Netrukus D.Kasparaičio namuose vėl krykštaus naujagimis, tačiau gerosios fėjos, kaip Darius vadindavo seserį, nebebus.
Dabar Rusijoje rungtyniaujantis 37 metų Lietuvos ledo ritulininkas su dešimčia metų jaunesne sužadėtine Lisa Carrol augina pusantrų metų dvynukes Liv ir Lilly.
D.Kasparaičio sesuo pas brolį iš Lietuvos į Švediją persikraustė antrą dvynukių gyvenimo dieną ir padėjo jas auginti visus metus.
Tačiau gimus trečiajam poros vaikui Lina nebepadės broliui.
Dėl to nepyksta ir Darius - Linai laikas tvarkytis savo gyvenimą.
Metai, praleisti Švedijoje auginant brolio kūdikius, jai nebuvo lengvi.
„Nors su vaikais apkeliavome daug šalių, ilsėjomės Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Italijoje, Vokietijoje, auginti dvynukes buvo tiek pat sunku, kiek ir įdomu.
Anksčiau Niujorke man teko dirbti aukle. Turėdavau vakarais ateiti pažiūrėti miegančio vaiko.
Auginti brolio dukteris buvo gerokai sunkiau. Viena šliaužia į vieną pusę, kita - į kitą“, - auklės patirtimi dalijosi L.Kasparaitytė.
Brolio sužadėtinei dvynes Lina padėjo auginti iki dešimties jų gyvenimo mėnesių.
„Lisai tikrai reikėjo pagalbos. Ji viena nebūtų susitvarkiusi, - nesigaili pagelbėjusi Lina. - Ateidavau į brolio namus kasdien aštuntą valandą ryto. Išeidavau tik vakare.“
Dieną iš dienos leisdama laiką su Dariaus sužadėtine, Lina su ja susidraugavo.
Sportininko sesuo draugiškai sutardavo ir su buvusiomis Dariaus moterimis - jo dukters Elizabeth Marios motina ir pirmąja žmona rusų modeliu Irina Kuznecova bei antrąja žmona švede Ingela Munter.
„Žinoma, būtų juokinga, jei sakyčiau, kad Lisa pati geriausia iš visų Dariaus mylimųjų, bet manau, jog jie tinka vienas kitam. Abu - sportininkai ir pasaulėžiūra jų panaši“, - sakė Dariaus sesuo.
Su pirmąja D.Kasparaičio žmona ir dabar Lina kartais susiskambina, bet tik dėl Dariaus dukters.
Su antrąja, kuri kartais parašo elektroninį laišką, nepalaiko ryšio.
„Daugelį metų padėjau broliui ne tik spręsti asmenines problemas su moterimis, bet ir auginti jo vaikus.
Ši patirtis buvo labai įdomi, bet po jos, matyt, dar negreitai norėsiu savo vaikų“, - juokėsi L.Kasparaitytė, kurios artimieji jau seniai nustojo klausinėti apie ketinimus kurti šeimą.
Moteris vis dar ieško savęs.
„Nesijaučiu jau galinti duoti ką nors kūdikiui. Todėl ne laikas būtų gimdyti. Dabar mano prioritetas - kūryba“, - paaiškino L.Kasparaitytė.
Vakaruose į jos amžiaus netekėjusią moterį, dar vis ieškančią savojo pašaukimo, niekas nešnairuoja.
Dauguma Linos bendraamžių draugų Niujorke gyvena savo malonumui ir tuoktis neskuba: kuria, kopia karjeros laiptais, įsirengia būstus.
Lina užsiminė, jog baigusi auklės „karjerą“ brolio namuose svarstė kurį laiką net apsistoti vienuolyne.
„Ketinau susirasti vienuolyną Tibete, o gal kur nors arčiau Europoje, kuriame galėčiau pabūti su savimi, pamedituoti. Tuo metu buvau pavargusi ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai“, - neslėpė L.Kasparaitytė.
Per pastaruosius septynerius metus Lina gyveno Anglijoje, Vokietijoje, vėliau su broliu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje ir Švedijoje.
„Nors greitai apsiprantu naujoje vietoje, nuolatinis trankymasis po pasaulį išvargino. Daug turėjau namų. Toks blaškymasis išvedė iš pusiausvyros.
Norėjau sustoti ir apsispręsti, kur ir kaip trokštu gyventi. Tik dabar, grįžus namo, viskas sustojo į savo vėžes. Nors minties pagyventi vienuolyne vis dar neatsisakau“, - atviravo ledo ritulininko sesuo.
Labiausiai dukters grįžimu džiaugiasi tėvai. Pastaruoju metu jie retai matydavo ne tik anksti namus palikusį sūnų, bet ir dukterį.
„Darius dabar tėvams yra ranka pasiekiamas. Juk Rusija - ne Amerika. Mūsų tėvai - nebe jauni, skrydžiai per Atlantą juos vargindavo.
O dabar bet kada gali Darių aplankyti nuvykę į Sankt Peterburgą traukiniu.
Jeigu jis persikeltų su šeima gyventi į Švediją - irgi būtų netoli“, - kalbėjo Lina, įsikūrusi Elektrėnuose, brolio pastatytame atskirame name šalia tėvų sodybos.
„Keista, bet atsigavau sugrįžusi į krizės pažeistą Lietuvą. Grįžau viską pradėti nuo nulio, bet nebijau“, - tikino į meną pasukusi L.Kasparaitytė.
Tik šį kartą Lina bandys verstis pati, be brolio pagalbos.
„Tuo metu, kai pirmąkart apsistojau pas Darių, jis gyveno Niujorke. Tada vienam kito labai reikėjo.
Jis buvo ką tik išgyvenęs skyrybas su švedų modeliu I.Munter, man irgi buvo nelengva.
Buvau išsiskyrusi su draugu Anglijoje ir susikrovusi daiktus atidūmusi pas brolį į Niujorką“, - prisiminė L.Kasparaitytė penkerių metų senumo įvykius.
Sesuo ir brolis džiaugėsi atradę vienas kitą, galėdami kompensuoti prarastą laiką, kurio trūko kartu pabūti vaikystėje.
Darius anksti išvažiavo žaisti į Rusiją, Maskvos „Dinamo“ komandą.
„Vaikystėje brolį matydavau epizodiškai. Su mama keliaudavome į Vilniaus geležinkelio stotį ir laukdavome traukinio, kuriuo Darius su komanda turėdavo pravažiuoti. Vilniuje traukinys sustodavo dvidešimčiai minučių.
Apsikabindavome, perduodavo nešulį, ir tiek“, - pasakojo L.Kasparaitytė.
Dvejus metus pragyvenusi drauge su broliu Niujorke, su šiuo miestu Lina ėmė sieti ateitį. Brolio paskatinta, ketino tobulinti anglų kalbos žinias, vėliau studijuoti grafikos dizainą ar tapybą viename Amerikos universitetų.
Tačiau vos spėjo Lina pamėgti Niujorką, juos su broliu pasiekė nemaloni žinia. Dariaus atsisakė Šiaurės Amerikos nacionalinė ledo ritulio lyga (NHL), kuri taip didžiavosi savo plieniniu gynėju D.Kasparaičiu iš Lietuvos.
Ne vieną traumą patyrusį sportininką tada pakvietė Rusijos Sankt Peterburgo klubas SKA. Sudužo ir Linos viltys įsitvirtinti Niujorke.
„Kai Darius išvyko į Rusiją, Niujorke likau dar metams, bet ilgiau ten gyventi nebegalėjau. Niujorkas - labai brangus miestas.
Norėjau studijuoti, bet man tai buvo per brangu“, - liūdnai tarstelėjo teatro grimo specialybę Lietuvoje įgijusi menininkė.
Dar mokantis mokykloje piešimo mokytoja suprato, kad Lina apdovanota dailininko gabumais. Nors tėvai tikėjo, kas duktė taps rankininke.
„Bet aš dar mokydamasi septintoje klasėje sau pasakiau - būsiu menininkė. Labai norėjau iš Elektrėnų ištrūkti į Vilnių“, - prisiminė Lina.
Piešimo mokytoja paskatino gabią merginą stoti į Dailės akademiją.
Pati Lina prisimena didelių vilčių neturėjusi.
Akademijos profesūra, pagyrusi jos grafikos darbus, patarė dar patobulinti tapybos įgūdžius ir pabandyti stoti kitais metais.
Tačiau Lina pasirinko keramikos technologijos studijas Vilniaus aukštesniojoje mokykloje, vėliau - teatro grimo specialybę Giedrės Fledžinskienės menų mokykloje.
„Būtent ten atradau tapymo techniką, galimybę tapyti ant šilko, kurti batikos darbus, - sakė L.Kasparaitytė. - Dirbau grimuotoja kino studijoje, kai Lietuvoje buvo kuriami filmai „Atila“, „Gladiatorius“, kanalo „Discovery“ filmas apie Napoleoną ir daugelis kitų.“
Atvykusi į Niujorką pas brolį, Lina jau buvo susiruošusi stoti į teatro grimo mokyklą, bet persigalvojo. Ėmė tapyti ir atrado spalvas.
Gal tai buvo beprotiškojo Niujorko poveikis? Juk anksčiau jos darbuose dominavo tik juoda ir balta.
Prieš kelis mėnesius po metų pertraukos ji sugrįžo į Niujorką tartis dėl ten likusių savo tapybos darbų pargabenimo į Lietuvą.
„Grįžti į miestą, kuriame svajojau gyventi, - nelengva.
Ten liko daug draugų. Niujorkas - gyvas miestas. Jame puiki terpė menininkams“, - pasakojo Lina, planuojanti surengti parodą Lietuvoje.
Šiuo metu Linos drobės laivu per Atlantą keliauja į gimtinę.
Kūrinių kolekciją pastaruoju metu papildė visiškai nauji ir įspūdingi Linos koliažo darbai.
„Jie radosi man persikėlus pas brolį į Švediją, - sakė Lina. - Bet ten nebuvo sąlygų tapyti. Erdvė mažesnė nei Niujorke ir įkvėpimas ne tas. Pradėjau domėtis grafikos dizainu.“
Vakarais Lina kurdavo paveikslus kompiuteriu ir ėmė galvoti, kaip darbus perkelti ant kokio nors paviršiaus. Įsigijo galybę grafikos dizaino žurnalų, ieškojo informacijos internete.
Ten rado vienos moters pasakojimą, kaip kurti koliažus.
Išsistudijavo atlikimo techniką ir pati pabandė.
„Atradau save, - džiūgavo Lina. - Nors, teisybę sakant, pirmieji darbai buvo labai negrabūs.“
Vėliau menininkė perprato koliažo techniką: „Dabar galiu sakyti, kad jau turiu unikalią atlikimo techniką. Maišau koliažo, dekupažo ir savo pačios atrastą klijavimo būdą.
Taip gimsta mano erdviniai koliažai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi sukurti kompiuteriu.“
Linos darbai, kuriuos galima pamatyti svetainėje www.lincikas.weebly.com, puošia ne vieno bičiulio namus.
„Daugumą darbų padovanoju draugams. Koliažas - puiki gimtadienio dovana.
Į darbus sudedu labai daug savęs. Tik brolis - ištikimiausias mano darbų gerbėjas - dar neturi nė vieno.
Darius išsirinko pirmuosius mano kurtus koliažus - pačius brangiausius, su kuriais man be galo sunku skirtis. Bet, matyt, teks juos padovanoti“, - juokėsi Lina.
Kurdama darbus Lina susiduria su vienintele problema - trūksta senų praėjusio amžiaus septintojo ar aštuntojo dešimtmečio žurnalų.
Iš jų iškirptas nuotraukas Lina galėtų komponuoti savo koliažuose.
„Senuose žurnaluose - visai kitokio stiliaus nuotraukos nei naujuose. Dabar ieškau senų moterims skirtų lietuviškų žurnalų“, - pasakojo menininkė, į savo darbus įdedanti erotikos užuominų.
„Seksas ir erotika - pagrindinės mano darbų temos. Jos sklinda iš mano vidinio pasaulio. Matau, kad daugelį tai šokiruoja, - pripažino L.Kasparaitytė. - Mama ne kartą klausė, kas inspiruoja tokias mano mintis.
Ir pažįstami stebisi: atrodau labai ramus žmogus, o darbai persmelkti erotikos.“