Rūta Mikelkevičiūtė, žurnalistė, laidų vedėja (36 m.): „Moters dienos audringai nešvenčiu, bet tą dieną sulaukti dėmesio malonu. Manau, kad metuose yra dvi puikios progos — vasario 14—oji ir
kovo 8—oji, kai vyrai moteris juo gali stačiai apipilti. Juk kuo
daugiau mūsų gyvenime žavių akimirkų, tuo smagiau gyventi“, — šypsosi
pakalbinta televizijos laidų vedėja, žurnalistė Rūta Mikelkevičiūtė.
Moters diena, pasak jos, labai gera proga vyrams padovanoti gėlių, o
moterims — jomis pasidžiaugti.
„Kas pasakė, kad gėlės blogai? Argi nenuostabu savo damai parodyti
dėmesį?“ — klausia Rūta retoriškai.
Ji tą dieną nuo savo vyro Rolando gėlių puokštę gauna kasmet, vakare abu
išgeria taurę vyno arba šampano. Kartais nueina į restoraną. Taip jau
sutapo, kad šiemet kovo 8—ąją Rūta pakviesta skaityti pjesės „Vaginos
monologai“. Neneigia — laukia intriguojantis vakaras...
„Nuo mūsų priklauso, kokią šventę susikursime, — įsitikinusi Rūta. —
Prisiminę socialistę Clarą Zetkin, kuri prieš 100 metų paragino švęsti
Tarptautinę moterų solidarumo dieną, jai suteikiame vienokią prasmę,
prisiminę kitokius dalykus — kitokią. Ši šventė švenčiama visur. Jei
neklystu, jos šaknys glūdi Antikos laikuose. Senovės Graikijoje vyrai
tą dieną nutraukdavo karus ir ją praleisdavo su savo moterimis. Todėl
keista, kad apie ją prakalbus nuolat prisimenamas sovietmetis.“
Pati Rūta to meto Moters dienos šventimų darbe jau nebeprisimena, tačiau
gali patvirtinti, kad tėtis jos mamai tą dieną dovanodavo raudonų rožių
glėbį.
„Kiekviena karta šiai šventei suteikia naujų spalvų. Man ir mano
draugams su raudonomis vėliavomis ji tikrai neturi nieko bendra. Užtat
mūsų susitikimams suteikia žavesio, pikantiškumo. Mes į ją žvelgiame su
humoru, pabrėžiame tik tai, kas bendraujant yra smagu, miela, teigiama“,
— kalba Rūta.
Būkime atviros: bėgant metams daugelis vyrų vis rečiau rodo dėmesį savo
moterims. Praėjus bendro gyvenimo dešimtmečiui apskritai tokį dalyką
pamiršta.
„Man atrodo, kad vyras, kuris savo moteriai nedovanoja gėlių arba
laukia, kol ji pati jų paprašys, apie jas primins, ne tik jos nemyli,
bet ir parodo, kad ji apskritai jam nerūpi, — griežtai ištaria Rūta.
— Nes gėlės — labai žavus, pagarbos, meilės ir riteriškumo kupinas
ženklas. Tai — tarsi merginimo dalis. Kodėl mylimajai nesuteikti šio
malonumo?“
Užtat jai taip patinka gauti gėlių, o kovo 8—ąją jų rasti pačiose
netikėčiausiose vietose — ant darbo stalo, ant kompiuterio, užkištą už
mašinos valytuvo... „Turiu dvi silpnybes — gėles ir kvepalus“, — net
nebando gintis Rūta.
Žavi moteris neneigia sulaukianti daugelio vyrų dėmesio. Būna, kad
gavusi gėlių ar smulkių dovanėlių taip ir nesužino, nuo ko jos...
Labiausiai ją pradžiugina įvairiausių spalvų tulpių glėbys. „Tulpės —
pavasario gėlės. Gal todėl, kad esu pavasarį gimusi, jos man taip
patinka“, — pasvarsto ji.
Vien pagalvojus apie šias gėles, prieš akis jai iškyla mistiškas
vaizdas: ankstyvas pavasario rytas, migla, nuo žemės sklinda
užburiantis bundančios gamtos kvapas. „Matyt, dėl to kovo 8—oji man
asocijuojasi ne tik su Moters diena, bet ir su atbundančia gamta“, —
prisipažįsta Rūta.
Kai kurie vyrai, pirkdami gėles, jaučiasi sutrikę. „Iš tiesų esu
pastebėjusi, kad kai kuriems vyrams dovanoti gėlių labai sunku, tai —
tarsi silpnumo ženklas. Jiems gali siųsti kokius tik nori dėmesio
troškimo signalus, bet vis tiek gėlių negausi. Man atrodo, kad toks
vyras paprasčiausiai nesubrendęs.
Kaip žmonės sako: šešiamečio dvasia trisdešimtmečio kūne. Tai silpnas vyras. Jeigu vyras stiprus, parodyti savo jausmus, meilę savo damai — stiprybės ženklas. Anaiptol ne silpnumo. Moteris, kuri tarp draugų turi tikrų vyrų, o ne ožių ir ne kopūstų, kovo 8—ąją būtinai sulauks dėmesio ir bent vienos tulpės“, — neabejoja savo nuomonės pareikšti nevengianti Rūta.
Ar moterims šią dieną dera viena kitą pasveikinti, pasiųsti sveikinimo
žinutę? „Jeigu tik jos pakelia nuotaiką, siųskite kad ir visoms
kaimynėms“, — juokiasi Rūta. Ji pati su draugėmis būtiniausiai
pasikeičia štai tokiomis žinutėmis: „Su kovo 8—ąja, miela ponia“,„Sveikinu tave su stiprių moterų diena“.
„Per nesibaigiančius darbus viena kitą esame pamiršusios, todėl gavusios bet kokią žinutę pasijuntame pamalonintos. Tikrai nesame nei feministės, nei lesbietės. Tarp mūsų tokių, kurios nesuprastų smagios šios šventės potekstės, nėra“, — atsakydama smagiai nusikvatoja Rūta.
Agnieška Dobrovolska, renginių organizatorė (30 m.): „Nesutinku, kad Moters diena — tik moterų šventė. Tai ir vyrų, kurie mėgsta moterims dovanoti gėles, šventė. Man gražu matyti, kaip iš pat
ryto jie stovi eilutėse, suka galvą, kokiomis gėlėmis pagerbti savo žmoną, seserį, mamą, dukterį. Tik keista, kad vengia gvazdikų, kurie vadinami sovietinių laikų gėlėmis. Jie turi tiek spalvų ir atspalvių, kad gražesnę gėlę sunku įsivaizduoti!
Nuo vaikystės prisimenu, kaip tėtis mamai dovanoja puokštę tulpių ir mums su sese įteikdavo po vieną. Būtinai! Gėlės buvo privalomos ir mūsų namuose labai laukiamos. Šiandien sveikinimų sulaukiu iš savo vyro Andriaus. Jis būtiniausiai pasveikina mane, paskui abu važiuojame
sveikinti brangiausių moterų — abiejų mamų, seserų, močiutės... Žinučių sulaukiu nuo savo mamos, sesės, draugių. Tikrai ne kvailų anekdotinių žinučių apie vyrus, esą visi jie kiaulės... Jeigu taip manai, ko su jais gyventi?
Varšuvoje, kur keletą metų studijavau, įvairaus amžiaus žmonės tą dieną
renkasi klubuose. Prie įėjimo moterys gauna gėlių, vakarėlyje jų laukia
staigmenos ir loterijos, jos apiberiamos komplimentais. Varšuvoje už
bendrabučio kambario durų rankenos tą dieną rasdavau užkištą gėlę.
Įdomiausia, kad daugiausia sveikinimų sulaukdavome ne nuo vaikinų lenkų,
o nuo kazachų. Kurso draugėms jie dovanodavo ne po vieną gėlytę, o visą
puokštę. Beje, viena mano draugė ištekėjo už kazacho ir augina tris
dukteris. (Juokiasi.)
Kadangi dabar su vyru gyvename Vilniaus užmiestyje kotedže ir pažįstame
visus kaimynus, nebūna, kad bent vienas kaimynas neateitų manęs
pasveikinti Moters dienos proga.“
Ramūnas Šimukauskas, aktorius (35 m.): „Kovo 8—osios, galima sakyti, nešvenčiu. Tik kartais pasveikinu kokią feministę. Savo draugės irgi nesiruošiu prie šios šventės pratinti, o ir ji pati nelabai jos nori. Neplanuoju šia proga labai išlaidauti — gėlės trys ar dvidešimt trys — nesvarbu. Juk moteriai svarbiausia — dėmesys.
Sutinku, kad moteris reikia mylėti, globoti, bučiuoti, joms teikti
gėlių, bet nereikia to daryti per dažnai. Kartą per savaitę —
daugiausia. Jeigu dažniau — bus per stipru. Be to, olandų gėlių
augintojai pernelyg suklestės. Vyras, kartą per metus dovanojantis
gėlių? Neįdomus, nuspėjamas. Tokio vyro moteris ar mergina kiekvienais
metais nuo vasario pradžios pradeda laukti gėlių. Taip kankinantis jai
sunku gyventi.
Nesu vienos rūšies gėlių mėgėjas. Paprastai dovanoju rožes, tulpes,
gerberas. Raudonų gvazdikų nedovanoju, nes Kaune jų nepardavinėja.
Beje, nuo seno čia švenčiama Vasario 16—oji, o ne kovo 8—oji. Niekada
tėtis šią dieną neparnešdavo mamai gėlių, nes tai buvo sovietinė šventė,
į kurią rimtai nereaguodavome. Kaip ir į sovietų valdžią. Bet man
džiugu, kai žmonės džiaugiasi, kad mėgsta ir moka švęsti. Smagu, kad
šią dieną moterų širdyse — šventė.
Įvairios tautos savo moteris pagerbia įvairiai. Beje, mes, lietuviai,
jas turėtume sveikinti ne Moters dieną, o meilės deivės Mildos dieną —
gegužės mėnesį. Būtų šilčiau, gėlių klombose būtų galima pasiskinti, ir
į gamtą pavažiuoti būtų gera proga.“
Edita Mildažytė, žurnalistė (44 m.): „Manau, kad Moters diena lyčių teisių supratimu turėtų būti draudžiama, nes ji diskriminuoja vyrus. Kodėl švenčiama Tarptautinė moterų solidarumo diena, kodėl nėra vyrų dienos?“ — paklausta, ką mano apie nevienareikšmiškai vertinamą Moters dieną, netikėtai pareiškia žurnalistė, televizijos laidos „Bėdų turgus“ šeimininkė Edita Mildažytė.
Ir surimtėjusi priduria: „Kad ir kaip skeptiškai būtume nusiteikę šios
šventės atžvilgiu, ji yra teisinga ir prasminga. Ilgus amžius moteris
buvo antraeilė lytis. Jeigu neklystu, Šveicarijoje balsuoti leista tik
prieš 30 metų. O Lichtenšteine — tik daugiau nei prieš 20—metį.
Neįtikėtina, bet taip buvo.“ Ši diena, Editos manymu, — gera proga valdžios vyrams ir moterims pakalbėti apie tai, ko Lietuvoje labai trūksta, — moters globą ir apsaugą. Juk dauguma moterų iš bėdų kapstosi kaip išmano, moka kreditus bankams, iki išnaktų sėdi darbuose.
„Gėlės žiedas, Moters dienos proga padovanotas darbdavio, tampa malonia staigmena. Juk yra daugybė moterų — išsiskyrusių, netekėjusių, kurių santykiai su vyrais nėra lengvi, tad ši diena — graži proga būti pagerbtai bent jau darbe“, — įsitikinusi Edita. Be to, Moters diena neįpareigoja. Kitaip nei Šv. Valentino diena, kuri vienišas moteris priverčia jaustis nelaimingomis: esą jei tą dieną negavai meilės žinutės, esi antrarūšė. Moters diena leidžia pasijusti laimingoms.„Gali būti graži, negraži, su kuprele, šluba, bet jeigu esi dirbanti moteris, Moters dieną būtinai gausi tulpę“, — neabejoja Edita.
Ji pati šia proga gėlių gauna nuo mokyklos laikų. „Nuo kokios šeštos
klasės, kai nuo klasės draugų gaudavau plastikinę (žalią,
neišsiskleidusią) tulpę. Tai buvo legali proga klasės, paskui — kurso
draugams patinkančioms panoms parodyti dėmesį“, — pasakoja pašnekovė.
Dabar šią šventę Edita prisimena tik tada, kai drauge dirbantis vyras
Gintautas jai, kaip ir kitoms darbuotojoms, įteikia gėlių. „Bet kuria
proga jis mane užverčia gėlėmis“, — neleidžia suabejoti Edita.
Juokingiausia, kad su gėlėmis į darbą tą dieną atbėga ir jos vaikai.
Kai mama pasako: „Jūs išdurnėjot“, šie atšauna: „Mums smagu bet kuria
proga tave pasveikinti.“
Žinutėmis arba tiesiogiai Editą pasveikina daug ypatingų vyrų.
Pavyzdžiui, vienas verslininkas kovo 8—osios rytą apvažiuoja kai kurių
jam svarbių moterų, taip pat ir Editos, namus ir asmeniškai įteikia
gėlių. „Taip kažkada darydavo ir Jogaila Morkūnas — kol dar neturėjo
savo firmos“, — pramogų pasaulio atstovo sėkmės paslaptį išduoda Edita.
Sveikina ir motina maitintoja ją vadinantys televizijos vyrai, kurie
neturi kitos progos. „Moters diena jiems — kaip tik“, — supratingai
šypteli „Bėdų turgaus“ šeimininkė.
Gautas gėles Edita namo nešasi išdidžiai, nesislapstydama. Pavydžių
žvilgsnių gatvėje stengiasi nepastebėti. Be to, tądien daug moterų
nešasi gėlių. „Jeigu vyrai gerai jaučiasi moterims padovanoję gėlių, o
moterys — jų gavę, tuomet pirmyn“, — problemų nemato Edita.
Ji sutinka, kad Moters diena — keistoka šventė. Ją moterys mielai
švęstų, tik nežino kaip. Vienos pačios susiorganizuoja kokį vakarėlį ar
koncertą. Kitos, atsidėkodamos už leisgyvį gėlės žiedelį, vyrui
surengia romantišką vakarienę. Ar tikrai šaunuolis jos vertas? „Jis
padarė viską, ką galėjo. Negi per vieną dieną jis galėjo pasikeisti ir
padaryti ką nors daugiau?“ — įdėtas pastangas atlaidžiai įvertina
Edita.