Buvusiam žurnalistui R.Žilinskui sunkiausia buvo sau prisipažinti, kad yra kitoks nei dauguma. Tik tuomet, kai nustojo apgaudinėti save, tapo lengviau. Apie savo homoseksualumą jis dabar kalba drąsiai.
- Kada supratote, kad jums artimesni vyrai nei moterys?
- Maždaug prieš dešimt metų pajutau, kad neturiu sau meluoti. Manęs niekas apie tai neklausė, nespyrė prisipažinti. Buvo baisu pripažinti tai pačiam sau. Bet kai tai padariau, palengvėjo.
- Kaip tai įvyko?
- Lakmuso popierėlis buvo viena artima kolegė iš televizijos. Mes su kompanija dažnai važiuodavome į sodybą. Vieną pagiringą rytą aš pasisodinau ją ir papasakojau, kaip jaučiuosi.
Ji lengviau atsiduso: „Seniai laukiau, kada tu apie tai pasakysi“. Man labai palengvėjo, nes ji nenustebo, nepasmerkė ir nepuolė vertinti manęs kitaip nei iki tol. Aplinkinių reakcija leido susitaikyti su savimi. Tai buvo teisinga.
- O kaip reagavo artimieji?
- Tai buvo panašu į šoko terapiją. Atėjo metas, kai tapo baisoka klausytis motinos frazių: „Kai turėsi savo šeimą, suprasi tą ar aną...“ Kai pirmą sykį pasakiau, kad to niekada nebus, ji nuleido negirdomis.
Kai pasakiau antrą kartą, jai ištryško ašaros. Tada ėmėme kalbėtis atvirai. Ji nustojo apgaudinėti save.
Prieš mirtį su tuo susitaikė ir mano tėvas.
O mano jaunesnioji sesuo vaikšto iškelta galva. Ji manęs tikrai nesigėdija.
- Ar tada, kai prisipažinote, gyvenote su kokiu nors partneriu?
- Ne, aš net draugo neturėjau.
- O apskritai esate su kuo nors gyvenęs viename bute?
- Taip, du kartus po trejus metus. Abu kartus draugystė iširo dėl charakterių nesuderinamumo.
- Ar tai žinojo tų vaikinų tėvai?
- Vieno tėvai nežinojo, o su kito šeima aš bendraudavau. Artimieji suprato ir nesmerkė.
- Ar kada nors esate draugavęs su mergina?
- Taip, žinoma. Visos tos draugystės buvo platoniškos.
- Ką patartumėte netradicinės orientacijos vyrams, nedrįstantiems to prisipažinti? Juk visuomenė iki šiol nėra tolerantiška.
- Kad jaustumeisi nepažeidžiamas, reikia pradėti nuo artimųjų, draugų ir kolegų.
Kai pats esi nuoširdus, tokie tampa ir aplinkiniai.
Juk žmonės vertina aplinkinius ne pagal jų lytinę orientaciją. Jiems svarbu, ar esi geras draugas, patikimas darbuotojas, pareigingas ir ar tavimi galima pasikliauti.
Kai artimiausi žmonės supranta, niekas neišmuš pagrindo iš po kojų.
- Kokia buvo aplinkinių reakcija, kai viešai prisipažinote apie homoseksualumą?
- Jokių viešų ekscesų ar kreivų žvilgsnių tikrai nepatyriau.
Anksčiau mane yra nustebinę kai kurie kolegos Seime, kurie homoseksualumą yra palyginę su nekrofilija ir zoofilija.
- Ar reikia apie netradicinę orientaciją kalbėti mokyklose?
- Tai turi nuspręsti tėvai, mokytojai ir mokiniai.
Tolerancija, kaip ir demokratija, negali būti primetama iš šalies. Jos neįsiveši iš kitos valstybės, jeigu aplinkiniai tam nepasirengę.
- Kaip vertinate gėjų paradus?
- Nemanau, kad apie savo orientaciją reikėtų šūkauti paraduose. Neigiamas mano požiūris ir į gėjų santuokas.
Vaikai taip pat neturėtų augti homoseksualių porų namuose. Krikščioniškoji tradicija pripažįsta vyro ir moters santuoką. Tai natūralu ir to reikėtų paisyti.
- Kas dabar yra jūsų intymus draugas?
- Šiuo metu aš jo neturiu.
- Pokalbio atėjote su savo draugu Marku. Ar esate pora?
- Pora mus padarė ta istorija su policija.
Per visą teismų maratoną per televiziją mus nuolat rodydavo kartu. Markas iš tiesų yra geras mano draugas, su juo esu pažįstamas šešerius metus. Jis - ne intymus draugas. Jis atėjo manęs palaikyti, kad šio pokalbio metu jausčiausi geriau.
- Ar jums neliūdna, kad greičiausiai neturėsite vaikų?
- Giminės pratęsimas man neatrodo svarbiausia vertybė gyvenime.