Kelionė į Aukštuosius Tatrus garsiausio Lietuvos alpinisto sūnui 27-erių Vaidotui Vitkauskui nebuvo pirmoji pažintis su kalnais, tačiau tapo paskutinė.
Prieš trejus metus žygius į kalnus pamėgęs programuotojas jau buvo keliavęs po Kaukazo, Pamyro Alajaus, Tian Šanio kalnus.
Po tų kelionių Vaidotas vis labiau pamėgdavo kalnus, tačiau šįmet vasario 14-ąją jo išvyka į Aukštuosius Tatrus alsavo pražūtimi. Tądien jį pasiglemžė sniego lavina.
Alpinistas V.Vitkauskas, be Vaidoto, iš pirmosios santuokos turi 28 metų sūnų teisininką Vytautą ir 24-ejų dukterį medicinos studentę Dalią. Kalnai neviliojo tik vyriausiojo sūnaus.
„Vaidoto aš nei stūmiau į kalnus, nei atkalbinėjau nuo jų“, – atsiduso kalnuose sūnų praradęs tėvas. Tačiau jo pėdomis sekė ir Dalia. Duktė jau yra įkopusi į aukščiausią Slovėnijos Triglavo kalną (2864 m).
- Kur jus užklupo kraupi žinia apie sūnaus žūtį? – paklausiau dažnai keliaujančio V.Vitkausko.
- Tądien apie gyvenimiškus ir lygumų kalnus kalbėjausi su Plungės vaikų namų auklėtiniais ir Žlibinų gyvenvietės žmonėmis.
Kai po šių susitikimų rengiausi važiuoti į Vilnių, man paskambino vienas Vaido bendražygių. Iš pradžių negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
- Ar prieš Vaidoto kelionę jūsų nekamavo bloga nuojauta?
- Jei būtų kamavusi bloga nuojauta, būčiau pataręs sūnui geriau pasirengti kelionei arba iš viso ją atidėti.
- Kiek jūsų gyvenimo būdas turėjo įtakos sūnaus pasirinkimui kopti į kalnus?
- Man atrodė, kad kaip tik buvo atvirkščiai – Vaidas netgi pabrėžtinai neskubėjo į kalnus.
Vaikai iš šeimų, kuriose apie kalnus net nekalbama, neretai jais susidomi labai anksti.
Vaidas kalnus pasirinko būdamas subrendęs, prieš trejus metus. Jis rinkdavosi pats – mokslą ir laisvalaikį.
- Gal kartu su Vaidotu esate leidęsi į kalnų žygį?
- Kartu nebuvome kopę, tačiau kalbėjome apie tai, jog galėtume kur nors nuvykti. Tai, matyt, kada nors būtų įvykę. Bet vėlgi – kalnus ir bendražygius jis rinkosi pats.
- Ar sūnus jūsų klausdavo, kokius kalnus rinktis?
- Prieš trejetą metų jis sužinojo, kad pažįstami man siūlo vykti į Kaukazą, kopti į Kazbeko kalną Gruzijoje.
Vaidotas tuomet prasitarė, kad irgi norėtų. Bet aš jam atsakiau, kad nevažiuosiu. O jis man: „Galiu ir be tavęs vykti, tik supažindink mane su alpinistais“.
Aš jam patariau pradėti nuo abėcėlės – leistis į kalnus su keliautojais. Jį patikinau, kad tokiuose žygiuose išmoks, kas yra svarbu: ne kiekvieną dieną uolomis karstytis, o pažinti kalnų gyvenimą.
Jis paklausė mano patarimo ir išvyko į Kaukazą, tik į kitą vietą. Po to Vaidotas į tokius turistinius žygius su keliautojais vyko tris vasaras iš eilės. Ten jis gavo tvirtus pagrindus.
Sūnus pajuto, kad kalnuose pritampa, kad kalnai jam tinka, jį priima. Kalnuose svarbiau yra ne viršūnė, o ko kopi į ją.
Pernai jis grįžo iš Tian Šanio (Vidurinė Azija). Su tais pačiais bendražygiais vyko ir į Aukštuosius Tatrus.
Prieš kelionę mane pamalonino jo draugų atsiliepimai, kad ankstesniuose žygiuose Vaidas puikiai susitvarkė – kai reikėjo, ir nešulius nešė, ir niekada nesiskundė.
- Ar Vaidotas Slovakijoje galėjo išvengti tragedijos?
- Po Naujųjų tame pačiame rajone Tatruose buvo organizuota mokomoji išvyka, kurioje dalyvavo ir Vaidotas su labiausiai Lietuvoje patyrusiais techninio alpinizmo specialistais.
Sūnus gavo gerų pamokų, kurias su tais pačiais bendražygiais turėjo progą pakartoti vasario viduryje, per tą lemtingą ilgąjį savaitgalį.
Jų žygyje neįžvelgiu ko nors lengvabūdiško.
Kaip supratau, tą atkarpą, kur įvyko nelaimė, net ir nesusirišus virvėmis būtų galima įveikti. O jie keturiese dėl atsargumo kopė susirišę virvėmis. Vaidas ėjo priekyje, vienas saugojo, o su virve dirbo dviese.
To momento, kada jis pargriuvo, niekas nematė – maršrutas driekėsi už akmenų gūbrio, Vaidas pasuko už jo.
Kalnuose būna tokių dalykų, kurie lyg ir negalėtų būti lemtingi arba būdami pavieniai nieko nereikštų.
Bet susidarė lemtingų sutapimų grandinė.
Jis galėjo slystelėti, tada šliuoždamas šlaitu pajudinti sniegą, o tada prasidėjo griūtis. Sniegas juk nekrito iš dangaus. Čia daug klaustukų.
Savęs klausiu: kodėl jis paslydo, juk ėjo susirišę virvėmis? Jie buvo padarę tris saugos taškus.
Kai kurios kelionių agentūros juk surenka nepatyrusius keliautojus ir veda į aukščiausią Vakarų Europos kalną – Monblaną. Tai niekam nekelia nuostabos.
Mano sūnus ir bendražygiai viską darė labai rimtai. Tam, kad apsisaugotų nuo nenumatytų aplinkybių, ėjo susirišę virve.
Bet virvė nutrūko. O kas pasakys, kodėl ji nutrūko? Kur vėjas nupučia sniegą nuo akmenų, ten yra daug aštrių kampų.
Mačiau kai kurias jų kelionės nuotraukas. Tas akmuo, per kurį ėjo, galėjo būti lemtingas – virvė trynėsi ir trūko.
Bet jei kalnuose leki, krenti – ne akmuo, virvė ar sniegas kalti. Vadinasi, nesugebėjai įvertinti situacijos.
Kai ruošiausi laidotuvėms, aiškinausi dėl kūno pargabenimo, įsigilinau į slovakų medikų nustatytas Vaidoto žūties priežastis – krisdamas jis prarado sąmonę.
Kai nešė lavina, įkvėpė sniego į plaučius ir užduso.
Jei nebūtų praradęs sąmonės, būtų galėjęs užsidengti veidą, nes gyvybei pavojingų traumų nepatyrė – lūžo šonkauliai, bet ir patyrę tokius lūžius kai kurie toliau keliauja.
Jis buvo rastas paviršiuje – neužpiltas sniegu. Tai – lemties ženklas.
Neprireikė nė valandos, kai buvo iškviestas gelbėtojų sraigtasparnis. Jei krisdamas nebūtų praradęs sąmonės, Vaidas būtų buvęs išgelbėtas.
Kad tiek daug būtų lemtingų sutapimų, retai pasitaiko.
Prisimindamas rimtus pavojus, kurių metu esu netekęs daug bičiulių, žinodavau viena – nesugebėjome įvertinti situacijos.
Man yra tekę iš kalnų gabenti sužeistus draugus daug sudėtingesnėmis sąlygomis, negu žuvo Vaidas. Kalnuose tenka pačiam prisimti atsakomybę, jeigu atsitinka nelaimė.
- Ar daug jūsų bendražygių yra žuvę?
- Tų, su kuriais teko keliauti arba gerai pažinojau, bus keturiasdešimt. Turiu omenyje ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius.
Su kai kuriais aukščiausiame pasaulio kalne – Everesto viršūnėje stovėjau.
- Kaip jausdavotės po tragiškų netekčių?
- Kalbant apie tai reikėtų išmesti žodį „tragiškas“.
Pažvelkite, kas pas mus dedasi. Kiek žmonių kasdien miršta nuo vėžio? Kiek jų svaiginasi – žudosi baruose?
Juk parduotuvėse pirkdami maistą įsigyjame lėtai veikiančių nuodų.
Kur didesnė tragedija? Čia valstybės tragedija. O mes kalbame apie vieną asmenį.
Pirmiausia mes patys susitaikėme su tragedija, kad žudome save nežmoniškai gyvendami.
Juk Vilniaus centras dūsta nuo automobilių išmetamųjų dujų. Vadinasi, kasdien esame dujų kameroje.
Žodį „tragedija“ galima vartoti labai siaura prasme.
Vaido žūtis mums, tėvams, labai skaudi. Bet svarbiau – koks buvo jo gyvenimas?
Kai apie tai pagalvoju, matau, kaip gražiai, prasmingai jis gyveno. Man tas išėjimas – ne juoda spalva.
Vaido netektis – gerokai per ankstyva. Bet jo nugyventi metai nebuvo tušti.
Kiek jis interesų turėjo – pradedant matematika, muzika, pasaulinėmis olimpiadomis ir baigiant kalnais.
- Kokį jūs prisiminsite sūnų?
- Vartydamas dokumentus radau jo ketvirtos klasės sąsiuvinio lapą.
Visi mokiniai rašė po vieną sakinį apie kitus.
Išliko tai, kas rašyta apie Vaidą.
Daugiausia vertinimų: protingas, draugiškas, juokingas, gudrus. Bet triskart pabrėžta – nesimuša.
Tokios buvo to amžiaus moksleivių vertybės, bet jo gyvenimas vėliau paliudijo, kad savo bendravimu ir darbu Vaidas niekam nekėlė problemų.
Jam puikiai sekėsi mokslai, man niekada nereikėjo dėl to rūpintis.
Kai viena pasaulinių olimpiadų vyko Vašingtone, sunerimau: maniau nuvažiuos pasaulio ir gyvenimo mažai matęs, išvys blizgančią Ameriką ir susigundys pasilikti.
Kai grįžo, jo paklausiau: „Kaip jauteisi?“ Jis mestelėjo: „Nepatiko man ta Amerika“. Man palengvėjo.
- Vaikai daugiau bendraudavo su jumis ar su motina?
- Buvusi žmona Aldona daug metų negyvena Lietuvoje. Ji – Londone. Bet rūpinasi vaikais ir būdama svetur.
Mano ryšiai su berniukais buvo tvirti nuo pat vaikystės.
Su pametinukais sūnumis keliaudavome kartu po Lietuvą, jie buvo prisirišę prie manęs.
Pamenu, mažus vedžiausi į tuometės „Sigmos“ bėgimo mėgėjų klubo renginius.
Vaidotas, būdamas ketverių, su manimi nubėgdavo penkis kilometrus. Stebėdavausi, kad vaikai gali būti tokie ištvermingi.
Vaikams reikalingas ir tėvas, ir motina. Gaila, mes seniai išsiskyrę.
- Ar vaikai iki šiol kartu su jumis gyvena?
- Jie gyvena atskirai, savarankiškai. Nėra sukūrę savo šeimų. Vaidas irgi nebuvo vedęs. Nežinojau, ar turi draugę, nes nebuvo pristatęs.
- Ar po Vaidoto žūties neatkalbinėjote dukters nuo kalnų?
- Ne. Ir Vaidotas, ir Dalia į kalnus ėjo ne nuotykių ieškoti. Man buvo svarbu, kad po žygio į Tian Šanį duktė pastebėjo ne tik tai, jog ten gražu.
Ji suprato svarbiausią tiesą: daug metų bendrauji su žmogumi, bet jo nepažįsti, o pabuvęs kelias dienas kalnuose kaipmat perpranti – jis visapusiškai atsiskleidžia. Sudėtingos sąlygos patikrina draugus.
Dalia prieš porą metų vyko į misiją Sibire. Nustebau, jog įveikė atranką.
Tos kelionės rengiamos ne dėl įdomumo ir linksmumo, bet man svarbu, kad jos – prasmingos.
Krasnojarsko krašte ji surado vietą, kur buvo palaidotas mano senelis. Jo palaikai perlaidoti Lietuvoje.
- O kokios prasmės kalnuose ieškojo Vaidas?
- Jame derėjo nesuderinami kraštutinumai: fizika, matematika, sportas ir kūryba. Jis grojo birbyne.
Gal ir dėl to jį traukė į kalnus, nes ten pilnatvę labiausiai patiria kūrybingos asmenybės.
Bet ten reikia ir galvą turėti. Manau, dėl to jis gerai jausdavosi kalnuose, nes turėjo ir viena, ir kita.