džiaugiuosi.
– Pradėjai dirbti modeliu 13-kos. Kada pirmą kartą išvykai į užsienį?
– Pirmoji mano kelionė buvo po metų. Prieš dvejus metus vasarą išvykau dirbti į Milaną. Nepasakyčiau, kad buvo sunku. Žinoma, nauji dalykai, viskas nauja, bet sugebėjau su jais susitvarkyti. Labai daug padėjo šalia buvęs tėtis. Jis prižiūrėjo mane, tikrindavo, ar ko nors nepamiršau, padėdavo laiku atsikelti ir visada pakeldavo nuotaiką.
Po savaitės prasidėjo pirmieji darbai. Labiausiai ledus pralaužė mano dalyvavimas „Gucci Cruise Show“ Romoje. Tuo metu vykdama į Romą nesupratau, koks didelis įvertinimas, kad „Gucci“ komanda įtraukė mane į savo 70-ojo jubiliejaus pasirodymą. Juk buvau dar visiškai žalia.
– Po dvejų metų nebegali savęs vadinti nepatyrusia....
– Per šiuos metus skraidžiau po visą pasaulį. Nuo Lietuvos iki Suomijos, nuo Vokietijos iki Italijos, nuo Prancūzijos iki Amerikos.
Labai pamilau Paryžių ir Niujorką. Niujorkas turi labai daug energijos. Čia visuomet kas nors vyksta: žmonės skuba gatvėmis, iš už kampo pasigirsta muzika, aidi mašinų signalai, kažkas aiškinasi su policijos pareigūnais... Niujorkas niekada nemiega.
O Paryžius visai kitoks. Jis užburia savo bohemiška dvasia. Niekada negali žinoti, kur nuves žavios siauros gatvelės...
– Mados pasaulis garsėja labai didele konkurencija tarp modelių. Ar sunku prasimušti, kad tave pastebėtų reikiami žmonės?
– Modelių tikrai daug ir kasmet jų tik daugėja. Prasimušti sunku, bet nieko nėra neįmanoma. Reikia ko nors išskirtinio, vidinės kibirkštėlės, charizmos. Kas iš to, jei mergina laiba, daili ir aukšta. To negana. Stebint saulėlydį, nesinori nuo jo atitraukti akių. Mergina turi būti tokia pat ypatinga kaip ir saulėlydis.
– Dažniausiai su modeliais susiduri per peržiūras. Tuo metu tvyro karo dvasia?
– Jei kalbame apie peržiūras mados savaičių metu, iš tiesų dažnai persmelkia lengvas jaudulys matant kitus perspektyvius modelius. Todėl geriau atsipalaiduoti ir spustelėti tą „pasitikėjimo savimi“ mygtuką.
Bet modeliai tarpusavyje tikrai nesipeša ir nekelia nemalonių scenų. Kiekviena laukia savo eilės, diskutuoja su draugėmis, mėgaujasi rytine kava ar ieško kitos atrankos vietos žemėlapyje.
– Kas tau sunkiausia modelio darbe?
– Nepatyriau nieko sunkesnio nei mados savaitės. Jos tiesiog išsunkia. Rytais reikia labai anksti keltis, bėgioti po peržiūras, laukti ilgiausiose eilėse, vėlai grįžti...
2010 metų pavasario–vasaros mados savaitės Niujorke metu per dieną turėdavau po tris ar net keturis pasirodymus. Su tamsa išsliūkindavau iš namų į pirmąjį pasirodymą šiek tiek patinusiais paakiais. Vėliau bėgdavau į primatavimus, peržiūras... Tada į antrąjį pasirodymą, po jo į trečiąjį. Vakare pėdindama namo dar gaudavau žinutę, kad reikia darsyk pasimatuoti drabužius... Namo grįždavau po vidurnakčio, pamiegodavau kokias keturias valandas, ir vėl išaušdavo nauja diena.
Bet, gink Dieve, nesiskundžiu. Juk mados savaitės ateina ir praeina. Vis dėlto linksmoji dalis buvo daug smagesnė nei patirtas nuovargis.
– Tokios sėkmės galima tik pavydėti. Su kokiais garsiausiais ženklais teko dirbti?
– Dirbau su mados namais „Versace“, „Calvin Klein“, „Giorgio Armani“, „Carlo Pignatelli“. Fotografavausi „Vogue Italia“ ir „Tush“ žurnalams. Dalyvavau „Calvin Klein“, „Gucci“ , „Dolce & Gabbana“, „Rocco Barocco“, „Marc by Marc Jacobs“, „Moschino“ ir daugelyje kitų šou.
– Įspūdingas sąrašas. O kur tau labiau patinka dirbti – ant podiumo ar priešais objektyvą?
– Negalėčiau išskirti kurio nors vieno. Daug ką lemia žmonės, su kuriais dirbu, nuotaika, aplinka.
Fotografuojantis „Vogue Italia“ buvo keistų ir net juokingų akimirkų. Įsivaizduokite keturias merginas, avinčias labai labai aukštais „Prada“ aukštakulniais, sutūpusias vienos vilos Romoje kieme. Ten buvo visko. Ir ant skruzdėlyno teko pasėdėti, po to rinkti skruzdes nuo drabužių ir iš po jų. Teko vilkėti vilnoniais paltais lauke kepinant 30 laipsnių karščiui.
– Reikia nemažai jėgų, ištvermės ir net sveikatos. Tiesa ar mitas, kad modeliai save kankina dietomis?
– Mitas! Labai gaila, kad nuo seno apie modelius vyrauja stereotipai. Jeigu esi viena iš jų, būtinai anoreksikė, būtinai neišsilavinusi ir būtinai išpuikusi. Bet daugiausia kalbama apie baisiausias dietas ir badavimą. Tai netiesa.
Žinoma, daugelis modelių kreipia dėmesį į tai, ką valgo, stengiasi nekišti į save greito maisto ar per daug saldumynų. Bet man tai panašiau į sveiką mitybą. Aišku, pasaulyje tikrai yra anoreksikų, bet ne visi pasaulio anoreksikai – modeliai.
– Tau tik 16 metų. Dar gali ilgai dirbti modeliu. Ar pagalvoji, ką norėtum veikti vėliau?
– Širdis krypsta meno link. Mąstau apie dizainą. Piešimas – mano hobis, kurį stengiuosi tobulinti. Dailė man visuomet praskaidrina nuotaiką, ramina ir moko nuostabiausių dalykų. Nepakartojama yra stebėti, kaip teptukas daro stebuklus...