Atsirado jis tarsi iš niekur, nacionalinėje Eurovizijos atrankoje sudainavo „Man nieko nereikia“ ir privertė apie save kalbėti visą šalį.
Žiūrovai studijoje šluostėsi juoko ašaras ir vis prašė pakartoti, kai G.Janušas baigė traukti: „Nieko, nieko, man nereikia nieko, gal tik tavęs ir pinigų“.
G.Janušui – 44-eri, bet jis dar niekaip negali surimtėti.
Į vieną dainą, kurią parašė kone per pusdienį, jis suplakė repą ir klasikinę muziką.
Pritaikė dainai žodžius, kurie, kaip ir pats pripažįsta, yra lėkšti, atidavė kompaktinę plokštelę nacionalinės atrankos į Euroviziją ekspertų komisijai ir, gavęs šios leidimą, pasirodė televizijos laidoje.
Interneto komentatoriai G.Janušą prilygino Minedui ir Eugenijui Ostapenkai. Tačiau juodaplaukis jurbarkiškis ir neturėjo tikslo laimėti.
Vladimiro Prudnikovo, Virgilijaus Noreikos, Gianfranco Cecchele, Gaetano Bardini ir Mauro Augustini pamokos, du aukštojo mokslo diplomai.
Draugauti su muzika G.Janušas pradėjo dar vaikų darželyje, net rengėsi „Dainų dainelės“ konkursui, bet į jį nenuvažiavo.
Muzikai gabus jurbarkiškis tuometėje Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje Vilniuje baigė birbynės klasę, o 1984-aisiais mokytis šios specialybės įstojo į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Pasimokęs vos mėnesį, mirus tėvui, G.Janušas nutarė patraukti į armiją ir dvejiems metams išvyko į Kaliningrado sritį, kur tarnavo priešlėktuvinės gynybos bazėje.
Tiksliau – grojo pučiamųjų orkestre ir estradiniame ansamblyje.
Lietuvis mušė didįjį būgną, lėkštes, pūtė klarnetą ir saksofoną. Be to, aranžuodavo maršus arba net kūrė maršų muziką.
Po armijos G.Janušas grįžo į konservatoriją, bet nebenorėjo groti birbyne ir pasiprašė perkeliamas į kompozicijos kursą.
Gavęs neigiamą atsakymą, jurbarkiškis sukurpė istoriją apie tai, kad per tarnybą buvo taip sumuštas, jog lūžo žandikaulis, todėl negalįs sukąsti birbynės kandiklio.
Istorija prajuokino konservatorijos vadovus, todėl G.Janušui buvo leista pasirengti ir perlaikyti egzaminus.
Po penkerių metų gavęs diplomą, linksmų plaučių studentas konservatorijoje pasirinko ir antrąją specialybę – operinį dainavimą.
Pradėjo mokytis pas V.Prudnikovą, paskui Gaudento vadovai buvo Algirdas Janutas, Leonas Baltrus-Baltrušaitis, Nijolė Mameniškienė.
1996 metais jurbarkiškis atsiėmė antrą aukštojo mokslo diplomą.
Studijų metais ir po jų G.Janušo buvo pilnas visas Vilnius.
Jis draugavo su žinomiausiais to meto bohemos atstovais, pavyzdžiui, dabar žinomu kompozitoriumi Kipru Mašanausku. Jis šlaistėsi po sostinės barus ir vedė iš proto moteris.
Susilaukė nesantuokinio sūnaus. Vaiką pagimdžiusi moteris dabar turi kitą šeimą ir niekada nepripažino G.Janušo tėvystės.
Jaunuoliui dabar aštuoniolika, Gaudentas su juo nebendrauja.
Su buvusia žmona Egle jis susilaukė dviejų vaikų: Radvilei – beveik septyniolika, Kajui Leonardui – septyneri. Janušų šeima iširo 2006-aisiais, po 14 santuokos metų.
G.Janušas visą laiką blaškėsi tarp galybės pomėgių ir darbų.
Dainavo ansamblyje „Lietuva“, dvejus metus mokėsi dainuoti V.Noreikos studijoje, Muzikų draugijoje užsiėmė žurnalo „Muzikos barai“ sklaida.
Taip pat organizavo koncertus, atlikdavo neapolietiškas dainas ir rusiškus romansus vakarėliuose.
Draugo, buvusio futbolininko Kęstučio Kumžos paragintas net nusifotografavo jo reklamos agentūros „Super Models“ puslapiui ir filmavosi keliuose reklamos klipuose.
Kartais Gaudentas viską mesdavo ir trumpam išvykdavo į Italiją, į kaimelį prie Paduvos, kur mokydavosi pas tenorą G.Cecchele, bet vėl grįždavo ir įsisukdavo į darbų verpetą.
Prieš penkerius metus per italo viešnagę Lietuvoje G.Janušas susipažino su garsiu tenoru G.Bardini ir porą mėnesių Prahoje mokėsi pas jį.
Galiausiai 2008-aisiais, kai Lietuvoje viskas pabodo, G.Janušas apsisprendė į Italiją išvykti ilgesniam laikui.
Pardavė beveik viską, ką turėjo, išskyrus sodo namelį prie Vilniaus, kurį nusipirko po skyrybų.
Įsigijęs lėktuvo bilietą, kitą dieną išskrido į Trevizą.
G.Janušas turėjo pinigų Italijoje pragyventi daugiausia keturis mėnesius. Tikėjo, kad ras ten darbo.
Prailgo ne tik darbo, bet ir būsto paieškos, niekaip neįstengė pigiai jo išsinuomoti.
Tiesa, per ankstesnes keliones į Italiją jau išmokęs itališkai, G.Janušas netrukus susidraugavo su keliais treviziečiais.
Šie supažindino lietuvį su reikiamais žmonėmis, ir Gaudentas pradėjo dainuoti Trevizo bažnyčios chore bei miesto filharmonijoje. Nemokamai.
Kad pragyventų, griebdavosi padienių darbų, bet nuolatinio darbo niekaip nerado.
Naršydamas internete, aptiko Trevize gyvenančio žinomo baritono M.Augustini arijas ir nusprendė pasimokyti pas jį.
Išklausęs jurbarkiškio istoriją, operos solistas G.Janušui pasiūlė pas jį gyventi ir mokytis nemokamai, už tai prašydamas pagelbėti namuose.
Iš M.Augustini G.Janušas pinigų negaudavo, bet užsidirbdavo padėdamas bičiuliams – parduotuvėse rinkdamas stelažus arba pjaudamas žolę, karpydamas krūmus ir medžius.
M.Augustini žmona, irgi operos dainininkė Kathleen McCalla, po kelių operacijos tik stojosi ant kojų, todėl kai vyras išvykdavo į gastroles, buityje jai gelbėjo lietuvis.
Per pusantrų metų Italijoje G.Janušas taip ir nerado rimto darbo.
„Aplankiau visas darbo agentūras. Ir Mauro stengėsi padėti, bet ir italas negalėjo rasti man darbo“, – šyptelėjo G.Janušas.
Itališkasis periodas baigėsi pernai rugpjūtį, kai mirė antrasis Gaudento motinos vyras. G.Janušas grįžo namo padėti motinai.
Su M.Augustini lietuvis sutarė savarankiškai rengsiąs žinomiausių operų arijas. Jas parengęs, praneš italui, o šis, jei bus galimybė, lietuvį rekomenduosiąs šių operų pastatymams.
Rimto darbo G.Janušas nerado ir Lietuvoje, todėl įkūrė dainavimo studiją „Belcanto“. Gaudentas pardavė sodo namelį prie Vilniaus ir dabar gyvena iš šių pinigų, o pats nuomojasi būstą.
Gaudentas rašo eilėraščius ir kurpia dainas.
Panašias į eurovizinę „Man nieko nereikia“, kurioje kalba ne tik apie tai, kad jam nereikia nieko, „gal tik tavęs ir pinigų“, bet ir apie ekonomikos krizę bei darbo paieškas svetur.
G.Janušas numykė paklaustas, ar šia daina bandė provokuoti lietuvius.
Galiausiai paaiškino: „Tiesą sakant – tai rimta daina apie rimtus dalykus. Man ji nejuokinga.
Kur jūs čia juoką matote, kai istorija tokia baisi?
Ar yra darbo Lietuvoje? Nėra. Visi išvažiuoja. Suprantu, kad mano dainos žodžiai lėkšti.
Aš visą gyvenimą siekiau rimtų dalykų, bet to, kas rimta, niekam nereikia, – nei rimtos kūrybos, nei rimto dainavimo.
Todėl į rimtus dalykus nutariau pažiūrėti kitaip“.