Kodėl buvusi sveika ir darbinga moteris ne tik neteko galūnių, bet ir pamiršo, kas yra gyventi be skausmo? Kas pasmerkė 45 metų moterį tokiam likimui?
Dabar mokydamasi valdyti protezus ir atlikti pačius paprasčiausius darbus - nulaikyti šaukštą ar susišukuoti, buvusi banko tarnautoja klausia: ar dėl to kalta tik klastinga infekcija?
L.Kaikarienės bėdų akivarai atsivėrė 2008-ųjų rugpjūčio 22-ąją, kai tvarkydama namus ji slystelėjo nuo kėdės ir susižeidė dešinę koją.
Vyras Denis nuvežė žmoną į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Medikai, nustatę dešinės pėdos kulnakaulio išnirimą, grąžino jį į vietą, uždėjo gipso įtvarą ir paguldė L.Kaikarienę į ligoninę.
Po trijų dienų pacientė buvo išleista gydytis į namus.
Bet jau kitą dieną jai ėmė skaudėti traumuotą koją.
Nors moteris laikėsi visų medikų nurodymų, skausmai vis stiprėjo, o dar po dienos tapo sunkiai pakeliami. Blauzda ėmė tinti, įtvaras spausti.
„Negalėjau suprasti, kodėl koja tinsta, aštrėja skausmas. Juk nuo susižalojimo buvo praėjusios penkios paros“, - prisiminė vilnietė.
Vakare jai pakilo temperatūra, ėmė krėsti šaltis, o skausmas tapo nepakeliamas.
„Visą naktį prasikankinusi be miego paryčiais pažadinau vyrą ir paprašiau nuvežti mane į ligoninę. Buvau įsitikinusi, kad sulauksiu skubios pagalbos“, - pasakojo L.Kaikarienė.
Vyras nunešė nusilpusią nuo skausmo žmoną į automobilį ir nuvežė į tą pačią ligoninę, kurioje jai buvo suteikta pirmoji pagalba.
Rugpjūčio 28-ąją, apie penktą valandą ryto, Kaikariai jau buvo priėmimo skyriuje.
Tačiau budintis gydytojas atsisakė apžiūrėti L.Kaikarienę sakydamas, kad skubi pagalba jai jau buvo suteikta praėjusį kartą ir dabar ji turi kreiptis į polikliniką.
Tik po ilgų įtikinėjimų, kad moteris jaučia tokį stiprų skausmą, kurio nebegali kentėti, gydytojas galiausiai padarė rentgeno nuotrauką ir, kaip sakė, patikrino kraujagyslių pratakumą.
Atlikus šiuos tyrimus taip ir nepaaiškėjo, kodėl L.Kaikarienės būklė taip smarkiai pablogėjo.
„Gydytojas nepaisė mano skundų, nors sakiau, kad ne tik nepakeliamai skauda, bet ir tirpsta kojos pirštai, tinsta ir mėlsta blauzda. Nepamatavo net temperatūros.
Dar lyg sugėdindamas paklausė, ar man iš tikrųjų taip baisiai skauda, ar tik aš esanti tokia lepi ir nekantri“, - su neatslūgstančia nuoskauda prisiminė L.Kaikarienė.
Budintis gydytojas išsiuntė ją į namus. Nedavęs jokių papildomų nurodymų ir neskyręs jokio gydymo, nes, pasak jo, nėra jokio reikalo ką nors skirti, tuo labiau guldyti pacientę į ligoninę.
Grįžusi į namus, vilnietė toliau kentė skausmus, kurių nepajėgė nuslopinti net stiprūs vaistai. Vakarop jos būklė dar labiau pablogėjo - ją apėmė stiprus nerimas, pradėjo smarkiai plakti širdis, padažnėjo kvėpavimas.
Skausmas nerimo, koja vis tino.
Supratusi, kad dar vienos nemigos ir siaubingo skausmo nakties neištvers, ir prisivertusi nugalėti abejones, kad ir vėl bus išvaryta, moteris dar kartą susiruošė į tą pačią ligoninę.
Buvo jau po vidurnakčio, kai namiškiai nunešė alpėjančią L.Kaikarienę, jau kamuojamą ne tik skausmo, bet ir pykinimo, iki automobilio. Duktė Monika nuvežė ją į ligoninę.
Tačiau priėmimo skyriuje moteris vėl išgirdo tą patį: čia teikiama tik skubi pagalba, o L.Kaikarienei ji jau suteikta.
„Mama net nebeįstengė kalbėti - su gydytojais bendravau aš, - pasakojo Monika. - Prašiau, maldavau gydytojo, kad apžiūrėtų mamą, tikinau, kad dėl menko skausmo ji tikrai nelėktų naktį į ligoninę.
Mamai buvo taip silpna, kad medikai buvo priversti paguldyti ją ant kušetės, o aš persigandusi gaivinau ją amoniaku. Ją purtė drebulys, mama tik vartė akis ir, rodės, tuoj praras sąmonę“.
Sužalotos kojos blauzda buvo dar labiau ištinusi ir pamėlusi. Medikai suleido nuskausminamųjų, bet skausmas nesiliovė.
„Kelias valandas mama praleido ant tos pačios kušetės, kol įtikinėjau gydytoją paguldyti ją į ligoninę“, - prisiminė M.Kaikarytė.
Galiausiai pacientė buvo paguldyta į antrąjį ortopedijos ir traumatologijos skyrių.
Kai prasidėjus darbo dienai L.Kaikarienę apžiūrėjo skyriaus gydytojai, dėl nepakeliamo ilgalaikio skausmo, gausybės vaistų, nemigos ir silpnumo moteris buvo lyg apdujusi, sunkiai orientavosi.
Gydytojai atlaisvino veržiantį įtvarą, prakirpo ant blauzdos atsiradusias pūsles. Tačiau nei diagnozės, nei gydymo plano nekeitė - L.Kaikarienei buvo leidžiami tik nuskausminamieji.
Po pietų į ligoninę jos aplankyti atėjo Monika.
„Paklausiau mamos, ar atlėgo skausmas, - prisiminė mergina. - Ji atsakė, kad labai skauda, bet prašė nesijaudinti, nes viskas turėtų būti gerai - ji juk ligoninėje.
Mama sunkiai kalbėjo, jai pynėsi liežuvis, lyg būtų po narkozės.
Sakė, kad važiuočiau namo, nes ji nori miego“.
Monika išėjo. Buvo penktadienio popietė.
„Neprisimenu, ką kalbėjau su Monika. Neprisimenu ir to, kas buvo vėliau. Prabudau tik po 33 parų“, - nurijusi ašarą, ištarė L.Kaikarienė, daugiau kaip mėnesį praleidusi ligoninėje be sąmonės.
Apie dramatiškus įvykius, nutikusius tuomet, kol L.Kaikarienė buvo be sąmonės, pasakojo jos vyras Denis.
„Šeštadienį, grįžęs po parą trukusios darbo pamainos, paskambinau žmonai, bet ji neatsiliepė, neatsakė ir į trumpąsias žinutes. Sunerimęs išskubėjau į ligoninę.
Palatoje radau Liną be sąmonės - ji neatsiliepė kalbinama, neatsimerkė žadinama. Pakėlęs antklodę nustėrau - koja virš įtvaro, aukščiau kelio, buvo prisirpusių slyvų spalvos“, - prisiminė D.Kaikaris.
Kraujosruva buvo išplitusi per visą šlaunį, ant jos buvo matyti pūslių.
Nubėgęs į postą pas budinčią slaugytoją D.Kaikaris paprašė skubiai surasti gydytoją. Po kurio laiko palatoje pasirodęs medikas, vos pamatęs pacientės koją, išskubėjo pagalbos.
„Buvau priblokštas. Negalėjau suvokti, kodėl mano žmona viena merdi ligoninės palatoje? Kodėl nė vienas medikas nežino apie jos būklę? Ir kas būtų nutikę, jeigu nebūčiau pasirodęs ligoninėje?“ - atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nežino D.Kaikaris.
Skubiai iškviesti reanimatologai išvežė L.Kaikarienę į reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. D.Kaikario teigimu, tuo metu žmonos būklė buvo kritinė - kraujo spaudimas nukritęs iki 60 ir 0.
Reanimacijos skyriuje skubiai atlikus tyrimus, paaiškėjo - sepsis.
Medikai konstatavo, kad dėl išplitusios infekcijos jau apmirė minkštieji dešinės blauzdos ir šlaunies audiniai, todėl būtina nedelsiant pašalinti infekcijos židinį - amputuoti dešinę koją.
Rugpjūčio 31-ąją buvo atlikta operacija - L.Kaikarienė neteko kojos.
Tačiau tuo tragedija nesibaigė. Išsivystė viso kūno organų nepakankamumas - buvo pažeistos ir viena po kitos nustojo veikti gyvybiškai svarbiausios organizmo sistemos.
O po kelių dienų - dar vienas smūgis L.Kaikarienės artimiesiems: medikai pranešė, kad reikia amputuoti ir kitas dėl komplikacijų apmirusias galūnes - kairę koją ir abi plaštakas.
„Gydytojai aiškino: dėl infekcijos kraujo nebepriplūsta į galūnes, vystosi gangrena.
Linos gyvybę gali išgelbėti tik visų galūnių amputacija“, - sunkias dienas prisiminė D.Kaikaris.
Košmaras tęsėsi: rugsėjo 12-ąją buvo pašalintos kitos galūnės.
Toliau slinko nerimo kupinos dienos. L.Kaikarienės gyvybė vos ruseno palaikoma medicinos įrangos.
Jos būklė stabilizavosi labai pamažu. Tik po mėnesio moteris atgavo sąmonę.
Pirmiausia pajuto, kad tirpsta rankos ir kojos. Ji jautė ir plaštakas, ir pėdas.
Tik tuomet, kai gydytoja pakėlė antklodę ir parodė vieną ranką, užsibaigiančią žemiau alkūnės, o po kurio laiko pasakė, kad moteris nebeturi ir kitos plaštakos bei kojų, Lina suprato, jog patiria tik vadinamąjį fantominį nesamų galūnių pojūtį ir skausmą.
Nors praėjo daugiau nei metai, ji jaučia jį iki šiol.
Kodėl moteris liko luoša? Būdama ne karo, ne avarijos, ne nelaimingo atsitikimo auka?
L.Kaikarienės šeimos nariams, patyrusiems šoką dėl tokios istorijos baigties, kilo ne vienas kankinantis klausimas.
Kodėl pacientė, kurios sveikatos būklė sparčiai blogėjo, tris paras beldėsi į medikų duris ir širdis, tačiau buvo gydoma tiktai skausmą malšinančiais vaistais? Kodėl jai nebuvo atlikta jokių papildomų tyrimų? Kodėl sunkios būklės pacientė ligoninėje buvo palikta likimo valiai?
Motyvuodami įsisukusiu teisminiu procesu, ligoninės atstovai nesutiko „Lietuvos rytui“ pakomentuoti šios istorijos ir atsakyti į klausimus.
Lieka remtis Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės vadovybės atsakymu, pateiktu L.Kaikarienės atstovams.
Ligoninės direktorius Leonardas Streikus rašo: „Pirmosios hospitalizacijos metu nebuvo jokių simptomų, leidžiančių prognozuoti nekrozinio fascito (infekcijos, kuri buvo nustatyta L.Kaikarienei. - Red.) tikimybę. (...)
Antrosios hospitalizacijos metu gydymo taktika ir gydymas buvo adekvatūs greitai besivystančiai infekcijai ir besikeičiančiai pacientės būklei, o efektyvios chirurginės priemonės leido išgelbėti L.Kaikarienės gyvybę“.
Pasak jo, šis atvejis buvo išnagrinėtas ligoninės gydytojų klinikinėje konferencijoje, diagnostikos ir gydymo klaidų nenustatyta.
L.Streikaus teigimu, gydytojų veiksmai atitiko maksimalaus atidumo, apdairumo, rūpestingumo standartus.
L.Kaikarienę pribloškė toks atsakymas: „Net kelias paras dėl didžiulio skausmo, įspėjančio apie organizmui gresiantį pavojų, turėjau maldaute maldauti pagalbos, tačiau man vis kartojo: „Pagalba jau suteikta“.
Kai pagaliau paguldė į ligoninę, daugiau nei parą medikai net nevertino mano sveikatos būklės, kol vyras aptiko mane merdinčią palatoje.
Akivaizdu, kad, kol nebuvo atlikti reikiami tyrimai ir vėluojama pradėti gydyti ligą, infekcija padarė savo juodą darbą. O tuomet ir prireikė, pasak medikų, „efektyvių chirurginių priemonių“.