Filmais „Zero“ ir „Zero 2“ išgarsėjęs režisierius tvirtina, kad bohemiškas menininkų gyvenimas – suromantintas dalykas.
Rusiškus žodelius, kurių gausu jo filmuose, E.Vėlyvis iš tiesų vartoja ne taip jau dažnai. Per valandą trukusį pokalbį rusiškas keiksmažodis jam išsprūdo vos keturis kartus. Ir tai tik tuomet, kai pokalbį pertraukdavo telefono skambučiai.
„Nežinau, kas kuria mano, kaip keikūno ir skandalisto, įvaizdį. Matyt, mano personažai. Kai nėra reikalo, aš nesikeikiu. Nesu psichas. Nesidaužau. Nerėkauju.
Didelių nukrypimų nuo normos neturiu. Bet atsiprašau, jei kokį kartą nusikeiksiu“, – šyptelėjo Emilis, ruošdamas savo mėgstamiausią latė kavą Lietuvos kino studijos kambaryje, apverstame popieriais ir nuo filmavimo užsilikusiais daiktais.
Kitokios kavos režisierius negeria. Negertų ir šios pieniškos, jei tik nereikėtų ko nors stimuliuojančio.
Užtat vieną po kitos traukia cigaretes. Bet dėl jų žalos sveikatai nesijaudina, nors per dieną surūko pusantro pakelio cigarečių.
Studijuodamas Dailės akademijoje, E.Vėlyvis iš kitų studentų išsiskyrė nehipiška išvaizda ir nepakantumu filosofijoms.
Gyvendamas pas senelę Vilniaus Šnipiškių rajone, iki šiol vadinamame Šanchajumi, savo meniška veikla Emilis skyrėsi nuo kitų tuo metu skurdaus ir pavojingo rajono gyventojų.
„Mane sunku įsprausti į kokių nors stereotipų rėmus“, – pripažino du magistro diplomus turintis E.Vėlyvis, neretai dėl savo grėsmingos išvaizdos įvarantis aplinkiniams baimės.
Didelio stoto, trumpai kirptais plaukais menininkas puikiai tiktų gangsterio vaidmenims.
Tą jis įrodė suvaidinęs trumpame epizode savo naujausiame filme „Zero 2“. Bet kamerų jis bijo kaip velnias kryžiaus.
„Kiti trokšta pasistaipyti prieš kameras, o man tai nepatinka“, – tikino režisierius. Jis geriau jaučiasi kitoje kamerų pusėje.
Gal dėl to apie tikrąjį Emilį Vėlyvį jam pačiam kalbėti sunku.
Tokių kvailysčių, kurias darydavo paauglystėje dainuodamas tuomet populiarioje grupėje „Lietuviai keulės“, režisierius esą jau seniai nebedaro.
Namie jau ilgą laiką šeimininkauja penkeriais metais jaunesnė draugė Laimutė. Iš Kauno kilusi šviesiaplaukė jam ne tik graži, bet ir protinga. Toks derinys žavi režisierių.
„Man patinka, kai moterys mėgsta puoštis ir dėvi trumpus sijonus. Smagu žiūrėti. Džiaugsmas akims ir sielai“, – šyptelėjo savo išvaizdai daug dėmesio neskiriantis E.Vėlyvis.
Savikritiškas, ne tik iš kitų, bet ir iš savęs pasijuokti nebijantis Emilis, apie save yra sakęs: „Mano snukis simpatijos nekelia“.
Jis nesupranta vyrų, lakstančių po grožio salonus ir dėmesio išvaizdai skiriančių ne ką mažiau nei moterys.
„Nežiūriu, kad mano rūbai būtų stilingi, madingi. Man tie dalykai bereikšmiai.
Sunkiai suprantu vyrus, kuriems tai svarbu. Vis galvoju, kodėl jie teikia aprangai tiek daug reikšmės. Ir nerandu atsakymo“, – šypsojosi net kirpykloje nesilankantis Emilis.
Jau 15 metų jis kerpasi pats. 2-3 kartus per metus. Kai jau nebegali į save žiūrėti, nusikerpa kone plikai.
„Svarbiausia paplanuoti, kad plaukai ataugtų iki žiemos. Tada nešalta“, – rimtu veidu kalbėjo šią savaitę su mylimąja Egipto El Gunos kurorte poilsiavęs menininkas.
Prieš penkerius metus E.Vėlyvis į kino pasaulį pasibeldė filmais „Matvaju“ ir „Mazgas“. Dar po metų sukūręs filmą „Zero“, E.Vėlyvis sulaukė ypatingo dėmesio.
Reklamos agentūroje dirbęs tapytojas tuomet abejingų nepaliko. Vieni burnojo, kiti gyrė Vilniuje gimusį, bet nuo penkerių metų Varėnoje augusį ir mokyklą ten baigusį jaunąjį režisierių.
Kine šachmatininku save vadinantis E.Vėlyvis kasdieniame gyvenime ėjimų į priekį neapgalvoja. Apie santuoką ir atžalas jam atrodo dar per anksti kalbėti.
„Dar nesu pribrendęs tokiems rimtiems sprendimams. Bet nesakau „ne“. Tokius dalykus reikia pasiplanuoti. Nors aš tik darbe mėgstu tvarką, konkretumą. Gyvenime – nelabai“, – pripažino darboholiku save vadinantis menininkas.
Dieną naktį rašyti scenarijų ar montuoti filmą – jam nieko nereiškia. Tuo metu jis gali pamiršti viską aplinkui. Miegą, valgį, mylimą moterį.
„Filmo kūrimas – kaip nėštumas. Trunka apie 9 mėnesius. Per tą laiką apleidi buitį, artimus žmones. Pamiršti daryti tai, kas priklausytų gyvenant šeimoje.
Visas laikas, dėmesys, mintys, darbai – filmui, kuris auga auga, kol pagaliau gimsta per premjerą. Gimdymas būna sunkus ir nerimastingas“, – lygino per premjerą dėl jaudulio taurės iš rankų nepaleidęs E.Vėlyvis.
Kažin, ar gyvenimo draugei teisininkei Laimutei tokie „nėštumai“ neapkarsta?
Režisierius tikino, kad priekaištų dėl atsidavimo idėjai iš mylimosios negirdi. Pavydo scenų supratinga draugė, net ir per naktį jo nesulaukusi, nekelia.
„Jos reikėtų klausti, kaip ji su tuo susigyvena. Bet mums dėl to problemų nekyla. Su pavydu mes labai gerai tvarkomės. Pasitikime vienas kitu. Maniškė irgi susitinka su klientais. Toks jos darbas.
Kaip gali varžyti kito žmogaus karjerą? Būtų neįmanoma kartu gyventi, jei kas kartą grįžęs iš darbo girdėčiau priekaištus, kad su kažkuo šnekėjau, kažką filmavau, su kažkuo išgėriau kavos“, – dėstė E.Vėlyvis, padėką mylimajai išreiškęs filmo „Zero 2“ titruose.
- Emili, ar išvaizdžiai mylimajai nesiūlėte vaidinti savo kuriamuose filmuose?
- Tai kad ji – ne aktorė. Be to, čia – ne valstybinė kontora, kur galima savo draugelius kišti.
- Ar yra buvę, kad merginos jums meilintųsi vildamosi, jog pakviesite jas vaidinti?
- Atpažint atpažįsta. Bet tik tiek.
- Jūsų mama – mokytoja. Ką ji sako apie jūsų kuriamus filmus, kuriuose nestinga keiksmų, kraujo, smurto, sekso scenų?
- Ji labai džiaugiasi, kad sūnus daro tai, kas jam patinka.
Kad jis sugeba bendrauti, organizuoti komandą, kurti didelės sėkmės sulaukiančius filmus. Kas nebūtų tuo patenkintas?
Turiu dvi seseris. Vienai – 25-eri, antrai – 16 metų. Jos taip pat žavisi mano filmais. Jaunesnioji savo ateitį irgi planuoja sieti su menu.
- Pažiūrėjus jūsų filmus galima susidaryti įspūdį, kad esate piktas ir žiaurus. Eidama susitikti su jumis – bijojau.
- (Ilgai juokiasi.) Tai – tik filmas. Fantazija. Nors nežinau, kaip elgčiausi, pakliuvęs į situacijas, kuriose atsiduria mano personažai.
- Ar tiesa, kad jei kurtumėte kino juostą apie savo paties gyvenimą, filme būtų ne mažiau intriguojančių epizodų nei „Zero“ ir „Zero 2“?
- Niekuomet nestatysiu sau paminklo. Filmo įdomumas priklauso ne nuo žmogaus gyvenimo, bet nuo to, kas jį pasakoja.
Geras režisierius tas, kuris turi lakią vaizduotę ir sugeba įdomiai papasakoti net pačią banaliausią istoriją.
- Kaip lavinate vaizduotę?
- Žiūriu daug filmų, daug bendrauju, daug skaitau. Su kompiuteriu žaidžiu šachmatais.
Šitai leidžia visiškai atitrūkti nuo darbo, buities.
Taip pasineriu į žaidimą, kad net nepastebiu, kaip bėga laikas.
- Kada pastarąjį kartą tapėte?
- Jau seniai nebuvau paėmęs teptuko į rankas.
Nors ir užsakymų turėjau, bet trūksta laiko.
Esu nutapęs ir Laimutę. Ji namie pasikabino tą paveikslą.
Filmo su raide S autorius
Režisierius E.Vėlyvis baigė magistrantūros studijas Lietuvos dailės akademijoje. Stažavosi Varšuvos meno akademijoje.
Režisieriaus karjerą pradėjo nuo reklaminių klipų. Sukūrė dokumentinį filmą „Lietuviai ES“, dramą „Raudonos durys“.
Vėliau išgarsėjo festivaliui „AXX“ skirtais darbais: veiksmo filmu „Matvaju“, drama „Mazgas“, trileriu „Zero“.
Naujausias A.Vėlyvio darbas kriminalinė komedija „Zero 2“ – pirmasis lietuviškas filmas su raide S.
Jau per pirmąsias rodymo savaites šis filmas tapo lankomiausias Lietuvos kino teatruose.