Redita Dominaitytė: „Esu nepataisoma romantikė“

Kada ir kur įvyko Reditos pažintis su pusę Lietuvos moterų užbūrusiu dekupažu? „Prieš kelerius metus Klaipėdos senamiestyje užklydau į mažytę parduotuvytę, prikimštą visokio gėrio — daiktų, skirtų rankdarbiams. Tiesa, nesupratau, kam jie skirti, — informacijos apie dekupažą tada net spaudoje nebuvo.

Pati po truputėlį ją rinkau, viena giminaitė šį tą papasakojo. Įsidrąsinusi nusipirkau dažų, kažkokio lako, kuris užteptas ant dėžutės labai blogai džiūvo... Nemokėjau su juo dirbti, atsimenu, išmečiau“, — dekupažo pradžiamokslį prisimena Redita.

Bet po truputėlį jo paslaptys vėrėsi. Rimtai dekupažu susidomėjo prieš metus. Pirmieji darbeliai, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo jos ir vyro Deivio fotostudijos „Redluk“ rekvizitas.

„Tai, ko prireikdavo mūsų kuriamoms fotografijoms, Lietuvoje buvo labai sunku nusipirkti. Per karus, sovietmetį gražių senelių, močiučių daiktų nebeliko — viskas dingo. Net antikvariatuose nieko gražaus nėra.

Visa, kas vertingesnio, seniai atsidūrė pas privačius asmenis arba kolekcininkus“, — su gailesčiu sako Redita.

Užtat jai į rankas per stebuklą patekę originalūs daikčiukai turėjo aukso vertę ir tuoj pat buvo paversti originaliais fotostudijos dekoro elementais. Senovinis kažkieno dovanotas lagaminas atrodė labai įdomiai, bet Reditai norėjosi romantiškesnio, saldesnio varianto, todėl jį dekoravo rožytėmis. Panašiai provanso stiliumi išpuošė ir stalą, kėdes, net baldus. „Beje, mūsų namuose baldų apmušalai — irgi su rožytėmis, — prisipažįsta Redita. — Esu nepataisoma romantikė. Spalvų, gėlių man niekada nebus gana.“

Labai greitai dekupažas, kurio Redita ėmėsi iš reikalo, norėdama pagyvinti kuriamų fotografijų foną, virto dar vienu jos saviraiškos būdu. „Labai smagu namuose suradus sudėvėtą daiktą, kurį gal vertėtų išmesti, atnaujinti, dekoruoti ir sukurti visai naują“, — atvirauja ji. Labiausiai džiugina tai, kad kuriant šia technika neįmanoma suklysti, o suklydus klaidą visada galima ištaisyti.

Apėmus kūrybiniam azartui darbui tinka viskas. Pavyzdžiui, baigus įrenginėti fotostudiją statybinėmis medžiagomis išterlioti guminiai„kroksai“ po vieno dekupažo seanso buvo dekupuoti ir sutvisko „auksu“.

Drąsiausiai Redita elgiasi savo atžalų Upės ir Ugniaus kambaryje. Čia taip pat puikuojasi mamos rankomis atnaujintos kėdės, vaikų lovelės.

Vaikų kambarys nebūtų vaikų kambarys: ant sienos atsiranda kokia dėmė, kurią kūrybinga mama tuoj pat stengiasi paslėpti. Kaipmat toje vietoje nutupia drugelis, atsiranda gėlytė... „Man nesunku apsispręsti, nes visada žinau, ko noriu“, — patikina įvairiais talentais garsėjanti moteris.

Aštuonerius metus kartu su vyru Deiviu ji buvo pasinėrusi į fotografiją, dirbo mama — augino vaikus. Prieš kurį laiką pasijuto užsisėdėjusi ir su džiaugsmu grįžo į televiziją — filmuojasi vienos televizijos laidoje „Asistentai“. Visai neseniai pasirodė ir savo šventovėje —„idio“ teatro scenoje. Ten vaidina spektaklyje „Ša, kalba mamos“.

Daugelis pastebi, kad per kelerius metus įgyta mamos, išradingos šeimininkės patirtis jos vaidybai šiame spektaklyje suteikia tikrumo.

Neseniai Redita grįžo iš Peterburgo, kur nusifilmavo kavos reklamoje. Filmavimo aikštelėje apie ją šokinėjo didžiulė kūrybinė grupė, tad pasijuto tarsi princesė. Gal net pasinaudojo galimybe parodyti princesės charakterį? „Ne, — juokiasi Redita. — Tuomet ir man būtų parodę. Paprasčiausiai ten vertinamas profesionalumas, kuriamas aktoriaus kultas.

Raudonplaukės garbanės rusai nepaliaujamai klausinėjo, ar tik ji neturi slaviško kraujo. „Rusiško — tikrai ne, užtat lenkiško — kiek tik nori“, — šypsosi nuolat komplimentų sulaukianti fotogeniška aktorė.

Fotografija — jos darbas, gyvenimo būdas, aistra, hobis, kuriuo stengiasi sudominti aplinkinius. „Gaila, bet ne visada žmonės žino, kokio rezultato nori fotografuodamiesi. Daugelis nuotrauką įdeda į rėmelį ir pastato ant komodos, įsimeta į diskelį arba įdeda į albumą.

Aš manau, kad jei jau kartą pasiryžai meninei fotosesijai, savo ar šeimos nuotrauką reikia paversti interjero dalimi“, — idėjas žarsto Redita.

Pasitelkusi dekupažą, ji dekoruoja nuotraukų rėmelius, albumus, dėžutes nuotraukoms, kurie tampa tikromis interjero puošmenomis.

Prieš šventes šiuos dailius niekučius vos spėja kurti dovanų įsigeidusiems klientams, draugams ir pažįstamiems. Susižavėjusi jais vienos šokoladinės savininkė Reditai užsakė sukurti „šokoladinę“ dėžučių, padėkliukų ir papuošalų kolekciją, kurioje susiliejo kelios technikos: ne tik dekupažas, bet ir tekstilė, siuvinėjimas karoliukais, fotografija.

„Šis siūlymas buvo labai netikėtas, mat mano darbeliai buvo skirti tik mano klientams. Tai pažadino naujas kūrybines ambicijas, atskleidė naujas galimybes“, — neneigia Redita.

Gal ketina atidaryti savo rankdarbių krautuvėlę? „Jau galvojau apie tai, bet tuomet tektų bendrauti su popieriais, ir visas smagumas dingtų. Bet niekada nesakyk niekada“, — nusijuokia moteris.

Keletą metų besilaukiančias moteris ir jų mažylius kartu su Deiviu fotografavusi Redita šiuo metu įgyvendina naują idėją. „Kelias savaites buvau savo vyro bandomasis triušis — pozavau kuriant naują mūsų fotostudijos įvaizdį, kurį pati ir pristatysiu.“ Ir koks gi naujasis Reditos įvaizdis? „Tai bus brandžios moters portretų ciklas. Jais noriu įrodyti, kad moters patirtį atspindi ne metai, bet vidinė energija“, — nedvejodama ištaria Redita.

O kaipgi dekupažas? „Tai — mano mielas hobis, užtat fotografija — mūsų su Deiviu kūryba, gimstanti kartu gyvenant, auginant vaikus. Apie ją nuolat diskutuojame ir mąstome“, — šypteli į viešumą pamažu grįžtanti aktorė.