D.Urbonavičiūtė neslepia — jos nuostatos visuomenėje nėra lengvai priimamos ir suprantamos.
„Daugelis žmonių galvoja tik apie save. Jeigu jų butas švarus, jiems atrodo, kad ir visur švaru. Bet tos šiukšlės niekur nedingsta. Aišku, daug paprasčiau viską sumesti į vieną krūvą nei rūšiuoti šiukšles, bet pagalvokime, kuo vaikščios ir kuo kvėpuos mūsų vaikai?“ — mąsto moteris.
Jos namuose šiukšlės yra kruopščiai rūšiuojamos: popierius, plastikas, stiklas, metalas ir maisto atliekos metamos į skirtingas dėžes. Prieš pirkdama kokį nors daiktą D.Urbonavičiūtė gerai apsvarsto, ar jo tikrai reikia, išmesdama — ar niekur nepravers.
„Net kai suplyšusią kojinę noriu išmesti į šiukšlių dėžę, pagalvoju, gal geriau ją palikti ir panaudoti per Velykas kiaušiniams dažyti. Tačiau kai konteineriuose matau baisybes, tas šiukšlių kalnas man kelia siaubą. Įsivaizduokite plastiką, kuris yra 500 metų, kartu su organinėmis medžiagomis, kurios po kelių dienų virsta koše ir kitomis atliekomis, pavyzdžiui, sauskelnėmis. Man norisi, kad ne tik namai, bet ir šiukšlynai būtų tvarkingi“, — dėsto Daiva.
Rūšiuoti šiukšles ji ragina draugus ir pažįstamus, tačiau dizainerės idėjos daugeliui jų atrodo fanatiškos ar net beprotiškos.
„Su vienu draugu esu susiginčyjusi, nes norisi ir kitiems padėti, pasidalinti savo patirtimi. Žmonės dažnai klausia: na, ir kas, kad mes rūšiuosime šiukšles, jas vis tiek sumes į vieną krūvą. Tiesiog taip visiems gyventi yra patogiau. Išmetei šiukšles, ir ramu“, — kalba dizainerė. Daiva puikiai supranta, kad lengviau būtų nutylėti savo nuomonę, tačiau tai — ne jos būdui. D.Urbonavičiūtė nepritaria nuostatai, kad vienas žmogus negali nieko pakeisti.
„Man sako: tu nori, tu ir rūšiuok. Arba kad ekologija yra žmonėms, kurie ja pakeičia religiją. Aišku, daug paprasčiau būtų namuose sau tyliai rūšiuoti šiukšles ir su niekuo apie tai nediskutuoti. Bet iš tiesų kas nors turi rodyti pavyzdį. Apie tai turi būti garsiai kalbama, nors aišku, kad lengviausia apsimesti, jog nieko negirdi ir nematai“, — sako moteris.
Renka svetimas šiukšles
Dizainerė iki šiol ryškiai prisimena savo kelionę į Indiją, kurios metu ji savo akimis pamatė, kur nuveda žmogaus abejingumas jį supančiai aplinkai.
„Važiuoji traukiniu ir pro langą matai tokį vaizdelį: ant upės kranto auga ne žolė, o driekiasi dviejų metrų aukščio šiukšlių — skardinių, plastikinių maišelių, butelių kalnai, per kuriuos vaikšto karvės, šunys ir laksto vaikai. Arba kalnuose matai plastikiniais maišeliais, kuriuos iš kažkur atpučia vėjas, aplipusius medžius. O mums dažnai atrodo: čia tik vienas maišelis, kurį išmečiau per automobilio langą“, — atsidūsta dizainerė.
Po šios kelionės ji daugiau niekada nepraeina pro ant gatvės gulinčią šiukšlę. D.Urbonavičiūtei ne gėda pasilenkti, pakelti ją ir išmesti į šiukšlių dėžę. To paties ji moko ir savo sūnų.
„Jis visada ant šaligatvio pamatęs šiukšlę pakelia ją ir nuneša į šiukšlių dėžę. Man tikrai ne gėda, kad kas nors pamatys ir pasakys, kad Daiva su vaiku renka šiukšles nuo gatvės. Tegul mato ir tegul patys mokosi“, — sako ji. Gamtoje D.Urbonavičiūtė taip pat rūpinasi aplinka. Dažnai iš kelionės prie ežero ar iš miško ji grįžta su pilnais maišais šiukšlių.
„Man keista, kaip žmonės nesugeba tvarkytis. Aišku, būna tokių, kurie atvažiuoja į mišką pagerti, tai kur jiems girtiems dar savo šiukšles susirinkti. Atvažiuoji su vaiku ir išsigąsti. Norėtųsi bent mažytės pagarbos aplinkai ir kitiems žmonėms“, — sako D.Urbonavičiūtė.
Daugeliui gali atrodyti, jog moteris kovoja su vėjo malūnais, tačiau elgtis kitaip ji paprasčiausiai negalėtų. Jai svarbu aplinka, kuri supa ją ir jos šeimą.
„Rūpinantis aplinka, kurioje gyveni, reikia išradingumo: daugiau pagalvoti, pamąstyti, kaip spręsti problemas, kaip antrą ar trečią kartą panaudoti tuos pačius daiktus. Kai nueinu pas draugus ir pamatau pilną šiukšliadėžę, kurioje viskas sumesta kartu, vis bandau suprasti, kaip galima būti tokiems abejingiems“, — kalba dizainerė.
Vietoj sauskelnių — vystyklai
Siūdama drabužius dizainerė taip pat daug dėmesio skiria natūralumui ir ekologijai. Prieš porą metų jai gimė idėja persiūti esamus drabužius į naujus ir taip pratęsti jų gyvavimą. Taip gimė iš marškinių persiūti drabužiai.
„Jeigu siuvu, stengiuosi sunaudoti visus skutelius, atraižas. Kurdama drabužius naudoju tik natūralias medžiagas — vilną, šilką. Sintetikos stengiuosi nenaudoti. Mano principas yra toks: drabužis turi būti malonus ir sveikas nešioti“, — įsitikinusi D.Urbonavičiūtė.
Daug dėmesio ji skiria ir savo sūnelio drabužėliams bei sveikatai. Vietoj sauskelnių dizainerė renkasi vystyklus.
„Apskaičiuota, kad Amerikoje kiekvienas augantis vaikas palieka po toną sauskelnių, kurios nesuyra net 500 metų! Apsidairau, kiek aplink mane yra vaikų ir darosi baisu. Įsivaizduokite, dabar auginsiu Pranciškų neatsakingai, o po jo liks tona sauskelnių. Vieną dieną jam bus dvidešimt, norės nuvažiuoti su drauge prie ežero, o ten — kalnas jo sauskelnių! Sakys: važiuojam prie ežero pasižiūrėti į mano sauskelnių kalną. Visuomet matau tokį vaizdą“, — nusijuokia D.Urbonavičiūtė.
Moteris neslepia — auginti vaiką naudojant vystyklus, o ne sauskelnes gerokai sunkiau. Juos reikia skalbti, džiauti, paskui nurinkti, gražiai sulankstyti ir taip — kiekvieną die ną. Tačiau ji žino dėl ko tai daro. Sūnelio sveikata jai — svarbiausia.
„Kodėl Amerikoje pelningiausia veikla yra nevaisingumo gydymas? Todėl, kad net 80 procentų mažylių, kurie buvo užauginti su sintetinėmis sauskelnėmis, yra sumažėjęs jų vaisingumas. Vadinasi, aštuoni iš dešimties berniukų ateityje rizikuoja neturėti vaikų! Bet yra ir ekologinių sauskelnių iš neapdoroto popieriaus, be dide-lio kiekio kenksmingų medžiagų“, — sako dizainerė.
Moteriai apmaudu, kad tiek mažai kalbama apie šias problemas. Ir ne tik — daugelis žmonių jos ne tik nesupranta, nepalaiko, bet dar ir pasišaipo, kad vargsta su vystyklais, kai daug paprasčiau vaikui uždėti sauskelnes.
„Vieną kartą turėjau pakeisti Pranciškaus vystyklą bažnyčioje. Tokia moteris pažiūrėjo į mane su dideliu gailesčiu ir užuojauta: vargšelė! Vos nedavė pinigų, nes pamanė, kad neišgaliu nusipirkti sauskelnių. Žmonės dažnai nesuvokia, ką jie vartoja“, — įsitikinusi D.Urbonavičiūtė.
Dizainerė, matydama, kaip draugės keičia mažyliams sauskelnes, stengiasi pasidalinti savo žiniomis, duoti patarimų.
„Daugeliui aš tikriausiai atrodau keista, — nusijuokia D.Urbonavičiūtė. Draugės kartais sako: Daiva, tu mus smerki. Bet aš ne jas smerkiu, man vaikų gaila. Moteris, kuri kovoja už vaikus, pasidaro kaip vilkė. Matau tą vargšą vaikelį, kuris negali pasakyti, kad jam negera su tomis sauskelnėmis. Žmonės nesupranta, kad vieną dieną jų neatsakingas elgesys atsisuks prieš juos pačius“, — sako moteris.
Vaikystė — be čiulptuko
D.Urbonavičiūtė sūnelį iki šiol maitina savo pienu. Berniukas nėra matęs čiulptuko, jo žaislai — mediniai, veltiniai, medžiaginiai. Ji su siaubu žiūri į tai, kaip kai kurie tėvai leidžia savo vaikams žaisti su mobiliaisiais telefonais, kitais technikos prietaisais, plastikiniais, kenksmingų medžiagų prisotintais žaislais ar be perstojo žiūrėti televizorių.
„Visi žino, kad 95 proc. plastikinių žaislų yra nuodingų medžiagų, kurios sukelia vėžį, bet tėvai vis tiek perka, nes jiems gražu ir vaikams patinka“, — nesu-pranta tokio požiūrio D.Urbonavičiūtė.
Pokalbio metu moteris pabrėžia, kad jai labai svarbu, kaip jos šeima elgiasi, ką valgo, kuo rengiasi ir kokie daiktai juos supa. Dizainerė vertina natūralumą, o pirkdama maistą ir daiktus visuomet atidžiai perskaito etiketes.
„Iš pradžių kol supranti, koks produktas iš ko pagamintas, užtrunka. Vėliau, kai jau viską žinai, apsiperki labai greitai. Man nepriimtina kultūra: „pirkit, neškit, kraukit“. Sakoma, kad sveikai gyventi brangiau kainuoja. Aš nesutinku su šiuo posakiu. Pavyzdžiui, ekologiško maisto be jokių E, kurie blokuoja sotumo jausmą, suvalgai gerokai mažiau ir pasisotini daug greičiau. Be to, dažnai natūralių produktų užtenka ilgesniam laikui“, — patirtimi dalijasi D.Urbonavičiūtė. Ji ne kartą girdėjo, esą ekologija, sveikas gyvenimo būdas yra tik mados reikalas, tačiau dizainerė sako, kad paprasčiausiai toks yra jos gyvenimo būdas. „Žmonės mėgsta sakyti: kaip Dievas duos, taip ir bus. Bet Dievas mums ne duoda, o leidžia pasirinkti, kuriuo keliu norime sukti. Žmogus laisvas rinktis, už ką jis yra atsakingas. Pastebėjau, kad žmonės vis labiau nebemoka bendrauti. Dažnas vaizdelis: ateina svečiai, šeimininkas įjungia televizorių, kad būtų kaip fonas. Ne tik aplinka, bet ir bendravimas darosi užterštas, dėl to man yra liūdniau, bet bandau prisitaikyti ir atsirinkti, kas man yra svarbu“, — sako dizainerė.
Jos namuose nėra čiulptukų, buteliukų ir sintetinių sauskelnių
Ekologišką motinystę aktyviai propaguoja ir buvusi TV laidų vedėja Liepa Rimkevičienė. Du sūnelius auginanti moteris stengiasi sveikai maitintis, vartoti ekologišką kosmetiką, higienos priemones.
Jai taip pat svetima vartotojiška kultūra, kai perkama viskas iš eilės, neatsižvelgiant į tai, ar tas daiktas apskritai yra reikalingas. L.Rimkevičienė pastebėjo, kad pradėjusi propaguoti ekologišką gyvenimo būdą mažiau perka nereikalingų daiktų, todėl daugeliu atvejų sutaupo.
Jos namuose nėra čiulptukų, buteliukų, sintetinių sauskelnių. Vaikams moteris stengiasi skirti daug dėmesio, jei tik yra galimybė, eidama iš namų pasiima juos kartu.
Viename interviu L.Rimkevičienė yra užsiminusi, kad nesilanko prekybos centruose ir puikiausiai gyvena. Ji renkasi tik ekologiniuose ūkiuose užaugintus maisto produktus, daug ką perka turguje iš ekologinių ūkių sertifikatą turinčių ūkininkų.
Automobiliu moteris stengiasi keliauti tik tuomet, jei reikia įveikti didesnį atstumą. Ji mielai mina dviračio pedalus, vasarą su šeima laisvalaikį leidžia gamtoje. Moteris norėtų važinėti ekologišku transportu, tačiau ne paslaptis, kad tokie automobiliai yra labai brangūs ir ne visiems įkandami.
Dviejų sūnų mamai labai svarbi ir minčių ekologija, kai stengiamasi įsiklausyti į save, atsiriboti nuo visko, kas teršia žmonių bendravimą ir tarpusavio santykius.